Pradėjusi rengti poezijos popietes, Irena Novikienė pajuto kaip stipriai žmonės yra išsiilgę eilėraščio, poetinės kalbos, atvirumo ir žmogiško nuoširdumo.

Kretingoje užgimusių poezijos popiečių sumanytoja Klaipėdoje gyvenanti Irena Novikienė džiaugėsi ne tik atvėrusi poetinio žodžio duris, bet ir įkvėpusi ne vieną moterį atsiduoti kūrybos polėkiui ir pačiai kurti eiles.

Didelė meilė kalbai ir literatūrai

Lenkaitės ir ukrainiečio šeimoje gimusi Irena gimtaisiais namais vadina Klaipėdą, bet savo protėvių šaknis jaučia ir Lenkijoje, ir Ukrainoje, ir Lietuvoje, Kuršėnuose, kur, bėgdama nuo Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje, apsistojo Irenos motinos šeima. Nors abiejų Irenos tėvų nebėra šiame pasaulyje, moteris draugiškai bendrauja su savo plačia gimine.

„Mūsų giminės istorijoje tarsi knygoje yra įrašyta, kad Lietuva buvo ir yra be galo svetinga šalis, garsėjanti svetingais žmonėmis ir kultūra. Tai yra mano gimtinė – kad ir kas nutiktų, aš visa savo siela, visa esybe priklausau Lietuvai“, – pokalbio pradžioje sakė I. Novikienė.

Klaipėdoje baigusi anglų ir prancūzų pedagogikos studijas, taip pat įgijusi vertėjos specialybę, Klaipėdos universitete studijavusi anglų kalbos filologiją, pašnekovė prisipažino visuomet buvo susijusi su kalba ir literatūra. „Kalba ir literatūra mane lydėjo nuo vaikystės. Visi būreliai, susiję su poezijos skaitymu, mokykliniais spektakliais, visur, kur reikėjo žodžio ar teksto, buvau pati pirmoji. Humanitarinė atšaka – mano didžioji meilė. Didelę įtaką man padarė Klaipėdos universiteto dėstytojas, docentas, profesorius, didis lietuvių literatūros žinovas ir puoselėtojas Marijus Šidlauskas, įkvėpęs neprarasti meilės kalbai ir literatūrai“, – pasakojo I. Novikienė, kuri, baigusi universitetą, pasuko į verslo sritį.

Vertėjos darbas neatnešė pasitenkinimo

Dirbdama logistikos srityje personalo valdymo skyriuje vertėjos pareigose Irena buvo šiek tiek nukrypusi nuo savo širdies šauksmo – literatūros, bet gimus vaikams viskas stojo į savo vietas. „Iki vaikų gimimo dirbau keliose užsienio kapitalo kompanijose, kur reikėjo vertėjos paslaugų. Versdavau įvairius tekstus tiek žodžiu, tiek raštu. Darbo vietose buvau vertinama, žinojau ir mokėjau pritaikyti savo įgytas žinias praktikoje. Darbai buvo daugiau administracinio, organizacinio pobūdžio, o man visuomet norėjosi kūrybos, kažką kurti, suburti žmones, kad jiems būtų gera, linksma, kad kolektyve rastųsi gyvastis. Tad darbo vietoje tapdavau tuo žmogumi, kuris veda įvairius renginius. Sugalvodavau visokių temų, jas pritaikydavau prie tam tikrų progų ar įmonės vakarėlių“, – pašnekovė atviravo galų gale supratusi, kad tai, ką ji daro kolektyvui laisvalaikiu, jai daug labiau patinka ir stipriau traukia.

Pajutusi, kad švenčių organizavimas teikia didesnį malonumą ir vidinį pasitenkinimą negu darbas, moteris nusprendė po vaikų gimimo nebegrįžti į tas sferas, kuriose nesijaučia savimi. „Ėmiau svajoti apie darbą muziejuje, apie gidės ar bibliotekininkės profesiją. Šios svajonės iki šiol gyvos, galbūt kada nors jas įgyvendinsiu“, – kalbėjo pašnekovė, prisipažinusi jutusi didžiulę trauką knygoms, poetiniam žodžiui.

Pirmoji popietė vasario mėnesį

„Poeziją rašiau nuolat, turiu begalę užrašų knygų, bloknotų. Visuomet rašiau sau, nieko nesitikėdama, bet pajutusi, kad atėjo metas poetiškai gyventi ir suburti bendraminčių ratą – poetinę bendruomenę, nusprendžiau pradėti šią kūrybinę kelionę“, – sakė I. Novikienė.

Pirmasis poetinis renginys įvyko šių metų vasario pradžioje. Socialiniuose tinkluose paskelbus, kad kviečiami ir laukiami poetinį žodį mylintys žmonės, Irena sulaukė susidomėjimo. „Man poezija yra jausmas, sielos kalba, norėjosi tuo dalintis su kitais. Pamačiusi poetinį kvietimą susiburti, man parašė kretingiškė Sigita Dimskienė, Kretingoje esančios „Menų palėpės“ šeimininkė, pasiūliusi savo patalpas poetiniam žodžiui. Kadangi mes esame ne vienerius metus pažįstamos, visiškai ją pasitikėdama sutikau“, – prisiminė pašnekovė, Kretingoje sulaukusi didžiulio moterų susidomėjimo ir iš vietinių, ir iš klaipėdiečių, ir Palangoje gyvenančių moterų.

