Speiguotą vakarą gausiai susirinkusių kretingiškių eisena patraukė nuo bažnyčios į Rotušės aikštę.

Šios svaitės pradžioje, minint Sausio 13-osios įvykių Lietuvoje 35-metį, Kretingos rajono kultūros centras išvien su Savivaldybe ir Kretingos katalikų bažnyčia surengė renginių ciklą „Laivės / 35 / Kodas“, kurių kulminacija – eitynės su fakelais iš bažnyčios į Rotušės aikštę, kur, liepsnojant laužams, įvyko pilietinis sambūris „Drąsos nakties įkvėpti“.

Pasitiko laužais ir dainomis

Po šv. Mišių, kurias už žuvusiuosius lemtingą Sausio 13-osios naktį prie televizijos bokšto, gyvuosius ir anapilin per nepriklausomybės dešimtmečius jau iškeliavusius kovotojus aukojo Kretingos katalikų parapijos klebonas, ilgametis Lietuvos šaulių sąjungos narys, ir pats tąnakt stovėjęs laisvės gynėjų gretose, Saulius Paulius Bytautas – jis palydėjo kretingiškių eiseną į Rotušės aikštę. Ten jau laukė laužus uždegę Kretingos šauliai, jie kaitė didžiulius puodus karštos arbatos nuo žvarbos sušilti susirinkusiesiems į aikštę.

Eiseną aikštės dauboje trankia būgnų muzikos improvizacija pasitiko būgnininkų grupės „Ritmas kitaip“ iš Šiaulių (vadovas Arūnas Banys) duetas. Patriotinėmis dainomis kretingiškių širdis virpino Kretingos rajono kultūros centro vyrų folkloro grupė „Andule“, vadovaujama Elenos Šalkauskienės. Renginį vedę Kultūros centro kultūrinės veiklos vadybininkai Karolina Mažrimaitė ir Artūras Ženčius pakvietė tylos minute pagerbti žuvusiuosius ir padėti gėlių prie Nepriklausomybės paminklo, po to – pasisakyti Savivaldybės ir parapijos atstovus, taip pat tų tautai lemtingų įvykių Kretingoje liudininkus, kuriems atstovavo sąjūdietė, ilgametė pedagogė Aldona Kruševičiūtė.

Įtaigiai prisiminimais pasidalijo sąjūdietė pedagogė Aldona Kruševičiūtė (centre).

Sąjūdietė – apie įvykius Kretingoje

A. Kruševičiūtė akcentavo, kad visi tuomet žuvusieji buvo dar jauni žmonės, daug galėję duoti savo tėvynei. Gatvė, kurioje gyveno viena Sausio 13-sosios aukų Loreta Asanavičiūtė, ligi tol vadinosi Žvaigždžių, dabar – L. Asanavičiūtės, ir, tai – simboliška: ji tapo žvaigžde danguje, nes gynė tėvynę.

Pedagogė sąjūdietė prisiminė ir tai, kas vyko tą tolimą naktį Kretingoje: „Vyksmas vyko Rotušės aikštėje, telekomo pastate, kur dabar senų daiktų krautuvėlė, ten veikė telegrafas. Sąjūdžio taryba, kuriai priklausiau, buvome susitarę ten susirinkti, kad galėtume siųsti telegramas, nes visi įvykiai klostėsi Vilniuje. Jaunimui šiandien nesuprantama, kad negalima buvo paskambinti į kitą miestą be telegrafo, reikėdavo užsakyti pokalbius į Vilnių, į Sąjūdžio būstinę. Kai namie užgeso televizorius, čia ir susirinkome. Atpuoliau viena pirmųjų, nes gyvenau arčiausiai. Kai pagaliau prisiskambinome, sužinojome: televizijos bokštas sovietų karių užimtas, kauniečiai gina Sitkūnų stotį, o žemaičiai privalome ginti Girulių bokštą, nes tai – paskutinis ryšys su pasauliu.“

Būryje buvo 14 sąjūdiečių. Naktis. Reikia kelti žmones. „Skambinome į autotransporto įmonę – niekas nedirba, nes sekmadienis. Sugalvojome skambinti gaisrininkams, kad šie su sirena žadintų žmones. Gaisrinė lekia kriokdama, bet žemaičiai yra žemaičiai – uždega ir gesina šviesas languose. Sugalvojome – reikia žadinti vienuolius, kad šie skambintų varpais. Lipome per tvorą, per sniego kalnus, mėtėme sniego gniūžtes, kad prižadintume brolius. Ir kai jie pradėjo skambinti tikrais, ne elektroniniais varpais, į aikštę pasipylė žmonės. Sulipome į autobusą, jis buvo pilnas pasiryžusiųjų ginti bokštą, kiti mus išlydėdami peržegnojo.“

Patriotinėmis dainomis susirinkusiesiems nuotaiką kėlė folkloro grupė „Andule“.

