Virkštininkų dvaras mėnesiui virto „Šmėklų dvaru“. Viena šios idėjos autorių kretingiškė Lina Narkutė tikino, kad tai – menas ir adrenalinas viename.

Lietuvoje vis labiau įsigali vadinamoji siaubo kultūra – siaubo parkai, kambariai, namai ir kitos su Helovynu siejamos pramogos. Šios kultūros integracija į lietuvių šventes vertinama įvairiai: vieni kategoriškai neįsileidžia į savo gyvenimą, kiti nori išbandyti naujoves. Siaubo parkai kuriami jau ir mūsų rajone.

Menas ir adrenalinas viename

Mėnesiui atgaivintas Virkštininkų dvaras: čia atsirado baime alsuojantis „Šmėklų dvaras“ ir džiaugsmingą nuotaiką skleidžiantis moliūgų kiemas. „Šmėklos atgimsta ten, kur bent metus kas nors nevyksta, o šis dvaras duris užvėrė 2021 m.“, – kodėl pasirinko tokią vietą, paaiškino viena idėjos autorių kretingiškė Lina Narkutė.

„Šmėklų dvaras“ – tai tarsi meninės instaliacijos, kviečiančios pažinti save baimės akivaizdoje, pabudinti „miegančias“ organizmo ląsteles. Pasak siaubo dvaro kūrėjų, tai – menas. „Rengdami šį namą stengėmės sukurti pakankamai estetiškas dekoracijas, kad jos nekeltų šleikštulio, – pasakojo Lina. – Kuriant tokius parkus svarbiausia – emocija, nepakanka vien meno instaliacijų. Padaryti taip, kad žmogus krūpteltų, išsineštų tam tikras emocijas – sudėtingiausia. Tai mums padaryti padeda aktoriai, kurie taip pat patiria tam tikrą katarsį: savyje turi atrasti visiškai kitokią pusę ir išmokti iš tiesų išgąsdinti žmogų.“

Virkštininkų dvare įsikūrusiuose siaubo kambariuose kasdien vaidina 11–12 mėgėjų aktorių. Šiais metais čia sukurta dviejų besiblaškančių jaunosios ir jaunikio istorija: jie pašėlusiai vienas kito ieško tarp dvare šmitruojančių ir įtampą kambariuose pakurstančių šmėklų. „Visą jausmą čia ir sukuria gyvi žmonės“, – atkreipė dėmesį L. Narkutė.

„Šmėklų dvaro“ kūrėjai, pagalvoję apie pačius mažiausius lankytojus, sukūrė žaismingą moliūgų parką Virkštininkų dvaro kieme. Tam kūrėjai panaudojo 16 tonų moliūgų, iš jų sukūrė įvairias menines instaliacijas: viena išskirtiniausių – 20 m moliūgų siena palei kelią, taip pat – iš šios rudens gėrybės ir medinių konstrukcijų sukurtas namelis. „Turime dvi moteris, kurios prižiūri vaikus, kol tėvai gali aplankyti mūsų „Šmėklų dvarą“. Manau, nėra būtinybės vesti vaikus ten, kur šmėklos, todėl sukūrėme tokią erdvę, kurioje vaikai gali džiaugtis vaikyste“, – apie galimybes tėvams pasidalino L. Narkutė.

Jos pastebėjimu, suaugusieji nori patirti ir išgyventi siaubą keliančias akimirkas: „Žmonės nori gauti adrenalino, išlaisvinti savo baimes. Jie nori suderinti meną su tamsiąją gyvenimo puse.“

Pašnekovės nuomone, Helovyno parkai Lietuvoje dar nėra labai populiarūs, ši kultūra suaktyvėjo maždaug prieš 5–8 metus. „Lietuviai jau įsimyli šią šventę ir pasižiūri į ją kiek kitaip. Nuomonių yra visokių, – kalbėjo L. Narkutė, atskleidusi, kodėl „Šmėklų dvaras“ atsirado Kretingos rajone. – Su kolegomis padiskutavome, kad pajūrio zonoje yra mažai tokių parkų, todėl nusprendėme čia sukurti tokį dvarą.“

Moteris mano, kad lankytis siaubo parkuose nereiškia, kad šventi Helovyną. „Tokiu būdu žmonės bando įsileisti naujovę: jeigu šeimos veda vaikus į tokius parkus, vadinasi, jos siekia įsileisti naują kultūrą. Taip pat pirmiausia tai yra ir mada“, – atkreipė dėmesį viena „Šmėklų dvaro“ įkūrėjų.

„Šmėklų dvare“ pramogos pritaikytos ir vaikams, ir suaugusiesiems: kol vaikai žaidžia moliūgais puoštame kieme, tėvai gali apsilankyti siaubo name.

Šventės ištakos

Pasak filosofo ir religijotyrininko Ado Diržio, tai palyginti naujas, tačiau sparčiai plintantis reiškinys. „Tarptautiniu mastu ši kultūra jau prigijusi, tačiau Lietuvos kontekste ji dar gana nauja“, – sakė A. Diržys.

Pasak filosofo, šiuolaikinis Helovyno šventimas – su persirengėliais, saldainiais ir vakarėliais – susiformavo XX a. pradžioje, nors jo ištakos siekia viduramžius. „Helovyno šventimas, koks jis yra dabar, formavosi tik per pastarąjį šimtmetį. Kai kurie bruožai matomi dar XIX a. pabaigoje“, – teigė A. Diržys.

Anot jo, ankstyvojoje Europoje buvo švenčiamos Visų šventųjų ir Vėlinių išvakarės – trijų dienų laikotarpis, skirtas mirusiųjų atminimui. „Tai nebuvo vadinama Helovynu, tačiau tokia tradicija – švęsti prieš didžiąsias metų šventes – egzistavo jau nuo senų laikų“, – priminė religijotyrininkas.

Kaip ir daugelis švenčių, Helovynas susieja pagoniškus ir krikščioniškus elementus. Į Šiaurės Ameriką ši tradicija atkeliavo XVII a., tačiau skirtingos religinės bendruomenės ją vertino nevienodai. „Puritonai šventės nepriėmė, o evangelikai ir katalikų bendruomenės gana greitai ją integravo ir padėjo išpopuliarinti“, – įvardijo A. Diržys.

Įdomu, kad kai kurios šiuolaikinės Helovyno formos kilo būtent iš religinių iniciatyvų. Vienas pavyzdžių – vadinamieji pragaro namai, kuriuos sukūrė evangelikai. „Jie iki šiol veikia kaip savotiški siaubo namai, tačiau turi ideologinę misiją – parodyti, kaip atrodo pragaras“, – paaiškino filosofas.

Pasak A. Diržio, Lietuvoje ši kultūra ateina daugiausia per komerciją ir globalizaciją. Tai – Vakarų kultūros dalis, kuri pamažu randa vietą ir mūsų visuomenėje. „Helovynas ateina kartu su vakarietiška kultūra, kaip ir daugelis kitų reiškinių – nuo kalėdinių prekybos tradicijų iki populiariosios kultūros įtakų“, – teigė jis.

Tačiau, kaip pastebi religijotyrininkas, šis procesas ne visiems priimtinas. Lietuvoje Helovynas dažnai sulaukia religinių bendruomenių pasipriešinimo. „Natūralu – kai kurios bendruomenės bijo, kad naujos tradicijos pakeis senąsias. Tai savotiškas konservatyvus atsakas į kultūrinius pokyčius“, – kalbėjo A. Diržys.

Filosofas akcentavo, kad Helovynas ir Vėlinės nėra prieštaringos šventės – tiesiog skirtingai kalba apie tą patį reiškinį. „Vėlinės – rimties ir ramybės diena, o Helovynas – žaismingesnė, linksmesnė jos pusė. Iš kultūrinės psichologinės perspektyvos tai gali būti net trūkstama Vėlinių dalis – mokymasis suprasti mirtį daugiaprasmiškai“, – pasvarstė A. Diržys.

Jo teigimu, ši šventė žmonėms suteikia katarsį – emocinį išlaisvinimą, padedantį nebijoti mirties ir pažvelgti į ją, kaip į natūralią gyvenimo dalį. „Helovynas padeda išgyventi kritines situacijas, priimti mirtį be baimės, lengviau atsilaikyti prieš gyvenimo nerimą. Ir, manau, šio katarsio šiandien žmonėms labai reikia“, – apibendrino filosofas.

Psichologė Vika Gridiajeva paaiškino, kodėl žmonės nori patirti baimės jausmą.

Paaiškino siaubo potraukį

Nors atrodytų, kad gyvename nerimo ir įtampos kupinais laikais, žmonės vis tiek ieško progų sąmoningai patirti baimę. Kodėl? Į šį klausimą atsakė psichologė Vika Gridiajeva. „Jeigu kalbėtume apie baimės poreikį, turime prisiminti, kad mūsų smegenys dar gyvena akmens amžiuje, nepaisant to, kad jau 200 metų esame pažengę: dirbtinis intelektas, kompiuteriai ir t. t. Bet mūsų smegenys prie šių pokyčių dar nėra prisitaikiusios“, – paaiškino psichologė. Pasak jos, baimė yra vienas pagrindinių žmogaus išgyvenimo draudimų, todėl net ir šiuolaikiniame pasaulyje ieškome būdų ją treniruoti.

„Iš esmės kasdienybėje su natūraliomis baimėmis susiduriame mažai: mūsų niekas nepuola, su gentimis kovoti nereikia. Mums evoliuciškai nulemta treniruoti baimę. Todėl renkamės tam tikrus momentus, kur kontroliuojamai galėtume ją patirti“, – sakė specialistė.

Pasak psichologės, siaubo patirtys turi ir teigiamą pusę. Patyrus stiprų išgąstį, smegenys išskiria dopaminą – „malonumo hormoną“. Tai sukuria palengvėjimo ir net džiaugsmo jausmą. „Ypač, kai baimę patiriame kartu su kitu žmogumi. Mus aplanko artumo pojūtis – tarsi būtume kartu įveikę iššūkį. Todėl nenuostabu, kad daugelis „team building“ renginių organizuojami pabėgimo ar siaubo kambariuose. Tai bendra patirtis, vienijanti žmones“, – atkreipė dėmesį V. Gridiajeva.

Po patirto išgąsčio žmogaus nervų sistema išgyvena savotišką sinchroną – įtampos kulminaciją ir po jos sekančią palaimą. „Juk kiekvienas, išėjęs iš siaubo parko, jei tik patirtis buvo įveikiama, išeina su palengvėjimu, juoku. Tai visiško atsipalaidavimo ir įveikos momentas“, – akcentavo ji.

Psichologė atkreipė dėmesį, kad ne visi žmonės vienodai reaguoja į baimę – čia veikia ir mūsų sensoriniai skirtumai. „Vieni mėgsta daugiau prisilietimų, kiti mažiau. Tas pats ir su jauduliu. Siaubo kambarių lankytojai – tai potyrių ieškotojai“, – tikino ji.

Vis dėlto šiuolaikinis kontekstas, pasak specialistės, taip pat turi didelę reikšmę. „Žmonės svetimėja. Kada mes pasijaučiame gyvais? Kai patiriame emocijas. O jas patiriame, kai bendraujame. Šiandien to mažai: daug dirbame, sėdime ekranuose. Tokiame pasaulyje žmonės ieško būdų, kaip pasijusti gyvais, kaip kontroliuoti savo baimes“, – teigė psichologė.

Vaikai nori patirti

Kalbėdama apie vaikus, V. Gridiajeva akcentavo, kad reikia būti sąmoningais. „Jeigu aš noriu, nereiškia, kad ir mano vaikas nori. Šiandienos vaikai nori vis daugiau įspūdžių, nes jie auga su ekranais. Jeigu prieš 20–30 metų mus žavėjo juoda-balta karvė, dabar karvės – rožinės, žybsinčios, šviečiančios. Poreikis stipresniam sužadinimui – daug didesnis“, – paaiškino ji.

Psichologės teigimu, vaikai dažnai ieško tų pačių emocijų kaip ir suaugusieji, tik saugumo ribose. „Galbūt geriau, kai jie šiuos įspūdžius patiria su suaugusiuoju, kuris padės nurimti, sukontroliuoti jausmus, o vėliau kartu pasijuokti, kitu atveju, tas pačias emocijas jie patirs žaisdami kompiuterinius žaidimus su svetimais žmonėmis. Todėl, ar blogai lankyti siaubo kambarius? Nebūtinai“, – atsakė V. Gridiajeva.

Tačiau yra ir kita pusė – jautrios nervų sistemos vaikai. „Kai kurie tėvai neįvertina pasekmių. Vaikui patirtis gali būti trikdanti – pasireikšti sapnuose, miego sutrikimuose, nerime. Kai kuriais atvejais net mikčiojimu ar tiku. Pirmiausia tėvai turi įvertinti, ar vaikas gali ištverti baimę. Jei kyla bent menkiausia abejonė, galbūt geriau tokių parkų vengti“, – patarė specialistė.

Pasak jos, baimė iš esmės yra evoliucinis mechanizmas, padedantis žmogui išgyventi. Tačiau svarbu suprasti, kada ji mus ugdo, o kada vargina. „Šiandien patiriama labai daug nerimo, streso, ir tai labai jaučiasi konsultavimo kabinetuose. Todėl viskas priklauso nuo sąmoningumo – ar aš žinau, kodėl to noriu, ar tai man naudinga, ar tik papildomas iššūkis pavargusiai psichikai“, – apibendrino V. Gridiajeva.

• Rašyti komentarą (105)