„Esu žmogus, kuriam labai patinka maži miesteliai. Labai dažnai tiek su šeima, tiek viena atvažiuoju pasivaikščioti po Kretingą, po Kretingalę. Čia visai kitoks gyvenimo tempas, daug šiltesnis ir atviresnis bendravimas. Tą nuolat juntu, tai man labai svarbu. Todėl pradėjusi rengti sekmadienines poetines popietes Kretingoje, pajutau norą tęsti. Kretinga man be galo gyvas miestas, turintis savo istoriją, požemių mistiką. Kai kurie šią vietą vadina galios vieta, juk ne šiaip sau čia šitiek vienuolynų – pats miestas tarsi kviečia tapti aukštesniu, paaugti savo vidumi“, – atviravo Irena.

Žmonės išsiilgę eilėraščio

Po pirmojo poetiško susitikimo vasario mėnesį Irena pajuto, kaip stipriai žmonės yra išsiilgę eilėraščio, poetinės kalbos, atvirumo ir žmogiško nuoširdumo. Tai buvo pagrindiniai raktai tolimesniems susitikimams, kurie greitai įgavo pagreitį ir jėgą.

„Per pirmą susitikimą skaitėme kūrinius – vienos savo, kitos kitų autorių, liejosi ašaros, visos kartu apsikabinome, tarsi iš naujo viena su kita atradusios ryšį. Man tai buvo kažkokia nesuvokiama misterija, tarsi sielų pokalbis, kuris kažką kiekvienoje mūsų sujudino. Tai buvo neįtikėtina patirtis. Man poezija yra aukštesnis literatūrinis žanras, ją pavadinčiau dvasios arba sielos daina, giesme, kuri keičia asmenybę“, – kalbėjo pašnekovė, pajutusi, kad po pirmojo susitikimo užsikūrė sūkurys, turintis gyvuoti toliau. Po pirmojo susitikimo, pasikalbėjus su S. Dimskiene, buvo nutarta, kad tai turi tęstis, augti ir plėstis. Moterims tai tarsi būtinybė susirinkti ir pabūti kartu. Buvo nuspręsta rinktis vieną kartą per mėnesį. „Moterys, kurios lankosi šiose popietėse, man dažnai sako, kad jos jaučia tarsi kažkas giliai viduje atsiveria, atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi, kyla savivertė, moterys išlaisvėja. Netgi išgirdau merginas tai vadinant poezijos terapija“, – įspūdžiais dalinosi Irena, ir pati pajutusi terapinį tokių susitikimų poveikį.

Poetinės terapijos galia

„Kokia buvau iki to ir kokia esu dabar – tai tarsi dvi skirtingos moterys. Buvau gana uždara, nelabai pasitikinti mane supančiu pasauliu, o po poetinių pokyčių stipriai pasikeičiau. Keitėsi ir bendravimas, ir požiūris į kitus žmones. Mano buvęs pasaulėlis tapo dideliu pasauliu“, – savo virsmo patirtimi dalinosi Irena, pridurdama, kad po tokios terapijos įvykusi transformacija moterims patinka.

Savo gyvenime pajutusios daugiau poetiškumo, moterys panoro dar daugiau jausmo, gylio ir grožio. Taip gimė idėja poetinius skaitymus perkelti į lauką. „Pradėjome rinktis prie tvenkinių, soduose, gamtoje, ten, kur viskas žydi, žaliuoja. Buvome Kretingoje prie Vaidilos skulptūros, Lopaičiuose, Palangoje, prie Birutės kalno. Taip pat dar nusimato susitikimas Šventojoje. Žinoma, atėjus rudeniui vėl jaukiai grįšime į „Menų palėpės“ erdvę. Beje, be šių popiečių, dabar kur besusitiktume visur stengiamės paskaityti eilių. Ar tai būtų pirtis, ar šiaip koks susibūrimas, ar kelionė“, – džiaugėsi Irena, pastebėjusi naujai užgimusį poetinį renesansą, atgimimą.

Moterys ėmė kurti eiles

„Beje, besilankydamos popietėse net keturios moterys, kurios iki šiol nerašė, ėmė kurti eiles. Ir ne tik kurti, bet ir skelbti viešai. Nes būna, kitos rašo, bet nedrįsta dalintis. Jei kažkuriai iš mūsų reikia palaikymo, tai esame pasiruošusius padėti, dalintis, pabūti šalia. Yra toks graikiškas žodis hedonizmas, reiškiantis žmogaus meilę pasauliui, jo sąmoningą ėjimą meilės keliu, gaunant malonumą per pojūčius ir taip šlovinant gyvenimą“, – atviravo pašnekovė, mananti, kad poezija buvo šiek tiek nustumta į šoną, paliekant ją garbesnio amžiaus žmonėms.

Anot I. Novikienės, poezija turėtų atgauti savo vertę ir tapti sielos balsu jaunimui, kaip laisvės ir saviraiškos būdas, taip pat meno kryptis vyresniems žmonėms, šeimoms su vaikais.

„Kur tik einu, ten stengiuosi platinti, skleisti poeziją. Man kartais sako: esi gėrio ir šviesos užkratas. Mano šeima priima šią mano kelionę, džiaugiasi, kad esu atradusi save, kad pagerėjo mano savijauta ir nuotaika. O kai mamos nuotaika gera – tai ir namuose visiems gera. Vyras labai palaiko, o vaikai yra pirmieji mano kūrinių kritikai, labai vertinu jų rekomendacijas“, – prisipažino I. Novikienė.

• Rašyti komentarą (0)