Kretingos muziejuje iki kitų metų rugpjūčio pabaigos bus eksponuojama paroda „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“, simboliškai įvardinta dar kaip ir sugrįžimas – į Kretingos muziejų atkeliavo ir pirmą kartą apskritai eksponuojami kažkuriuo laikotarpiu Tiškevičių dvarą Palangoje puošę meno kūriniai, dalis kurių 1940 m. buvo perduoti Kretingos muziejui. „Tai – didelis ir svarbus įvykis, kokio mūsų muziejus nėra regėjęs. Vienoje vietoje išvysti net ir XVII a. dailininkų kūrinius yra didelė vertybė – ji kilstelėjo tiek, kad galime pasijausti kaip tikrame dvare“, – įsitikinusi parodos kuratorė ilgametė muziejininkė Danutė Šorienė.

Danutė Šorienę, parodos „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“ kuratorę, pasveikino Kretingos muziejaus direktorius Romandas Žiubrys.

Ji neslėpė – iki šios parodos buvęs ilgas kelias: daugybė valandų archyvuose, bibliotekose, daugybė susirašinėjimų, o paieškos turėjo net detektyvo elementų. „Kaip muziejininkei man teko daug dirbti su vaizduojamąja daile. Dirbant su šiais eksponatais ir pradėjus rinkti apie juos medžiagą, vis iškildavo naujų faktų, įdomybių, kurios ramybėje jau nepaliko“, – kalbėjo D. Šorienė.

Pradžia – registracijos aktas

D. Šorienė į muziejininkystę atėjo iš Vilniaus universiteto. „Studijavau tada labai „mandrą“ specialybę – ekonominę informaciją-mechanizuoto apdorojimo organizavimą, tačiau dėl objektyvių priežasčių studijas teko palikti. Atėjau dirbti į muziejų – tada jam vadovavo Robertas Petrutis, kurį vėliau pakeitė Vida Kanapkienė. Darbas muziejuje visada buvo komandinis. Kai muziejus persikėlė į pranciškonų vienuolyną, teko dirbti ir gide – ekskursijų daug, žmonės gausiai lankė mūsų parengtas parodas. Ypač stiprios visada būdavo tautodailės parodos“, – kalbėjo D. Šorienė, vėliau jau baigusi ir istorijos studijas.

Domintis eksponatų istorija – į Kretingos muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinį 1940 m. pateko tik dalis Antaninai ir Feliksui Tiškevičiams priklaususių, Palangos dvare buvusių meno vertybių, – šviesaus atminimo muziejininkas istorikas Donatas Butkus kolegei perdavė nežinia iš kur gautą vertybių registracijos akto kopiją – originalas nėra surastas. „Kyla įtarimų, kad tuometė komisija, sudaryta sovietinė valdžios, į rūmus apskritai pateko jau po plėšikautojų, o likusios meno vertybės buvo gerokai apgadintos, sugrūstos į vieną Palangos pradžios mokyklos klasę ir užrakintos. Ir tik 1945 m. muziejaus vedėjas kraštotyrininkas mūsų kraštietis Ignas Jablonskis perėmė Kretingos muziejaus pastatą su muziejinėmis vertybėmis, tačiau – be jokių dokumentų ir inventorinių knygų“, – istorinių įvykių peripetijas atskleidė D. Šorienė, kuri kartu su kolega D. Butkumi pamėgino atkurti paveikslų sąrašą ir pabandyti surasti, o kas gi galėjo patekti į M. K. Čiurlionio muziejų Kaune. „Mums pavyko ir 1996 m. sudarėme mūsų turimų 15-os paveikslų sąrašą, tais pačiais metais parašiau tuomečiam M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui – o ką gi jie galėtų turėti iš Palangos dvaro rūmų“, – muziejininkė akcentavo, kad šiuo metu Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rasta 16 paveikslų.

Paroda sulaukė didelio kretingiškių ir miesto svečių susidomėjimo.

Nustatyti Kretingos muziejuje saugomų paveikslų sukūrimo datas padėjo P. Gudyno restauravimo centro menotyrininkai-restauratoriai, daug pastangų, kad būtų patikslinti paveikslų pavadinimai, autoriai, įdėjo M. K. Čiurlionio muziejaus užsienio dailės kuratorė meno istorikė Irmantė Šarakauskienė. „Teko studijuoti archyvinę medžiagą, ieškoti atsakymų interneto platybėse.

Tačiau tai man patinka – archyvuose, bibliotekose galiu išbūti valandų valandas, o per studijas nacionalinė M. Mažvydo biblioteka man buvo tapusi antraisiais namais“, – tvirtino D. Šorienė.

