Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar pasigendate spartesnės daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Keturi klubo “Mes tik” dalyviai, lydimi vadovo Audriaus Danilevičiaus, dalyvavo tarptautiniame jaunimo projekte “Global Peace: Peace At Home, Peace In The World” (“Visuotinė taika: taika namie - taika pasaulyje”). Pagrindinis jaunimo mainų, vykusių Turkijos mieste Agri, tikslas buvo didinti suvokimą apie taiką, dainuojant dainas, piešiant paveikslus, rašant eilėraščius ir žinutes bei savo dalyvavimu atkreipti visuomenės dėmesį į taiką. Iš 17-29 metų amžiaus projekto dalyvių - turkų, lietuvių, italų, ispanų ir vengrų - buvome patys jauniausi.

Įspūdinga projekto dalyvių pažintis su Ararato kalnu.

Kelionė prasidėjo Rygoje, iš kurios atskridome į Viduržemio, Juodosios, Egėjo ir Marmuro jūrų supamą, pasakų šalimi vadinamą Turkiją.

Atskridę į Stambulą, nieko nelaukę, su visu bagažu sėdome į tramvajų. Pro langus į mus viliojamai žvelgė naktinio Stambulo žiburiai... Tačiau į mus, šviesaus gymio mėlynakes merginas, įbesti vyrų žvilgsniai nebuvo itin malonūs, nebent pirmąsias penkias minutes. Lietuvoje tokių žvilgsnių nė su žiburiu nerastum...

Po ilgų klajonių Stambulo gatvėmis (turėti miesto žemėlapiai skyrėsi vieni nuo kitų!) atradome savo nakvynės vietą. Galėjome pamatyti miestą vėlų vakarą, kuomet vaikščioti yra išties pavojinga. Stebino gerokai po vidurnakčio remontuojamos gatvės, deginamų šiukšlių kalnai ir nuo jų sklindantis bjaurus kvapas, gausybė valkataujančių šunų bei kačių. Pamatėme ir kerinčių, romantiškų vaizdų. Vienas jų - tai Šv.Sofijos soboras. Aplink apšviestą jo kupolą (pasaulyje nėra kito tokio dydžio kupolo, pastatyto pagal tikslius matematinius skaičiavimus) skraidė gausybė angeliško baltumo balandžių. Kadaise, kai Stambulas dar buvo vadinamas Konstantinopoliu, šis soboras buvo didžiausia pasaulyje krikščioniška šventovė. Vėliau, Osmanų imperijos laikais, soboras buvo paverstas mečete. Didingas Šv. Sofijos soboras laikomas vienu tobuliausių erdvinių statinių architektūros istorijoje.

Kitos dienos rytą atskridome į Erzurumą - kalnuotą rytų Turkijos miestą, kuriame, vietinių teigimu, visada yra šalta ir vėjuota. Ir žiemos čia - ne lietuviškos: termometro stulpelis, būna, krinta iki minus 40 laipsnių... Taksi važiuodami iš Erzurumo, prisiminėme vieną reklamą, kurioje jaunuolis “KitKat” batonėliu mėgina užkimšti dainuojantį vairuotoją. Pasirodo, taksi vairuotojai iš tikrųjų mėgsta klausytis turkiškos muzikos...

Paskutiniame kelionės taške - Agri - mus pasitiko nuostabūs kalnai, gatvėmis slampinėjančios karvės bei avių bandos, taip pat - karinių sunkvežimių eilės bei gatvėse vaikščiojantys kareiviai, liudijantys, kad vietovė - sustiprinto karinio režimo. Iš pradžių tai baugino, tačiau taip pat ir savotiškai intrigavo... Karinė tarnyba privaloma kiekvienam vyrui, sulaukusiam pilnametystės. Agri yra panašaus dydžio kaip Kretinga, tačiau tai - turbūt vienintelis jų panašumas. Miestas mums pasirodė kaip po karo ar žemės drebėjimo: jame daug apkasų, aukštų vielinių tvorų, daug statybų, o gyvenamieji namai prašyte prašosi renovacijos. Agri gyventojai - kurdai, turkai ir armėnai. Žalumos mieste mažai, nėra parkų. Vandentiekio vanduo visoje šalyje negeriamas, jame daug kalkių ir chloro. Apskritai rytinė Turkija gerokai atsilikusi nuo vakarinės ir turkų yra vadinama “laukiniais rytais”.

