Liepos 8 d. Vilniuje, iškart po Palangoje įvykusių Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, 122 išeivijos atstovai iš 35 pasaulio šalių susirinko į Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XVIII Seimo pirmąją sesiją. Seimas išrinko prezidiumą, o prezidiumo pirmininku tapo 2003 m. į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) emigravęs salantiškis Artūras Žilys. Trečdalis – apie 1,3 mln. – lietuvių šiandieną gyvena užsienyje. PLB – lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija, jungianti 55 pasaulio šalyse veikiančias lietuvių bendruomenes. PLB Seimas yra aukščiausias Pasaulio lietuvių bendruomenės valdymo organas.

Mūsų kraštietis Artūras Žilys (centre) išrinktas vadovauti Pasaulio lietuvių bendruomenės seimui.

A. Žilys taip pat savanoriškais pagrindais dirba ir LR Seimo ir PLB komisijoje, sudarytoje iš 10 Lietuvos Respublikos Seimo narių ir 10 išeivijos atstovų iš skirtingų pasaulio šalių, atstovaujančių komisijoje geografiniu principu. Komisija sprendžia diasporai ir Lietuvos valstybei svarbius klausimus, tokius kaip: užsienio valstybėse gyvenančių lietuvių įtraukimo į Lietuvos gyvenimą didinimas, Lietuvos Respublikos pilietybės ir lietuviškos tapatybės išsaugojimas, lietuvybės stiprinimas, skatinimas užsienyje gyvenančius lietuvius grįžti gyventi į Lietuvą, lituanistinių mokyklų užsienio šalyse išlaikymo, kultūrinio, ekonominio bendradarbiavimo su Lietuva, įsitraukimo kuriant gerovę ir saugumą Lietuvoje ir kitus.

Su Artūru Žiliu „Pajūrio naujienų“ redakcijoje kalbėjomės po savaitę trukusios pirmosios XVIII PLB Seimo sesijos, kuriai jis vadovavo.

– Didžiuojamės, kad mūsų kraštietis pelnė tokį Lietuvos diasporos pripažinimą – 3 metų kadencijai vadovauti PLB Seimui. Į JAV emigravote prieš du dešimtmečius, esate iš naujosios lietuvių emigrantų bangos, Lietuvą palikusių dažnai dėl ekonominių sumetimų. Užatlantėje tapote aktyviu skaitlingos JAV lietuvių bendruomenės nariu, 12 metų vadovavote didžiausiam pasaulyje lietuvių išeivijos bendruomenės ir kultūriniam centrui Lemonte, Čikagos priemiestyje. Ar besuskaičiuojate, kiek ir kokių su diaspora susietų pareigų turite?

– Vadovauti PLB Seimui – didelė atsakomybė. Seimas gyvai susirenka kartą per 3 metus, kitais metais Seimo sesijas planuojame vykdyti nuotoliu, kadangi nėra lengva 122 žmonėms iš 35 pasaulio valstybių suvažiuoti. Kai įsijungi į šitą pasaulio lietuvių bendruomenės veiklą, ji tampa neatsiejama tavojo gyvenimo dalimi. LR Seimo ir PLB komisijoje, kuri renkasi 2 kartus per metus ir kurios pusė narių yra iš Lietuvos Respublikos Seimo, keliame klausimus, į kuriuos atsakyti turi ir Lietuvos valstybės institucijos. Komisija suteikia galios tas institucijas „pajudinti“ tiesiogiai, ir tai yra gerai. Deja, jau tiek metų niekaip nepavyksta išspręsti Lietuvos pilietybės išsaugojimo klausimo. Komisijoje kuruoju bendradarbiavimą su diaspora ekonomikos, investicijų ir grįžimo srityse. Surengėme ne vieną seminarą, prieš kelerius metus organizavome forumą kartu su Ekonomikos ir inovacijų, Užsienio reikalų ministerijomis ir kitomis organizacijomis. Forume mano kvietimu dalyvavo JAV prekybos rūmų Lietuvoje vadovas, lietuvis verslininkas, jau daug metų gyvenantis JAV ir ten turintis didelę IT kompaniją, kuri įsteigė padalinius Vilniuje, Kaune ir kuriuose dirba apie 600 darbuotojų ir kiti savo srities specialistai.

Aptarėme pasiūlymus ir rekomendacijas, ką reikėtų daryti, kad į Lietuvą grįžtų ir su verslu, verslo filialais, padėtų atvesti kitus investuotojus, kaip parodyti Lietuvos pranašumą prieš kitas šalis pritraukiant investicijas ir darbuotojus. Uždavinys Lietuvai dirbant kartu su diaspora būti tikrai patrauklia grįžti gabiems, kvalifikuotiems žmonėms, pritraukti verslą, bet taip pat svarbu susigrąžinti ir mažiau pasiekusius, mažiau sėkmingus darbščius žmones – Lietuvai reikia visų savo vaikų. Ir ypač regionuose. Apie diasporos ir Lietuvos regionų ryšių užmezgimą ir jų stiprinimą kalbėjome jau ne kartą šioje komisijoje. Diasporos atstovai bendradarbiauja ne tik paramos ir investicijų, bet ir jų gimtų miestų ar miestelių garsinimo užsienyje, turizmo plėtojimo, verslo ryšių užmezgimo ir kitose srityse. Jaučiamas stiprus postūmis į priekį, ir nuveikta yra tikrai nemažai, bet taip pat yra dar labai daug potencialo ir galimybių, kadangi kai kurios savivaldybės tik pradeda bendradarbiavimą arba dar tam tik ruošiasi.