„Susekė“ paveikslus-porininkus

Parodoje „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“ eksponuojami 18-a Kretingos muziejuje ir 16-a Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomų paveikslų. „Nors paroda ir pavadinta kolekcijos vardu, tai nėra kolekcija, nes paveikslų rinkinys neturi kolekcijoms būdingo vientisumo“, – paaiškino D. Šorienė, kuriai, bendraujant su šviesaus atminimo O. Daugeliu, pavyko surasti paveikslą porininką į Kretingos muziejų patekusiam XVII a. flamandų dailininko paveikslui sąlyginai pavadintam „Liutnininkas“. Šis paveikslas į gaunamų eksponatų knygą buvo įrašytas tik 1954 m., konstatuojant, kad paveikslas įrėmintas aukso spalvos rėmu ir jame – 5 skylės. „Mūsų muziejuje apsilankęs Osvaldas Daugelis pastebėjo, kad į „Liutnininką“ panašus M. K. Čiurlionio muziejuje saugomas paveikslas „Vyras su omaru“ ir kad jie – tarsi paveikslai porininkai“, – radybų pradžią apibūdino muziejininkė. Vėliau jau sekė ilgos paieškos, kieno tai galėtų būti kūriniai, kada jie nutapyti, kol pagaliau 2024-aisiais metais italų meno istorikė Anna Orlando iš Genujos patvirtino, kad abu paveikslus „Vyras su omaru“ ir „Vyras su liutnia“ (įvardintas naujai) XVII a. nutapė Giacomo Legi (Liegi, 1600–1640), apie kurį, beje, žinoma labai mažai – kad jis yra Genujoje gyvenusio flamandų menininko Jan Roos mokinys, kad tapė tuo metu, kai natiurmorto žanras keitėsi sudėtingesnių kompozicijų link. „Kodėl šie du paveikslai „išsiskyrė“ – vienas pateko į Kretingą, kitas išvežtas į Kauną, nežinome, nes neaišku, pagal kokius kriterijus nacionalizuotos meno vertybės buvo paskirstomos muziejams“, – pasvarstė D. Šorienė, vildamasi, kad paroda „Neatpažinta grafų Tiškevičių meno kolekcija“ bendru dviejų – Kretingos ir M. K. Čiurlionio dailės – muziejų sutarimu Kretingoje išbus ilgiau negu metus, tik gali būti, kad paveikslai-porininkai trumpam paliks mūsų muziejų. „Kolegos iš Kauno labai norėtų kurį laiką dailės muziejuje eksponuoti abu paveikslus. Tarsimės, kad į jų vietą atkeliautų kiti paveikslai, vadinasi, paroda tik dar labiau praturtės“, – kalbėjo ji, apgailestaudama, kad paveikslų-porininkų ekspozicijos nebepamatė prie viso to prisidėjęs O. Daugelis.

Koks kitų parodoje eksponuojamų kai kurių paveikslų likimas, atskleidžia D. Šorienės parengtas parodos katalogas. O grįžtant prie minties, kiek meno vertybių iš Palangos dvaro rūmų pasklido po pasaulį, kiek jų dingo arba buvo pavogta, sunaikinta, nereikėtų pamiršti, kad dvarus puošusius paveikslus, kaip ir kitas vertybes, grafai Tiškeivčiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvežė į Vilnių, po to į Varšuvą. „Kai grafai 1922 m. atstatė savo dvarą, galime manyti, kad jie kažką vėl parvežė, jog papuoštų rūmus. Didžiausia tikimybė, kad jie nebebuvo tokie puošnūs, kaip iki karo“, – svarstymais pasidalino D. Šorienė.

Parodos eksponatai traukia žvilgsnį, kelia daugybę apmąstymų.

Buvo ir yra įdomu dirbti

D. Šorienė prisipažino, kad jai buvo ir tebėra įdomu dirbti muziejuje, juolab kad daugybės meno kūrinių istoriniai detektyvai dar nesibaigė, vadinasi, paieškas reikės tęsti. „Einu įdomiu keliu, ir jis nepasibaigęs“, – tvirtino muziejininkė, nekantriai laukianti susitikimo su Anna Orlando – gali būti, kad ji Kretingoje lankysis lapkritį. A. Orlando idėja – surinkti Italijoje surastus Giacomo Legi paveikslus ir juos atvežti ir į Kretingą, ir Kauną. Tai būtų didelis meno įvykis. Tuo pačiu italų meno istorikė surengs mokymus, kaip atpažinti meno kūrinius, kaip jų ieškoti, kaip rasti informacijos apie meno vertybes ir pan.

Tačiau kad ir koks būtų įdomus vaizduojamosios dailės pasaulis su savo paslaptimis, D. Šorienę labiausiai žavi senoji skulptūra. „Kai perėmiau šią sritį, atskirdavau tik rūpintojėlį. Daug mokiausi, tebesimokau iki šiol. Sunku identifikuoti dievdirbius, nes jie nepasirašydavo ant savo kūrinių. Tautodailė man labai artima, gal kad gimiau ir užaugau tarp medžio drožėjų?“ – pasvarstė pašnekovė, kurios senelis Juozas Lukauskas, tėvas Feliksas Lukauskas – žinomi medžio drožėjai tautodailininkai, jų pėdomis pasekė ir sūnus Tadas Šorys.

Muziejininkė neslėpė, kad senosios liaudies skulptūros saugyklose tvyro išskirtinė aura: „Ateini, ir, regis, žiūri į tave daugybė akių, o skulptūros tarsi pačios kalbėtų, atskleisdamos gilius jausmus. Manau, visa tai – dėl skulptūrų, į kurias dievdirbiai sudėdavo visą savo širdį, unikalumo.“

• Rašyti komentarą (0)