Kad ir kur ėjome, visur mieste mus lydėjo racijomis “apsiginklavusi” 2-5 žmonių apsauga, kuri rūpinosi mūsų saugumu. Vietiniai pirmą kartą matė užsieniečius. Buvome lydimi šypsenų ir daugybės žvilgsnių, ypač - skurdžiai apsirengusių berniukų, kurie vis siūlėsi nuvalyti mums batus. Gatvėse - beveik vien vyrai. Tad galėjome ir nenustebti, kai kavinėse neradome moterų tualeto... Šiame regione taip priimta, jog moterys - tik namų šeimininkės. Pagyvenę žmonės, moterys ir svečiai turkų šeimose yra labai gerbiami. Regiono kaimuose yra toks paprotys: kai apsilanko svečias, ant namų slenksčio šeimininkas papjauna jam avį ar galviją. Šiuo ženklu parodoma didžiulė pagarba svečiui.

Pirmąjį - susipažinimo - vakarą iš tipiškų Turkijos patiekalų ragavome “cacir” - jogurto, krapų, agurkų ir česnakų kremo, kebabų, deserto “baklava”. Nustebome, jog beveik visi projekto dalyviai turkai buvo mokytojai. Tarp jų - ir mokantys anglų kalbą, nors kalba jie tikrai netobulai... Turkijoje studentai dar neturi gerų užsienio kalbos įgūdžių, gali tik susikalbėti (panašiai kaip vidutiniškai besimokantys vyresniųjų klasių moksleiviai Lietuvoje).

Kitą dieną pradėjome “Lūkesčių ir baimių medžio” gaminimu. Po apsilankymo mieste, susitikome su 8-17 metų moksleiviais iš vietinės mokyklos, su kuriais žaidėme susipažinimo žaidimus, grupelėse piešėme “taikos paveikslus”. Naujieji draugai pasirodė labai draugiški ir mieli, nors dauguma beveik nekalbėjo angliškai, tad stengėmės suprasti vieni kitus iš gestų, mimikos bei naudodami paprastus žodžius. Projekto šeimininkų turkų organizuotame vakare plačiau susipažinome su šalimi, vietos valdžiai bei žiniasklaidai buvo pristatytas mūsų projektas. Projekto dalyvėms buvo įdomu atkurti turkų mergvakario tradicijas. Rankose laikydamos žvakes, ėjome ratu aplink tradiciniais rūbais vilkinčią jaunąją, su ja šokome ritualinį šokį. Pasimokėme ir turkų liaudies šokių, laikomų vestuvių ir pramogų šerdimi. Šokama ratu, susikibus mažaisiais piršteliais ar laikantis už pečių, dažniausiai akompanuojant būgnams...

Tipiška Agri priemiesčio gatvelė.

Aplankėme vieną bendrojo lavinimo mokyklą. Mėlynas uniformas dėvinčių vaikų buvome sutikti kaip pasaulinio masto žvaigždės - su dideliu klegesiu ir ištiestų į mus rankų jūra. Pabuvome pamokose ir pastebėjome, kad mokytojai, kurių dauguma - vyrai, yra labai griežti. Mokyklos kieme kiekvienas projekto dalyvis pasodino simbolinius “taikos medelius”.

Turkų prekybos centrai primena mūsiškes “muges”. Labiausiai pirkome papuošalus, turinčius mėlynos spalvos akį, kuri neša sėkmę ir apsaugo nuo blogio. Dėl prekių kainų galima derėtis. Pardavėjai visada pasiūlo arbatos ar vandens. Arbata, kuri turkų tiesiog dievinama, geriama iš mažų stiklinių beąsių puodelių, primenančių vazeles. Vienas iš nacionalinių alkoholinių turkų gėrimų - tai anyžinė degtinė raki. Sumaišius su vandeniu, ji tampa pieno baltumo.