– Kaip vertinate užsienio reikalų ministerijos Globalios Lietuvos programą? Kaip Rusijos karas prieš Ukrainą veikia grįžimą į Lietuvą?

– Pastaruosius 4–5 metus grįžimo į Lietuvą tendencija teigiama – grįžta daugiau negu išvyksta, ypač padaugėjo grįžtančiųjų iš Anglijos. Grįžti ar ne lemia kartais daugiau ekonominiai svertai, bet ne visada. Kai išsiaiškina, kad čia, Lietuvoje, uždirbti galima jau panašiai kaip ten, kur neretai gyvena susigrūdę, yra svetimi, o čia sava aplinka, čia ir giminės, sava kalba – grįžta. Ir iš JAV yra nemažai grįžtančiųjų, dėl įvairiausių priežasčių – čia vis dėlto namai. Karas arti Lietuvos gal daugiau naujų investicijų atėjimą į Lietuvą stabdo, ne žmonių grįžimą.

Mūsų tikslas, dirbant Seimo ir PLB komisijoje, padėti žmonėms grįžti ir sugrįžus integruotis kuo mažiau blaškantis iš vienos institucijos į kitą: kai nueini į „Sodrą“, iš ten siunčia į VMI, iš ten – dar toliau nieko nesprendžiant ir negaunant konkretaus atsakymo. Manau, kad situacija gerėja. Džiaugiuosi, kad Užsienio reikalų ministerijai pavyko įgyvendinti vieno langelio principą. Šioje ministerijoje yra Globalios Lietuvos departamentas ir Grįžimo į Lietuvą skyrius. Ten galima gauti informaciją įvairiose grįžtantiems ar planuojantiems grįžti aktualiose srityse, antai kaip: socialinio draudimo, mokesčių, migracijos, sveikatos apsaugos, švietimo, įdarbinimo ir kt. Ministerija į vienas rankas yra perėmusi grįžimo klausimus. Grįžtantys aktualią informaciją rasti gali „Grįžtu LT“ interneto svetainėje, socialiniuose tinkluose. Įgyvendinant Globalios Lietuvos programą aktyviai joje dalyvauja dauguma savivaldybių. Seimo ir PLB komisijoje kvietėme visų savivaldybių atstovus aptarti bendradarbiavimą su išeivija. Džiugu, kad savivaldybėse jau dirba ryšių su išeivija koordinatoriai, nors dar ne visose. Tendencija yra tokia, kad emigravusieji iš regionų, ten atgal ir grįžta, todėl savivaldybių pagalba yra labai svarbi. Ypač pasirūpinant vaikų mokymosi, pritapimo mokyklose galimybėmis, kad vaikų turinčios jaunos šeimos nebūtų priverstos reemigruoti. Prieš 3–4 metus grįžtančių iš užsienio vaikų adaptacija Lietuvos mokyklose labai pagerėjo. Mokyklos tam turi specialiuosius pedagogus, kiekvienam vaikui priskiria mokytojo padėjėjus. Matome didelę pažangą.

– Tarp daugybės visuomeninių pareigų, veiklų galėtumėte išskirti kažką širdžiai mieliausio?

– Iš visų visuomeninių pareigų artimiausia širdžiai man yra „Saulutės“ – Sunlight Children‘s Aid for Lithuania – organizacijos veikla. „Saulutės“ ištakos siekia 1993 metus, kai JAV buvo įsteigtas Lietuvos vaikų globos komitetas „Saulutė“, remti našlaičiais Lietuvoje likusius vaikus. Per tris veiklos dešimtmečius paramai buvo surinkta ir perduota našlaičiams Lietuvoje per 1 mln. dolerių. Pelno nesiekianti „Saulutės“ organizacija, kurioje esu Valdybos narys ir įgaliotas atstovas Lietuvoje, savanoriu aktyviai ėmiau dirbti prieš 4 metus. Pastaraisiais metais mes veiklą orientuojame į Lietuvos mokyklų regionuose, mažuose miesteliuose mokymosi bazių stiprinimą. Per tuos 4 metus paramą suteikėme 15 mokyklų, iš jų 5 – Kretingos, 2 – Skuodo rajonuose, kitos Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Kėdainiuose, Vilkaviškyje, Molėtuose, dabar darome projektus Utenoje, Kauno rajone. Bendrojo lavinimo mokyklos Lietuvoje stokoja priemonių darbui su specialių poreikių turinčiais vaikais. Mes superkame tam darbui pedagogams reikalingą įrangą, priemones. Didžiausias atlygis už visas pastangas yra, kai tokios įrengtos klasės atidaryme pamatai, kaip tie vaikai – vienas sunkiai vaikštantis, kitas turintis kalbos sutrikimų – naudojasi tomis priemonėmis, išmoksta išreikšti save, tobulėja. Skatiname, kad tomis priemonėmis, įranga naudotųsi kuo daugiau vaikų, popamokiniu laiku ir vaikai iš socialiai remtinų šeimų. Rajonų, mažesnių miestelių mokyklas lankantys vaikai yra tikrai gabūs ir įdedantis daug pastangų ir laiko lavintis, todėl norime jiems padėti suteikiant įvairių priemonių ir galimybių pasiekti gyvenime kuo daugiau. Pastaruoju metu šalies mokyklose įsteigėme 3 inžinerinių technologijų laboratorijas. Per 4 metus asmeniškai aplankiau apie 50 Lietuvos mokyklų, įsitikinau, kad lėšos bus naudojamos tikslingai, kad jų reikia, ir mokyklų vadovai nori tokio projekto, geba jį įgyvendinti.