Gynė Girulių televizijos bokštą

Giruliuose miškas ir pusnys – ligi pažastų, pravalytas tik vienintelis pravažiavimas prie bokšto. „Išneša mums į lauką televizorių „Taurą“ , šis mirga, nesuprasi, ką rodo, bijo laikyti speige, kad neužšaltų. Atrėpliojo tankas ar tanketė, iš bokšto išėjo gynėjai su balta skepeta pasikalbėti, bet niekas nešaudė, monstras apsisuko ir nuvažiavo. Gerokai vėliau sužinojau, kad tuometinio Klaipėdos laikraščio „Mažoji Lietuva“ redakcija pažinojo dalinio vadus, juos girdė tą naktį, ir šie atsitraukė“, – tvirtino A. Kruševičiūtė.

Kitądien, prieš 12 val., grįžo į Kretingą, čia jau vyko mitingas, tačiau susirgusi Aldona prisiminė negalėjusi nei žodžio pratarti, nei dalyvauti tąnakt už mirusiuosius aukotose šv. Mišiose. Į Vilnių išvyko grupė kretingiškių, vežėsi užrašą „Kretinga“. „Ir, jeigu kada atsiversite Sausio 13-osios dokumentų knygą, pamatysite, kad kretingiškiai pirmieji sumanė save identifikuoti pasauliui prieš kameras. Sąjūdietis didelis patriotas Adolfas Kaknevičius parūpino išvykstantiems įdėklų batams iš zuikio kailio, kad nesušaltų kojų. Vyko daug jaunų žmonių. Ir šiandieną, žvelgdama į jaunus veidus, mąstau, kad naujos kartos turi būti tęsėjai tuometinių kovų, mąstantys ir pasirengę ginti mūsų visų laisvę“, – kalbėjo A. Kruševičiūtė.

Laisvė pareikalavo kainos

Kalbėti vietoj išvykusio Kretingos rajono mero Antano Kalniaus į sceną pakviesta vicemerė Vaida Jakumienė neslėpė netikėtumo momento: „Netikėtai pasisakyti nepasirengus, yra baisoka, bet ne taip baisu, kaip buvo žmonėms tą lemtingą naktį. Man tuomet buvo 16 metų, ir aš buvau šioje aikštėje, su drauge ruošėmės į Girulius, bet tėvai neišleido. Norėčiau palinkėti suprasti vieną dalyką: žmonės stovėjo prie parlamento, televizijos bokšto, nes taip pasirinko supratę – jeigu nestovės, gali neturėti pasirinkimo laisvai gyventi, mąstyti ir tikėti laisve. Šiandieniniai laužai mums primena, kokią kainą už tą laisvę jie sumokėjo. Todėl būkime stiprūs, nepasiduokime melui ir propagandai. Tiesa ir laivė nėra dokumentas, o jausmas ir pasirengimas visada už jas kovoti.“

Dieną prieš renginį Vilniaus karininkų ramovėje buvo pagerbti ir proginiais atminimo medaliais apdovanoti Sausio 13-osios kovotojai, Lietuvos šauliai, tarp jų – ir mūsų parapijos klebonas S. P. Bytautas. Jis paragino kretingiškius prisiminti Lietuvos žmonių, suvažiavusių ginti parlamentą ir televizijos bokštą, kaip laisvo žodžio simbolį, pasiaukojimą ir ryžtą kovoti už savo laisvę. Tauta pasirinko vieningą kelią – pasipriešinimą, o mūsų laisvės kaina – 14 gyvybių ir 700 sužeistųjų. Klebonas pakvietė prisiminti žuvusiuosius ir sužeistuosius, taip pat pagerbti ir tuos kovotojus šaulius, kurių šiandieną jau nebėra tarp gyvųjų.

• Rašyti komentarą (17)