|
|
|
Ličio telkinio kaimas netapo Ukrainos „dubajumi“
„Kai mano 20 metų senumo Ukrainoje pagamintas automobilis „Slavutič“ ima gesti, žmona šaiposi: nenorėjai dovanų elektromobilio, tai ir kentėk, nesiskųsk“, – juokėsi 67 metų Kopankų kaimo seniūnaitis Olegas Čumakas. Jis visą laiką juokėsi pasakodamas istoriją, kaip jį pažadais padovanoti elektrinį automobilį bandė papirkti viena įmonė, norėjusi gauti leidimą steigti šachtą ličiui kasti kasimui Kopankų kaime. Spėjama, kad kaimo laukuose esančio ličio, kuris yra naudojamas telefonų, mašinų ir kitokių akumuliatorių gamyboje, vertė siekia kelis milijardus eurų. Šis telkinys buvo pavadintas Polohivkos vardu, nes prie gretimo Polohivkos kaimo gausiausiai ir rasta ličio. Tačiau laikui einant kaimas sunyko, ir tapo pavaldus Kopankams. Geologai dar prieš pusšimtį metų nustatė, kad Ukrainos teritorijoje keturiose vietose yra ličio telkiniai. Du iš jų – Zaporižės ir Donecko regionuose – šiuo metu jau yra Rusijos okupuotose teritorijose. Kiti du telkiniai – Polohivkos ir Dobros yra toli, 400 km nuo fronto linijos esančiame Kirovogrado regione. Didžiausias telkinys yra būtent Polohivkos, tačiau litis čia randamas 500–600 metrų gylyje, todėl spėjama, kad įrengti šachtą kainuotų apie ketvirtadalį milijardo JAV dolerių. Kiek tiksliai ličio yra Polohivkos telkinyje, nežinoma. Anksčiau buvo skelbiama, kad 0,7 mln. tonų, tačiau dabar kai kurie ekspertai nurodo kelis kartus didesnį kiekį.
Dėl šachtos pastatymo brangumo ir buvusių nedidelių ličio kainų ilgus dešimtmečius Polohivkos telkiniu niekas nesidomėjo. Išpopuliarėjus mobiliesiems telefonams ir ėmus gaminti elektromobilius, ličio kainos sukilo, ir į Kopankus ėmė belstis investuotojai, o kai kurie apylinkės tarybą viliojo pažadais kaimą paversti Ukrainos „Dubajumi“. 2017 metais vyriausybė licenciją suteikė naujai įsisteigusiai įmonei „Ukrainos ličio išgavimas“, tačiau ji per aštuonerius metus darbų nepradėjo ir netesėjo įsipareigojimų kelti gerovę Kopankuose. „Tos įmonės pažadai buvo kuklesni už kitų dvejų kandidatų ir atrodė realiausi, bet negalėjom numatyti, kad ji veiklos taip ir nepradės. Labiausiai mus gundė įmonė, vadovaujama jaunų menedžerių, kurių vienas pasinėrė į fantazijas bandydamas mane įtikinti. Prieš lemiamą seniūnijos tarybos balsavimą pasivedė mane į šoną ir pasakė, kad, laimėję konkursą, čia steigs ne tik akumuliatorių, bet ir elektrinių automobilių gamyklą, todėl gyvensime turtingiau už dubajiečius. Kad galutinai mane suviliotų, pažadėjo pirmam padovanoti čia pagamintą automobilį, o paskui po tokį įteikti visiems kaimo gyventojams“, – pasakojo O. Čumakas.
Penkioliktus metus seniūnaičio pareigas einantis vyriškis neslėpė, kad pasirašydami sutartį tikėjo, jog įmonė įdarbins 30 kaimiečių šachtos statybose, išasfaltuos kelius, suremontuos vaikų darželį ir kasmet skirs lėšų socialiniams projektams. Tačiau konkurso laimėtojai perimtoje teritorijoje pastatė tik specialų automobilį su miegamuoju kambariu, kuriame apgyvendino zoną prižiūrintį sargą. Tiesa, prieš ketverius metus buvo pasikvietę vieną Turkijos įmonę, kuri turėjo ištirti, kokiame gylyje yra didžiausi ličio klodai, tačiau tyrimai nutrūko dėl 2022 metais Maskvos pradėto karo. Užtat vyras surimtėjo pasakodamas, kad kaimas merdėja. Atgavus nepriklausomybę prieš tris dešimtmečius Kopankuose gyveno 1 tūkst. 200 žmonių, o dabar liko tik trečdalis. Mat, išardžius kolūkius ir užsidarius aplinkinėms įmonėms, tapo striuka su darbu, ir dalis jaunų žmonių išsikėlė. Be to, pro užkampyje esantį ir nykstantį kaimą nebevažiuoja autobusai. „Seniūnaičiu tapau atėjęs iš mokyklos, kurioje dirbau fizinio lavinimo mokytoju. Mokykla buvo uždaryta, nes moksleivių sumažėjo nuo 120 iki 30. Neliko ir vaikų darželio, pašto. Vaistų nusipirkti keliskart per savaitę atgabena speciali mašina, o socialinis autobusas kas kelias dienas veža į rajono centrą, tačiau vykti norinčių yra daug, todėl tenka užsirašyti į eilę“, – liūdnai kalbėjo O. Čumakas.