Pasitaikė ir nemalonių išimčių, kai tu kalbi, tavęs mokyklos vadovas klausosi, bet jo akys kalba „Ko čia tas amerikonas atsibeldė, darbo man uždės“, kol galiausiai pareiškia: „Mes viską turime, mūsų mokyklai nieko netrūksta.“ Bet tokių vadovų mažuma, kokie 98 proc. jų yra pažangūs, pasišventę savo darbui, misijai. Mokyklose dirba tikrai puikūs specialistai kurie labai noriai imasi naujų projektų ir yra atviri visiems pasiūlymams. Pastaraisiais metais 22 Lietuvos mokyklose įgyvendintiems projektams „Saulutės“ organizacija skyrė apie 400 tūkst. dolerių paramą, ir tų projektų daugėja.

– Prieš kelerius metus grįžote į Lietuvą, bet neužsibuvote.

– JAV praleidau didžiąją savo, kaip subrendusio žmogaus, gyvenimo dalį. Prieš 4 metus parvykau nusiteikęs pabūti 3 savaites, padėti pasiligojusiems, brandaus amžiaus tėvams ir vėl grįžti į JAV. Turėjau ir bilietą atgal. Grįžau, lyg ir tėvams nėra taip blogai, deja, kaip vėliau paaiškėjo, tos geros emocijos juos apėmė, nes sūnus grįžo, o kartu dar ir sūnėnas – vyriausiojo mano brolio Gedimino sūnus, nusprendęs mokytis LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje. Universiteto rektorė buvo mano pažįstama, aprodė, universitetą, susėdome gerti kavos, o ji klausia, kada grįžtu į JAV. Pajuokavau, kad galiu ir negrįžti. Kitą dieną gavau jos pasiūlymą užimti LCC universiteto viceprezidento finansams ir infrastruktūrai pareigas. Sudomino ir po pokalbių pradėjau ten dirbti. LCC universitetas Klaipėdoje įsteigtas amerikiečių ir kanadiečių fondų, žinojau, kad mano darbo vieta bus tarp JAV, Kanados ir Lietuvos. Spalį, kaip buvau suplanavęs, nebeišskridau, lapkričio 1 d. pradėjau dirbti Klaipėdoje. Dalinau savo laiką tarp Lietuvos ir JAV. Dirbant universitete viena JAV įmonė mane pakvietė prisijungti prie jų komandos ir padėti Lietuvos įmonėms įeiti į JAV rinką – neatsisakiau. Tačiau po metų, pablogėjus tėvų sveikatai, tariau sau – stop, dabar mano prioritetas – tėvai, mečiau visus darbus. Tėvai – Aldona ir Antanas Steponas Žiliai, amžių nugyvenę Salantuose, per 3 mėnesius vienas paskui kitą išėjo – vienas sausį, kitas gegužę... Nelikus tėvų po kiek laiko gavau pasiūlymą prisijungti prie vienos JAV lietuvių įsteigtos įmonės Čikagoje. Ten dabar vadovauju prieš 20 metų lietuvių įsteigtos, išaugusios logistikos įmonių grupės vienai kompanijai. Dar vystau savąjį IT paslaugų biznį, kuris sutampa su mano pomėgiu. JAV turime įvairių projektų programavimo, kibernetinio saugumo ir skaitmeninio marketingo srityse, juos vykdome kartu su partneriais iš Lietuvos. Didžiąją savo laisvo laiko dalį skiriu visuomeniniams savanoriškiems projektams ir organizacijoms.

JAV mano šeima – abu broliai Gediminas ir Stepas, draugai, bendruomenė. Čia, Lietuvoje, gyvenimo sąlygos irgi puikios. Su broliais pašnekame, kad tik laiko klausimas, kada visi grįšime.

Grįžęs gyvenčiau Kretingoje.

• Rašyti komentarą (1)