Tokie ženklai perspėja, kad pakelės laukai dar neišminuoti.

Ilgas buvimas Ukrainoje leidžia geriau perprasti situaciją, tačiau turi ir nemažai minusų. Vienas jų yra toks, kad per laiką tiek pripranti prie kasdienių pavojų, kad imi jų nebepaistyti. Tai iš naujo suvokiau prieš keletą dienų, kai vykdamas link Kupiansko, kur vyksta aršūs mūšiai, sustojau prie krūmokšnių nusilengvinti. Netrukus šalia stabtelėjo karinė mašina, ir vairuotojas draugiškai perspėjo: „patarčiau tokiam reikalui stoti vien degalinėse, ir geriau po vieną nesivažinėkit. Nežinau ar žinote, tačiau apylinkėse yra prasiveržusių diversinių priešo grupių, ir jos kol kas ne visos yra sunaikintos, tad būkit atsargus“.

Padėkojau kariui už perspėjimą, ir tą dieną nei vykdamas į priekį, nei atgal į Charkivą daugiau pakelėje nebesustojau, o lėkiau dideliu greičiu. Nes taip čia daro dauguma kariškių – maksimaliai spaudžia greičio pedalą. Vieni galimai skuba vykdyti užduotį, kiti tikisi, kad tai padės išvengti drono pataikymo. Pasiekęs išvykos tikslą pažįstamo kariūno paklausiau apie prasiveržusius diversantus. „Okupantai į Kupianską pateko per neveikiantį dujų vamzdyną, todėl armija paskelbė miestą uždarytu, nieko neįleidžia ir neišleidžia, kol nebus įsiveržėliai surasti ir sunaikinti. Spėjama, kad keliolika mažų diversinių grupių po kelis žmones prasiveržė ir giliau į užmiestį, jie gali būti persirengę civiliais“, – išgirdau tokį paaiškinimą.

„Žvalgybiniai rusų dronai „Orlan“ kabo kelių kilometrų aukštyje, bet turi galingą optiką ir viską mato. Mato ir ant jūsų mašinos lango esantį užrašą „Press“, mato ir kas atvyksta į mūsų humanitarinį centrą. Manęs kartais naujai atvykę kariai prašo leisti čia permiegoti, bet griežtai atsisakau, nes rusai subombarduotų tą pačią dieną arba poros bėgyje. Humanitarinis centras todėl dirba tik dvi valandas per dieną, kad rusai iš viršaus matytų, jog neturim nieko bendro su kariškiais, o vien priimam atvežtą paramą ir ją kieme arba lyjant po pastoge dalijam civiliams. Garantijos, kad mūsų nesubombarduos vis vien nėra, bet viliamės, kad tai atsitiks naktį, ir nežūsime“, – pasakojo humanitarinio centro vadovė Tetjana.

Mokytojui Romanui Leščenkai labai pasisekė – smūgio banga nusviedė tolyn, bet nesužalojo.

Humanitarinio centro vadovė Tetjana neslepia baimės, kad raketa gali būti nutaikyta ir į juos.

Moteris sakė žinanti apie prasiveržusias iš Kupiansko diversines grupes, todėl į centrą atėjusių nepažįstamų asmenų prašo parodyti dokumentus. Nematytų veidų ateina kas dieną, nes iš Kupiansko apylinkių yra evakuojami vis nauji kaimai, o dalis žmonių apsistoja pas gimines ar pažįstamus jų gyvenvietėje. Mat ji randasi prie kelio į regiono centrą Charkivą, ir kol kas yra priešo artilerijos nepasiekiama, todėl čia dar veikia ligoninė, parduotuvės, kavinės. Tiesa, dronų virš galvų dūzgia kasdien vis daugiau, o raketos kas kiek karto irgi smogia.

„Pereitą savaitę dronai sugriovė sporto klubą, o šią naktį trys raketos atlėkė į licėjų. Tikrumoje rusai abejas mokyklas subombardavo pirmais karo metais, o dabar taikėsi į likusią sveiką licėjaus dalį, kurioje veikė suremontuota katilinė, tiekusi šilumą aplinkiniams namams. Žmonėms vėl teks šalti, vėl eis pas mus prašyti generatorių ar metalinių pečiukų. Kažkaip išgyvensim, pripratom prie sunkumų, humanitariniame centre šešios savanorės moterys ketvirtą žiemą dirbsim nešildomose patalpose“, – pasakojo Tetjana.

Moteris atskleidė, kad tarptautinis „Rotary“ klubas buvo atvežęs net kelis šimtus Lietuvoje pagamintų pečiukų, kūrenamų mediena ir anglimi. Juos žmonės labai gyrė, todėl humanitariniame centre buvo pakabinta Lietuvos vėliavėlė. Ši puikuojasi šalia Danijos, Suomijos, JAV, Italijos, Kanados, Vokietijos, Slovėnijos ir dar kelių šalių, iš kurių buvo gauta daug paramos. Nesenai atkeliavo ir šimtas maisto dėžių iš Vatikano nuo popiežiaus Leono XlV. Ši žinia suintrigavo, tad paprašiau vieną dėžę atidaryti, kad galėčiau lietuviams papasakoti, ką siunčia popiežius.