Agri mūsų maitinimosi raciono pagrindą sudarė mėsa - aviena, ėriena, ožkiena. Tačiau jokios kiaulienos, mat, musulmonai jos nevalgo. Daržovių - mažai, kadangi joms auginti nėra tinkamų klimatinių sąlygų. Labai svarbūs yra pieno produktai, ypač jogurtas, iš prieskonių- raudonieji pipirai. Įdomi tradicija: vyras, prieš valgydamas sriubą, dar jos neparagavęs įsiberia druskos. Tai meilės ir pagarbos išraiška žmonai arba motinai. Taip pat vyrai negali rūkyti, jei šalia - vyresnis šeimos narys vyras. Daugiausia turkai rūko kaljaną.

Viešėdami Turkijoje pamatėme aukščiausią jos kalną - Araratą, minimą šventuose raštuose. Viešėjome Otomanų imperijos valdovo Ishak Pashos rūmuose, pastatytuose Tulpių eroje. Rūmai, kurie mums priminė labirintą, turi pirmąją centrinio šildymo sistemą pasaulyje. Pro jų langus atsiveria nuostabi panorama. Šalia rūmų - kalnas, kurio papėdėje iš skirtingų spalvų akmenų pastatyta neturinti dekoracijų Bayazit mečetė. Tik atsidūręs ten aukštai, gali pasijusti esąs laisvas ir harmoningas su gamta...

Kitomis dienomis mokėmės ir mokėme dainų apie taiką ir laisvę turkų, italų, ispanų, vengrų, lietuvių kalbomis. Ypač įstrigo projekto dalyvių organizuoti vakarai apie savo šalį. Pristatydami Lietuvą, parodėme pažintinį filmą “Skrydis per Lietuvą”, dovanojome gintarą, pasakodami jo atsiradimo istoriją - legendą apie Jūratę ir Kastytį. Surengėme linksmą viktoriną, vaišinome lietuviškais gardėsiais, dainavome sutartinę, šokome, taip pat pristatėme “Mes tik” klubą.

Mums buvo suteikta išskirtinė galimybė apsilankyti mečetėje, į kurią kitatikiai paprastai nėra įleidžiami. Įeidamas kiekvienas turi nusiauti batus, moterys - apsigobti skara galvą, kad būtų paslėpti plaukai. Religingos turkės ir viešumoje vaikšto taip apsigobusios. Mečetė turėjo du aukštus: viršutinis skirtas moterims, o apatinis - vyrams. Grindys išklotos kilimu, kuriame pažymėti stačiakampiai ploteliai, skirti klūpėti kiekvienam besimeldžiančiam. Maldą veda vyriausias mečetės dvasininkas, stovintis rytų pusėje esančiame “altoriuje”. Valstybė moka jam atlyginimą. Meldžiamasi penkis kartus per parą nustatytu laiku. Kad ir kur bebūtum, visur išgirsi kvietimą maldai. Musulmonai turi vėrinį, primenantį krikščionių rožančių, kurio vienas karoliukas reiškia vieną Dievo vardą (jų - net 99!). Mums buvo leista pavartyti koraną. Tai stora, arabiškais rašmenimis parašyta (juk meldžiamasi arabų kalba) knyga, kuri yra skaitoma nuo pabaigos iš dešinės į kairę. Buvo nepaprastai įdomu iš arčiau susipažinti su islamo religija. Tokia proga gali daugiau ir nebepasitaikyti.

Paskutinis vakaras - tai kultūros namuose surengta projektą vainikavusi šventė, pavadinta “Taikos naktimi” (“Peace night”). Salė buvo papuošta mūsų piešiniais ir žinutėmis įvairiomis kalbomis apie taiką. Pasipuošę marškinėliais su projekto ženklu, dainavome išmoktas dainas apie taiką, žiūrėjome nuotraukas, kuriose užfiksuotos gražiausios projekto akimirkos, taip pat filmą apie Turkijos Respublikos įkūrėją ir pirmąjį prezidentą Ataturką. Beje, projekto pavadinimas - jo vartotas posakis.

Per savaitę, praleistą drauge, nutiesėme tiltą tarp skirtingų kultūrų ir žengėme kad ir nedidelį, bet ryžtingą žingsnį taikos link.

Eglė VENCKUTĖ

Projekto dalyvė, Pranciškonų gimn. jaunųjų žurnalistų būrelio narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas