Besidomintieji savo krašto istorija unikalių eksponatų gali atrasti ne tik didžiuosiuose, bet ir kukliuose muziejuose ar privačiose kolekcijose. Neseniai keliuose medinio namo kambariuose įsikūrusį Gargždų krašto muziejų aplankęs šių eilučių autorius čia netikėtai atrado porcelianinę cukrinę su tarpukariu Kretingoje veikusios Judelio Taico ir Eniko Šero arbatos svarstymo bendrovės „Virdulys“ ženklu.

Judelis Taicas (dešinėje) ir Enikas Šeras prie savo bendrovių reklaminio kiosko IV Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune 1925 m. Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyvas

Balto porceliano cukrinė išmarginta Rytų šalies – Kinijos ar Japonijos – vaizdu, kuriame matomos 3 tradiciniais rūbais vilkinčios arbatą geriančios moterys, kalnų ir tradicinės vietos architektūros pastato fone. Vienoje cukrinės pusėje matomas bendrovės prekinis ženklas „Virdulys“ ir užrašas vokiečių kalba „Geria arbatą“, o priešingoje pusėje taip pat vokiškai užrašytas bendrovės ir miesto pavadinimas Taicas ir Šeras Kretinga. Cukrinės dangtelis neišliko, o ji į muziejų pateko 2006 m. kaip Gargždų gyventojos dovana. Šis eksponatas ne tik maloniai nustebino, bet ir padėjo atrasti iki tol net ir muziejininkams nežinomą bendrovės Taicas ir Šeras veiklos sritį – porcelianinių indų arbatai gerti platinimą kartu su Kretingoje svarstoma ir pakuojama arbatžolių produkcija. Tai bendrovės savininkų ar arbatos tiekėjų idėja, kad stilingą arbatos servizą su bendrovės ženklu ir užrašais įsigijęs pirkėjas, taps ne tik nuolatiniu šios arbatos vartotoju, bet ir jos propaguotoju, nes arbata vaišindavosi ne tik šeimininkai, bet ir jų svečiai. Viešojoje erdvėje tinkluose paskelbus apie netikėtą radinį, netrukus atsiliepė ir spalvinga šios bendrovės arbatinuko nuotrauka pasidalijo vilnietė Kornelija Francūzevičiūtė, kurią jis ir panaši sviestinė lydėjo nuo pat vaikystės Telšiuose, ir jie tikriausiai priklausė jos senelio seseriai žinomai Žemaitijoje daktarei Jadvygai Francūzevičiūtei (1885–1960). Gimusi 1885 m. Šiaulių apskrities Lauriškės kaime, ji aukso medaliu baigė Šiaulių gimnaziją, buvo viena pirmųjų lietuvių moterų, studijavusių garsiajame Ciuricho universiteto medicinos fakultete, kur 1914 m. įgijo medicinos ir chirurgijos daktaro laipsnį.

Taico ir Šero bendrovės „Virdulys“ cukrinė. Gargždų krašto muzie

Po jo baigimo darbinę veiklą pradėjusi Lenkijoje, ji nuo 1918 m. dirbo įvairiose Žemaitijos vietovėse, o nuo 1940 m. apsigyveno Telšiuose, kur įsteigė odos ir venerinių ligų kabinetą bei stacionarą ir jiems paskutinius 18-a savo gydytojos praktikos metų vadovavo. Ji buvo vertinama kaip aukštos kvalifikacijos gydytoja ir nuoširdi, pacientais besirūpinanti medikė, kuri neretai nepasiturintiesiems padėdavo be jokio užmokesčio. Ji bendravo 6 kalbomis: lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir jidiš, o 1952 m. tapo pirmąja moterimi, kuriai buvo suteiktas LTSR nusipelniusios gydytojos garbės vardas.

Taico ir Šero bendrovės „Virdulys“ arbatinukas. Kornelijos Francūzevičiūtės nuotr.

Kaunietis verslininkas ir kolekcininkas Julius Urbaitis, unikalaus Atominio bunkerio Vilijampolėje įkūrėjas, surinkęs ir čia saugantis dešimtis tūkstančių tarpukario Lietuvoje pagamintos pramonės produkcijos pavyzdžių ir su jais susijusių eksponatų, pasidalijo puikiai išsilaikiusio Taico ir Šero bendrovės indų arbatai rinkinio, kurį sudaro arbatinukas, cukrinės, indas grietinėlei, sviestinė, lėkštės ir arbatos puodeliai, nuotrauka. Šį brangų eksponatą jam pavyko įsigyti viename užsienio aukcionų, kas liudija, kad kartu su šiais indais Kretingos vardas pasklido po visą pasaulį. Jie unikalūs, nes nė viena iš daugybės Lietuvoje tarpukariu veikusių arbatos pakuotojų bendrovių tokių servizų su savo įmonės ženklais neplatino arba jie iki šiol mums nežinomi. Bendrovės „Virdulys“ porceliano indai galėjo būti pagaminti Kinijoje, kur tūkstančius metų gyvuoja tokių indų gamybos ir arbatos gėrimo tradicijos ir iš kur į Europą buvo eksportuojama arbata. Šie indai galėjo būti pardavinėjami parduotuvėse kartu su arbata, taip pat per parodas ar pristatymus dovanojami reklamos tikslais ar kaip padėka įteikiami sėkmingiausiems arbatos pardavėjams. Į Lietuvą Anglijoje užgimęs paprotys po medžioklės, jodinėjimo ar iškylų lauke, prieš pradedant rengtis sočiai vakarienei, atsigaivinti negausiais užkandžiais pagardinta arbata, suformavo ištisą su šiuo reiškiniu susijusią kultūrą, kuri XIX a. II pusėje pradėjo plisti po Europą ir į Lietuvą atkeliavo angliškos arbatos vardu. Popiečio arbata – tai puiki proga savo svečiams parodyti ir arbatos servizą, kuris per ceremoniją būdavo išdėliojamas ant stalelio, kartu patiekiant ir kruopščiai paruoštus skanumynus.

Taico ir Šero bendrovės „Virdulys“ arbatos indų servizas, eksponuojamas Atominiame bunkeryje Kaune. Juliaus Urbaičio nuotr.

Tarpukario Lietuvoje popiečio arbata išplito aukštesnio išsilavinimo ir kilmės moterų salonuose, palaipsniui tapusi ir žemesnių visuomenės sluoksnių pamėgtu gėrimu. J. Urbaitis pasidalijo ir dar vieno jo kolekcijos eksponato – Kretingoje parduoto žadintuvo su parduotuvės savininko pavardės užrašu ant ciferblato N. Josefas Kretinga, nuotrauka.

Kornelija Francūzevičiūtė šiuos Taico ir Šero bendrovės „Virdulys“ indus – arbatinuką ir sviestinę – paveldėjo iš savo senelės. Kornelijos Francūzevičiūtės nuotr.

Smulkūs Kretingos verslininkai – iš Darbėnų kilęs Judelis Taicas (1881–1941) ir, matyt, iš Salantų atvykęs Enikas Šeras (?–1937), nusprendę suvienyti savo jėgas ir finansus, 1920 m. čia įkūrė prekybos ir pramonės įmonę „Taicas ir Šeras“, tapusia viena pirmųjų Kretingoje smulkiąja gamyba ir pagamintos produkcijos realizavimu užsiimančia bendrove. Iš pradžių ji valdė E. Šero namų valdoje Birutės gatvėje įsikūrusią žvakių liejimo bendrovę „Švyturys“ ir miesto centre Rotušės aikštėje J. Taico namų valdoje įsikūrusią arbatžolių svarstymo įmonę „Virdulys“. Arbatžolės į Klaipėdos uostą didesniais kiekiais buvo vežamos iš Kinijos ar Indijos, Kretingoje jos buvo maišomos su vietinėmis vaistažolėmis, fasuojamos į nedidelius pakelius su bendrovės prekiniu ženklu ir savininkų pavardėmis. Įmonės savininkų gerus tarpusavio santykius ir sutarimą liudija Kretingos telefonų abonentų knygos, iš kurių matyti, kad skirtingose gatvėse gyvenę verslininkai naudojosi tuo pačiu telefono numeriu – 27. Taicas ir Šeras gerai suprato savo bendrovių reklamos ir jų žinomumo reikšmę verslo sėkmei, todėl vos tik 1925 m. birželio 20 d. šalies prekybos departamentui leidus arbatžolių produkcijai žymėti naudoti prekinį ženklą su virdulio atvaizdu ir pavadinimu, jie birželio 24–29 d. dalyvavo Kaune įvykusioje IV Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, kurioje jos lankytojams ir verslui pristatė savo produkciją – žvakes ir arbatą. Tuo metu šios parodos buvo laikomos vienu didžiausių metų įvykiu, kurį rengiant dalyvavo politikos, verslo, meno ir kultūros atstovai, o parodos lankytojai, metę savo darbus, jos lankyti važiuodavo iš visos šalies. Be savo praktinės paskirties – supažindinti visuomenę su šalies ekonomine pažanga, naujausia pramonės ir žemės ūkio technika, gaminama produkcija, pristatyti naujas technologijas, pasidalinti žiniomis, parodos siekė ir ekonominių bei politinių tikslų, o paprastiems lankytojams tai buvo ir susitikimų bei pasilinksminimo vieta, nes mieste ir parodoje vyko nemažai kultūrinių ir sportinių renginių.

Kretingos verslininko N. Josefo parduotuvėje buvo prekiaujama tokiais žadintuvais. Juliaus Urbaičio nuotr.

Kauno apskrities viešosios bibliotekos archyve saugoma nuotrauka, kurioje 1925 m. parodoje įamžintas bendrovės Taicas ir Šeras reklaminis kioskas su jame išdėstyta gaminama produkcija ir kiosko viduje lankytojų laukiančiais dviem pardavėjais, o šalia jo – pozuojantys bendrovės savininkai. Reklaminiame stende gerai matyti jame gausiai išdėstyta produkcija: vaško žvakių girliandos, fasuotos arbatos pakeliai, iš vaško lietos žmogaus rankų plaštakos bei įvairios figūros. Dalį bendrovės įmonėse gaminamos produkcijos įsigydavo Kretingos krašto ir aplinkinių Žemaitijos miestų ir miestelių krautuvininkai, o likusi produkcijos dalis patekdavo į pagrindinį produkcijos sandėlį Klaipėdos senamiesčio Turgaus, vėliau Kepėjų gatvėse. Prie jo veikė parduotuvė, kurioje klaipėdiečiai ir miesto svečiai galėjo įsigyti ne tik žvakių ar arbatos, bet ir arbatai gerti porcelianinių indų, ant kurių puikavosi vokiškas užrašas Taitz&Scheer , koks buvo užrašytas ir parduotuvės iškaboje. Iš čia po visą pasaulį pasklidę arbatos gėrimo servizai bylojo apie Žemaitijos miestą Kretingą, kuriame buvo sveriama ir pakuojama kvapni ir skani arbata.

Romualdas BENIUŠIS

• Rašyti komentarą (0)