Žodžio, šokio, muzikos, šviesų sintezė
„Vienuolio išpažintis“ – tai spektaklis, kuriame remiamasi S. B. Jurčio, ligi šiol žinomo kaip pranciškonas brolis Benediktas, 50 gyvenimo metų praleidusio brolijoje ir pernai iš jos išėjusio, apmąstymais, kuriuos jis pavadino išpažintimi. S. B. Jurčio filosofinius tekstus – tarsi gyvenimo kelionę, pateiktą per 15 stočių, skaitė Klaipėdos dramos teatro aktorius Edvardas Brazys, dalyvaujant Klaipėdos muzikinio teatro solistei Beatai Ignatavičiūtei. Pats autorius scenoje pasirodo tik per kulminaciją, tarsi išsilaisvinimo triumfą pasiekusioje spektaklio pabaigoje.
Šią asmeninio gyvenimo istoriją-kelionę S. B. Jurčį, japonų kultūros žinovą, inspiravo japonų poeto vienuolio Matsuo Bašo (Basho) filosofija, perteikta savita meninės raiškos forma – haiku. Tarp autoriaus apmąstymų kiekvienoje iš 15 stočių, vedančių į vidinę meditaciją, įsipina ir jo paties sukurtieji haiku. Scenoje per visą 1,5 val. spektaklio trukmę šią vidinę kelionę pasakoja ir choreografija, sukurta Klaipėdos muzikinio teatro šokėjų ukrainiečių Irinos Suslo, Oleksandros Borodinos, Michailo Mordasovo, Romano Semenenko, skambant klaipėdiečio kompozitoriaus Jono Raudonio muzikai. Scenografiją sukūrė Artūras Šimonis. T. Jašinskui įgyvendinat režisūrinius sprendimus kartu dirbo Taurūnas Baužas.
Autorius statytojams suteikė laisvę
„Būtent Taurūnas Baužas paragino Sigitą Benediktą jo sukurtus tekstus išguldyti pjesės-refleksijos pavidalu. Mums ir ligi tol yra tekę dirbti įvairiuose bendruose projektuose, lankydavomės Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne, kai brolis Benediktas globojo autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus. Tai, manau, buvo ir viena spektaklio sėkmės priežasčių, nes išliko sąsajos su daugybe jį supusių žmonių“, – apie tai, kaip gimė spektaklio idėja, kalbėjo T. Jašinskas.
Jis neslėpė ligi premjeros, kuri įvyko vasario 1-ąją, nerimavęs, kaip režisūrinis sumanymas praeis vadinamąją ketvirtąją sieną – žiūrovų vertinimus, tačiau, sakė, po spektaklio sulaukęs itin gerų atsiliepimų, žmonės apmąstymuose įžvelgė gylį, pritaikė savo gyvenimo situacijoms.
Režisierius taip pat džiaugėsi, kad dirbant tekstų-refleksijos autorius nestovėjo režisieriams už nugaros kaip griežtas vertintojas – leidęs improvizuoti: „Benediktas mums davė stebėtiną kūrybos laisvę. Ligi scenos pjesė yra literatūrinis kūrinys, o scenoje tampa spektakliu. Didelės apimties medžiagą reikėjo perteikti taip, kad ji būtų paveiki žiūrovui. Spektaklis nebuvo vien Benedikto monologas. Tam, kad filosofiniai tekstai netaptų perdėm sunkūs, vien apmąstymų produktu, ieškojome polifonijos ir radome sprendimą – į visumą sulydyti tą pačią medžiagą, matomą skirtingų kūrėjų.“
Žiūrovui nematoma virtuvė
Paklaustas, ar spektaklis „Vienuolio išpažintis“ yra vienas svarbiausių darbų per jo kūrybinės veiklos laikotarpį nuo 2008-ųjų, kai Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatre pastatė diplominį darbą- monospektaklį „Pamišėlio užrašai“, kuriame vaidino šio teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, T. Jašinskas neslėpė: „Spektaklis – tarsi gyvas nervas. Su juo reikia būti vis kitoje vietoje ir vis kitaip. Jis – labai jautrus ne vien dėl tematikos, o ir dėl to, kad į vieną derinį susieja aktorių vaidybą, šviesą, muziką, choreografiją. Yra daugybė žiūrovui nematomų dalykų – logistika, vadyba, ir nemenkas iššūkis viską sutelkti į visumą. Mes netgi repetavome kur papuola, ir tik per generalinę repeticiją Klaipėdos dramos teatre viską sustatėme į vietas.“
Kretingos krašte užaugęs – gyvenęs Lazdininkuose, baigęs Pranciškonų gimnaziją, po režisūros studijų Klaipėdos universitete dar studijavęs magistrantūrą Vsevolodo Mejerholdo teatro centre prie Maskvos akademinio teatro, dirbęs kone visuose Lietuvos valstybiniuose dramos teatruose, T. Jašinskas įkūrė ir savąjį teatrą – viešąją įstaigą „Teorema teatras“.
