Kertiniu akmeniu tapo perskaityta istorija
Paklaustas, kaip pats mato savo kelią nuo pirmųjų tekstų iki naujojo romano, Tomas prisipažino, kad stebėti save iš šalies – sudėtinga: „Niekada negalvoji, kad vakar dienos „aš“ skiriasi nuo šiandienos. Laikui bėgant išvis užmiršti, koks buvai seniau. Rašymo virsmus geriausiai pastebėtų tie, kurie skaito.“ Vis dėlto vieną dalyką autorius įvardijo tvirtai: „Rašydamas šią knygą turėjau intenciją būti labiau savimi.“
Antroji knyga nėra pirmosios tęsinys. Knyga „Lažybos prie karsto“ buvo klasikinis detektyvas XIX a. Anglijos atmosferoje, o naujasis romanas, pasak autoriaus, „labiau istorinis, kuriame detektyvas užima antraeilę vietą“. Skiriasi ir pati detektyvinė logika – pasirinkta netradicinė pabaiga, nutolstama nuo įprasto žanro formato.
„Sąmokslas karalių mieste“ – tai romanas, besisukantis apie 1863 m. kovą organizuotą sukilėlių jūrinį desantą į Juodkrantę ir politines intrigas Krokuvoje 1863–1864 m. sukilimo išvakarėse. „Viso to fone svarbiausi tapo veikėjų pasirinkimai šiuo lemtingu laikotarpiu“, – sakė jaunasis rašytojas.
Susidomėjimas būtent šiuo laikmečiu Tomui kilo natūraliai. Prieš pradėdamas romaną jis daug skaitė apie Lietuvą carinės Rusijos sudėtyje, o kertiniu akmeniu tapo perskaityta istorija apie Teofilio Lapinskio suorganizuotą sukilėlių desantą iš Londono į Juodkrantę. „Šis istorinis faktas pasirodė toks neįtikėtinas, net beprotiškas, kad nusprendžiau jį esant vertu platesnės istorijos“, – prisiminė Tomas.
Autorius pripažino, kad riba tarp fakto ir vaizduotės istoriniame romane visada trapi. Krokuvos vaizdiniai ir sukilimo įvykiai remiasi šaltiniais, tačiau veikėjų likimai – grožinės literatūros teritorija. „Ar apskritai įmanoma perteikti istorinę tikrovę? Juk tiek daug nežinome apie dabartį, tad manyti, kad žinome apie praeitį ir jos žmones, būtų naivu. Dėl šios priežasties smulkiosios detalės – veikėjai, jų gyvenimo istorijos, asmeniniai pasirinkimai – yra grožinės literatūros dalis. Kita vertus, bet koks bandymas papasakoti žmogaus gyvenimą neišvengiamai tampa savotiška fikcija. Todėl perdėtai nebandžiau atkurti istorinių asmenybių. Pavyzdžiui, Simono Konarskio brolis Stanislovas iš tiesų egzistavo, tačiau apie jį žinome labai mažai. Todėl nusprendžiau jį paversti literatūriniu personažu – svarbiu romano tiltu tarp įvykių Lenkijoje ir Lietuvoje“, – knygos turiniu dalinosi jis.
Tarp intrigos ir epochos dvasios
Nors pavadinimas skamba detektyviškai, šįkart svarbesnė buvo ne intriga, o istorinė įvykių linija. „Norėjau, kad knyga būtų daugiau negu vien apie dingusius sukilėlių rėmėjų pinigus, skirtus finansuoti desantą į Juodkrantę“, – teigė T. Valiūnas.
Veikėjai gimė iš įvairių šaltinių: vieni turi realius istorinius prototipus, kiti – ne. Paminėtasis S. Konarskio brolis – puikus to pavyzdys. „Taip pat viena veikėja tiesiogiai susijusi su gan antagonistine Lietuvos istorijoje asmenybe – Simonu Kosakovskiu, paskutiniu Lietuvos didžiuoju etmonu. Žinoma, kelias biografijos detales teko koreguoti, kad įsilietų į siužeto liniją. Galiausiai, Teofilis Lapinskis, sukilėlių desanto vadas, visiškai reali asmenybė. Tik vėlgi – žinome apie jį per mažai, kad galėtume kurti itin detalų literatūrinį paveikslą, todėl romane jis užima labiau simbolinę vietą“, – apie knygos veikėjus kalbėjo kretingiškis.
XVIII–XIX a. pasaulyje Tomą traukia dvilypis žavesys: kilmingųjų elegancija ir kartu – niūri didžiosios visuomenės dalies tikrovė. „Geroji šio laikmečio pusė – kilmingųjų dvaro gyvenimas, kuriame tikrai gerokai daugiau simbolikos, elegancijos, kultūros negu mūsų laikais. Tačiau, pavadinkime, liūdnoji žavesio pusė – didžiosios visuomenės dalies gyvenimas visiškai priešingoje tikrovėje. Tai stengiausi atspindėti romane, aprašydamas, pavyzdžiui, Kazimiežo kvartalo gyvenimą Krokuvoje. Taigi turbūt be šios vienos pusės nebūtų ir kitos. Tam apibūdinti tiktų prancūzų rašytojo Žeraro de Nervalio žodžiai: „Juoda melancholijos saulė“, – susižavėjimą šiuo istoriniu laikmečiu reiškė T. Valiūnas.
Jaunasis rašytojas skeptiškai vertina teiginį, kad iš istorijos galima tiesiogiai pasimokyti: „Tai būtų tas pats, lyg teigti, kad laikas stovi vietoje. Be abejo, istorijos žinojimas padeda mums jaustis saugiau – sukuria įspūdį, kad pažįstame pasaulį. Tai tikrai geriau negu gyventi nuolatinėje nežinomybės baimėje. Užtat tiek istorija, tiek literatūra gali paskatinti mąstyti – juk tik toks yra vienintelis kelias arčiau supratimo.“
Nors romano veiksmas driekiasi tarp Krokuvos ir Londono, jo ištakos – visai šalia. „Šį romaną labiausiai paveikė būtent mūsų pajūrio artumas. Visa romano idėja ir kilo būtent iš į Juodkrantę vykusio sukilėlių desanto fakto – mūsų Baltijos pajūrio. Tačiau taip pat romanu norėjau parodyti, kad įvykiai, netgi lokalūs, yra didesnio paveikslo dalis. Lygiai taip pat kaip ir Baltija, susijungdama su Šiaurės jūra ir Atlantu, yra plataus gamtinio peizažo dalis“, – atkreipė dėmesį kretingiškis.
Savo skaitytoją jis įsivaizduoja labai įvairų: ir istorijos mėgėją, ir detektyvų gerbėją, ir tiesiog žmogų, ieškantį geros istorijos. „Kartais nedidelė istorijos dalis gali būti vertingesnė, įsimintinesnė negu siužeto linijos ar jų visuma. Taip pat, mano akyse, kiekvieno istorinio romano tikslas yra sužadinti skaitytojo norą domėtis plačiau, tad to ir palinkėčiau savo knygos skaitytojui. Juk kartais tetrūksta smalsumo“, – kalbėjo Tomas.
Ar Tomas jau drįstų vadintis rašytoju? „Čia įvertinti gali tik skaitytojas, – kukliai atsakė jis. – Vis dėlto visada rašau taip, kaip sugebu geriausiai.“ O skaitytojams belieka laukti, kokią istoriją jaunasis kūrėjas papasakos toliau.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