Humanitariniame centre kabo ir Lietuvos vėliavėlė, nes iš mūsų šalies buvo atgabenta keli šimtai metalinių krosnelių.

Čuhujive rusai susprogdino naujai pastatytą mokyklą.

„Siuntiniai yra solidūs, juose miltai, makaronai, kruopos, kietasis sūris, aliejus, konservai, pomidorų padažas, saldumynai, todėl dalijame labiausiai nukentėjusiems, tiems, kurių namus sunaikino sprogimai. Šiaip, kadangi esame arti fronto, dauguma vietos žmonių dėl darbo netekimo ir kitų priežasčių tampa vis vargingesni ir džiaugiasi bet kokia parama“, – pasakė Tetjana. Jos žodžių teisingumu įsitikinau stebėdamas, kaip žmonės kantriai stovėjo eilėje, kad gautų po kepalą pigios duonos ir mėsos konservų dėžutę. Sukrėstas vaizdo mintyse pagalvojau, kad tokią realybę būtų pravartu pamatyti tiems internautams, kurie komentaruose priekaištauja – „kiek galima rašyti apie tą karą, kiek galima prašyti paramos“.

Kad vietos gyventojų padėtis yra sudėtinga, įsitikinau ir prie humanitarinio centro užkalbinęs 64 metų Konstantiną Sidorenką. Prisistatęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, vyriškio paklausiau, ar jis vietinis ir ko atvyko į centrą. Konstantinas pasisakė dviračiu atvažiavęs iš kaimo, esančio už šešių kilometrų. „Pas mus evakuacija dar nėra paskelbta, bet aplinkiniuose trylikoje kaimų taip. Šeimas su mažamečiais vaikais išveža privalomai, o kitus ragina geranoriškai. Jei lieps ir mums, niekur nevažiuosiu, nes prižiūriu pasiligojusią mamą, o ši pasakė, kad numirti nori savo namuose“, – kalbėjo vyriškis.

Konstantino kaimelyje prieš karą gyveno 80 žmonių, o dabar 46, nes kiti jau išsibėgo. Išvyko po to, kai dronai sudegino dvi trobas, o gretimame kaime po raketos smūgio žuvo visa šeima. Darbo nėra, nes aplinkui dauguma įmonių užsidarė, tad pragyventi vis sunkiau. Kai vyriškiui pasiūliau duoti už lietuvių suaukotus pinigus nupirkto maisto, šis paklausė ar galėtų paimti ne vieną, o tris paketus. Mat nori nuvežti broliui ir kaimynei. Ši sakė išgyvena gilią depresiją, nes fronte dingo vienturtis sūnus ir visą pusmetį apie jį nėra jokios žinios.

Fizinio lavinimo mokytojo R. Leščenkos mašina bei namas nukentėjo stipriai, tačiau jam likimas buvo gailestingas. Tokie ženklai perspėja, kad pakelės laukai dar neišminuoti.

Konstantinas Sidorenko dėkojo lietuviams už paramą.

„Anksčiau dronų dūzgimas trukdė ramiai miegoti, o dabar jie net dieną skrenda. Slepiamės, bijom, kad nenumestų granatos į trobą. Jei atvirai, nuo karo daromės vis labiau pavargę ir vis dažniau girdžiu kaimynus sakant – „koks skirtumas bus rusų ar ukrainiečių valdžia, kad tik viskas greičiau pasibaigtų“. Man ne vienodai, aš ir per okupaciją, kuri užtruko pusę metų, rusų dalinamų maisto paketų neėmiau, mitau bulvėmis, bet neėmiau. Gavęs pensiją dalį armijai visada atiduodu. Ačiū už dovanas: iš kur sakei esi, iš Lietuvos? Nesu buvęs, bet turbūt esat geri žmonės, jei padedat mums. Ačiū“, – pasakė Konstantinas, ir stipriai paspaudė ranką.

Grįždamas į Charkivą sustojau Čuhujivo mieste, kuriame tą dieną keturi Rusijos dronai atakavo naujai pastatytą mokyklą. Po paros turėjo įvykti oficialus jos atidarymas, tačiau iš mokyklos liko griuvėsiai. Karo pradžioje mokyklą sugriovė jos kieme sprogusi raketa, po ko buvo nuspręsta ją atstatyti su nauju priestatu, po kuriuo buvo įrengta slėptuvė ir kelios požeminės klasės. Pusę lėšų atstatyti skyrė ES, ką Maskva gerai žinojo, bet vis vien mokyklą susprogdino.

Privačiame name arčiausiai mokyklos gyvenantis 57 metų fizinio lavinimo mokytojas Romanas Leščenko per dronų ataką buvo kieme. Sprogimo banga jį nusviedė žemėn keletą metrų tolėliau, tačiau rimtų sužeidimų laimingai išvengė. Pasisekė dar keturiems suaugusiems ir dvylikos metų mergaitei – niekas nežuvo ir nebuvo sunkiai sužeistas. „Negi tai ne terorizmas – sprogdinti mokyklas? Jos juk skirtos vaikams, kurie ir šiaip kare labiausiai kenčia”, – pasakė R. Leščenko ir apsiverkė prisiminęs, jog nedaug trūko, kad būtų žuvęs.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Kupiansko apylinkės

• Rašyti komentarą (0)