Braižas – surasti asmenybes
„Kadangi stačiau spektaklius valstybiniuose teatruose, žinau situaciją, kad ne visi teatrai įsileidžia statyti pjeses, kartais kontroversiškas, kartais tematiškai neparankias. Dėl to ir buvo įkurtas „Teorema teatras“, – teigė T. Jašinskas.
Jo sukurti spektakliai Klaipėdoje: 2021 m. – „Nelegalas“, 2016 m. – „Pompinija“, 2014 m. „Puikus gyvenimas“, 2011 m. – „Produktas“ ir kt. Valstybinime jaunimo teatre 2011 m. pastatė spektaklį „Keturiais vėjais“ pagal Kazio Binkio ir jo suburtų keturvėjininkų kūrybą. Patirties įgijo ir užsienyje – dirbo Maskvoje ir Kirgizijoje.
Kaip vieną svariausių darbų T. Jašinskas išskiria Šiaulių valstybiniame dramos teatre išvien su režisieriumi Jonu Vaitkumi pastatytą dviejų dalių impresiją „Nebylys“ pagal Juozą Tumą-Vaižgantą. Ši pjesė nominuota 4 „Auksiniams scenos kryžiams“, rodoma ligi šiol jau 12 metų ir vis surenkanti pilnas žiūrovų sales, yra tarsi chrestomatinis scenos kūrinys apie atgailą, žmogaus trapumą. „Vis dalyvauju šios pjesės gyvavime. Neatsitiktinai kartu su Sigitu Benediktu vykome į Šiaulių dramos teatrą „prižiūrėti“ spektaklio. Mano braižas – rasti asmenybes ir jas iškelti, išnarplioti jų vidinį pasaulį, tuo man buvo įdomus priėjimas prie Benedikto“, – atviravo T. Jašinskas.
Dukters gimimas – ryškiausia premjera
Uostamiestyje įsikūręs kraštietis dar yra ir kino industrijos atstovas – Tomas įkūrė Klaipėdos kino biurą ir pats kuria filmus, taip pat vykdo įvairius kultūrinius projektus, veda renginius. „Vienose kurpėse neišsitenku. Labai įdomu ir sveika išbandyti save įvairiose sferose“, – dinamišką gyvenimo būdą akcentavo pašnekovas. Tarp įvairių apdovanojimų už kultūrinius nuopelnus 2015-aisiais kartu su Jonu Vaitkumi buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už režisūrą ir nacionalinę dramaturgiją.
T. Jašinskas – ir dviejų dukterų tėtis, jo žmona Ieva dirba komunikacijos srityje. Apdovanotas itin turtingu kalbos žodynu, išlydėdamas praeinančius 2025-uosius, socialiniuose tinkluose Tomas džiugiai pasidalino: „Dirbau ten, kur žmonės renkasi – miestų aikštėse, arenose, tamsiose kino salėse, didelėse ir mažose kūrybinėse komandose. Ir kai visi projektai švietė kaip jonvabaliai, mano greitai lekiančio erdvėlaivio languose tarp tų šviesų tyliai įsižiebė pati ryškiausia premjera – mano antrosios dukters Elzės gimimas… Tai – įvykis, kuris neprašo aplodismentų, bet šviečia stipriausiai…“
