Pranciškonų gimnazijos bendruomenė Tatruose

Birželio pabaigoje Pranciškonų gimnazijos mokiniai leidosi į įspūdingą kelionę po Slovakijos Aukštuosius ir Žemuosius Tatrus. Savaitę trukusioje išvykoje jaunuoliai išbandė save sudėtinguose kalnų žygiuose. Dalis jų šią kelionę gavo kaip apdovanojimą už mokslo pasiekimus, kuriais garsino savo gimnaziją Lietuvoje ir už jos ribų.

Šios kelionės po kalnus – gimnazijos tradicija, gyvuojanti jau ilgiau negu dešimtmetį. Kiekvieną kartą jose dalyvauja ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, kartu vyko ir buvęs gimnazijos direktorius – pranciškonų vienuolis kunigas Alvydas Virbalis. Jis ypatingai sustiprino šios kelionės dvasinę patirtį: sekmadienį kalnuose buvo aukojamos šv. Mišios, kuriose dalyvavo visi žygeiviai. Tai viena gražiausių šių kelionių tradicijų, kuri nustebina praeinančius kalnų turistus, o kartais net paskatina juos dalyvauti bendroje maldoje.

Pirmas prakaitas ir kalnų žavesys

Pirmoji diena buvo skirta aklimatizacijai – po ilgos kelionės mokiniai leidosi į lengvesnį žygį kalnų papėdėse, kad kūnas priprastų prie aukščio ir fizinio krūvio. Tačiau jau kitą dieną jų laukė rimtesnis iššūkis – žygis per Švilpiko kalno viršukalnę, aplankant „Chata pri Zelenom plese“ – vieną žymiausių kalnų trobelių Slovakijoje. Šis takas žymus nuostabiais gamtos vaizdais: skaidrūs kalnų ežerai, šniokščiantys kriokliai ir žaliuojantys šlaitai paliko neišdildomą įspūdį.

Trečią dieną mokiniai aplankė Slovakų rojų (Slovensky raj) – vieną unikaliausių gamtinių parkų šalyje. Čia žygio maršrutas driekėsi Sucha Bela upelio vaga: žygeiviams teko bristi per vandenį, lipti metalinėmis kopėčiomis, kabintis į uolas ir balansuoti virš tarpeklio prisilakant į uolas įtvirtintu trosu. Tai buvo žygis, kur gamtos grožis ir adrenalinas susiliejo į vieną nepakartojamą patirtį.

Nepaisant fizinių išbandymų, mokiniai vieni kitus drąsino ir palaikė: jeigu kuriam nors dalyviui būdavo sunku – nelikdavo jėgų, kildavo aukščio baimė ar tiesiog norėdavosi pasiduoti – šalia visada atsirasdavo draugas, kuris padėdavo nugalėti silpnumo akimirkas. Tokie momentai stiprino bendrystę ir parodė, kaip svarbu komandoje rūpintis vieni kitais.

Kiekvieną žygio dieną pietums mokiniai maistą nešėsi patys – tai dalis kalnų kultūros. Kadangi žygiai prasidėdavo anksti ryte ir baigdavosi vakare, pietauti tekdavo kalnuose – dažniausiai ant viršukalnių, prie ežero ar kalnų krioklio. Kuprinėse kiekvienas turėjo kąsnelį bendro stalo: duonos, sūrio, mėsos, daržovių, šokolado. Labai svarbu buvo pasirūpinti pakankamu vandens kiekiu, ypač dėl šiltų ir saulėtų orų – tai buvo būtina norint saugiai įveikti aukštikalnes.

Ten, kur baigiasi žemė ir prasideda dangus

Kelionės kulminacija tapo ketvirtoji diena – kopimas į Rysi viršukalnę – ant Slovakijos ir Lenkijos sienos esančios kultinės viršūnės, kurią svajoja įveikti daugelis. Tai vienas labiausiai lankomų kalnų Tatrų regione. Tačiau kartu ir vienas sudėtingiausių, nes viršukalnės aukštis – 2 tūkst. 503 metrai: takas reikalauja ištvermės, koncentracijos ir drąsos. Per žygį, kuris truko daugiau negu 10 valandų, įveikta per 20 kilometrų ilgio kalnų trasos. Įdomu tai, kad į šią viršūnę yra kopęs net ir popiežius Jonas Paulius II – dar prieš tapdamas pontifiku, jis dažnai leisdavosi į žygius Tatrų kalnuose, o Rysi buvo viena mėgstamiausių jo viršūnių.

Pakeliui į viršūnę gimnazistai susidūrė su stačiais uolėtais takais, sniego plotais net ir vidurvasarį, o viršuje juos pasitiko akinantis kalnų panoramos grožis ir pergalės jausmas. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų, tačiau kiekviena viršukalnė – tiek fizinė, tiek vidinė – įveikiamos, kai šalia draugai ir jų palaikymas.

Dieną – viršukalnės, vakarais – dainos prie laužo

Po įspūdingų dienos žygių mokiniai vakarus leisdavo stovyklavietėje prie laužo, kur dalinosi dienos įspūdžiais, klausėsi pasakojimų apie ankstesnių ekspedicijų patirtis, dainavo dainas pritariant gitaroms. Šie vakarai tapo ypatingu kelionės akcentu – atsipalaidavimo, bendravimo ir atvirumo metu. Mokiniai gyveno kempingo nameliuose kalnų papėdėje, kur jautėsi tarsi mažame kalnų miestelyje.

Kelionėje gimnazistus lydėjo jų mokytojai, kurie ne tik rūpinosi saugumu, bet ir patys dalyvavo žygiuose, dalinosi patirtimi ir skatino mokinius peržengti savo galimybių ribas.

Pakeliui namo, kupini įspūdžių ir įveiktų viršukalnių džiaugsmo, mokiniai dar užsuko į pramogų parką Lenkijoje „Energylandia“, kur adrenalinas liejosi per kraštus jau visai kitokia forma – atrakcionuose, kalneliuose ir vandens pramogose. Tai buvo smagi kulminacija po intensyvios, bet nepaprastai turiningos kelionės.

Žygis, mokantis daugiau negu vadovėliai

Kelionėje dalyvavo ne tik nuotykių ištroškę vyresniųjų klasių mokiniai, bet ir tie, kuriems ši išvyka buvo dovana už metų pasiekimus. Gimnazija taip pagerbė mokinius, kurie aktyviai dalyvavo olimpiadose, konkursuose, pelnė prizines vietas ir garsino mokyklos vardą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

„Ši kelionė – ne tik fizinis išbandymas, bet ir bendrystės, pasitikėjimo savimi bei vienas kito palaikymo pamoka. Tokios patirtys ugdo ne tik kūną, bet ir charakterį“, – sakė vienas mokinius lydėjusių mokytojų.

„Man šios kelionės į kalnus yra daugiau negu tik nuotykis – tai laikas, kai mes, kaip mokyklos bendruomenė, tampame tikrais draugais. Kopdami į viršūnes, kartu įveikdami nuovargį ir juokdamiesi prie laužo supratome, kad tikros draugystės gimsta ne per pamokas, o per bendras patirtis ir tylos akimirkas tarp debesų“, – prisiminė jau trečiąsyk į tokią kelionę leidęsis gimnazistas.

Grįžę į Lietuvą Pranciškonų gimnazijos mokiniai dalijosi įspūdžiais, nuotraukomis ir, svarbiausia, įgyta motyvacija siekti dar aukštesnių tikslų, ne tik kalnuose, bet ir gyvenime.

Pranciškonų gimnazijos informacija

• Rašyti komentarą (1)