Smolinės apylinkės, į kurią patenka ir Kopankų kaimas, seniūnas Nikolajus Mazura irgi vylėsi, kad Kyjivui su Vašingtonu pasirašius sutartį bus įkurta šachta ličiui kasti. Juolab kad seniūnijoje yra daug kasybos patirtį turinčių specialistų, kurie šiuo metu yra bedarbiai, nes veiklą jau kelerius metus pristabdė Smolinės urano kasykla, nors urano klodas nėra išsibaigęs. Prieš 52 metus Smolinės gyvenvietė buvo įkurta būtent šios kasyklos darbuotojams apgyvendinti, dabar čia prisiregistravę devyni tūkstančiai žmonių. „Mums niekas iš Kyjivo kol kas dėl ličio kasyklos steigimo neskambino, tuo domisi vien žurnalistai. Esam pasiruošę darbams suvienyti Kopankės gyventojus ir Smolinės specialistus. Labai svarbu, kad, steigiant kasyklą, būtų laikomasi ekologinių ir sanitarinių reikalavimų, mat tų kaimų gyventojai prisibijo, kad ličiui išplauti iš uolienų bus sunaudojama daug vandens, ir jo pritrūks šuliniuose, nes tokių atvejų yra buvę kitose vietovėse. Sieksim, kad būtų pasirašyti įsipareigojimai, jog tokiu atveju ličio kasėjai nutiestų alternatyvų vandentiekį iš kito šaltinio“, – teigė seniūnas. N. Mazura papasakojo, kad per karą dalis gyventojų iš Smolinės išsibėgo, tačiau tuo pačiu čia buvo apgyvendinta tūkstantis persikėlėlių iš pafrontės. Tai daugiausiai senyvi asmenys, kuriems reikėjo parūpinti tiek gyvenamąją vietą, tiek priežiūrą. Dėl mažėjančio gimstamumo Smolinėje iš penkių darželių liko vienas, tiek, kiek ir mokyklų, tačiau seniūnas didžiavosi, kad tiek darželio, tiek mokyklos rūsiai yra perdaryti į šiuolaikiškus su visais patogumais, kad per oro pavojų vaikai galėtų slėptis saugiai ir komfortiškai.
Seniūnas didžiavosi ir tuo, kad centrinėje aikštėje yra įrengta ne tik karo didvyrių alėja su žuvusiųjų nuotraukomis, bet ir vaizdo ekranas, kuriame kas rytą skambant himnui rodomos žuvusių nuotraukos ir skelbiamos pavardės. „Pagarba žuvusiems už tėvynę turi tapti patriotinio auklėjimo dalimi. Tam mes skiriame ypatingą dėmesį, todėl vaikų darželyje įrengėme specialų muziejinį kambarį, kuriame mažyliai susipažįsta su kultūriniais šalies simboliais, išskiriančiais mus iš kitų tautų“, – gyrėsi seniūnas. Ličio kainos viršūnę buvo pasiekusios pirmą 2023 m. ketvirtį, kai vidutinė tonos kaina pasaulinėje rinkoje siekė 54 tūkst. JAV dolerių. Skubiai atsidariusios naujos šachtos sukėlė metalo perteklių, tad pastaruosius dvejus metus ličio kainos krito. Šiemet jo vidutinė kaina pagal prognozes svyruos apie 11 tūkst. JAV dolerių, tačiau ateityje metalas turėtų brangti. Didžiausi ličio karbonato telkiniai yra Amerikos žemyne: Bolivijoje, Argentinoje, JAV ir Čilėje (atitinkamai 21, 20, 11, 10 mln. tonų). Europoje didžiausi ličio resursai, siekiantys 3,1 mln. tonų yra rasti Vokietijoje. Spėjama, kad Ukrainoje ličio gali būti ir daugiau, tačiau trūksta tikslių tyrimų.
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai iš Kopankų kaimo Ukrainoje
|
|
