|
|
|
Naujas etapas Klaipėdos uoste: atidaryta moderni laivyno bazė
Po metus trukusių statybų Klaipėdos uostas žengia reikšmingą žingsnį pirmyn – gegužės 6 d. pietinėje jo dalyje duris atvėrė moderni Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos laivyno bazė. Šis strategiškai svarbus objektas, kurį už 5,36 mln. eurų pastatė UAB „Infes“, taps namais visai uosto specialiajai technikai, užtikrins valstybės rezervo saugumą bei leis operatyviau reaguoti į ekstremalias situacijas. Naujoji bazė, įsikūrusi Marių gatvėje, greta Karinių jūrų pajėgų laivynui priklausančios teritorijos, ne tik optimizuos uosto priežiūrą, bet ir taps tramplinu tolimesniam jo augimui bei žaliosios laivybos iniciatyvoms. Naujoji bazė – namai laivams „Tai ne tik naujas pastatas, tai – vieta, kur susitelkia atsakomybė, pasirengimas ir techninis tikslumas. Vieta, kur bus dirbama tam, kad Klaipėdos uostas kasdien veiktų saugiai, sklandžiai ir patikimai“, – akcentuota per praėjusią savaitę vykusias naujosios bazės atidarymo iškilmes, kuriose dalyvavo net tik Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Algis Latakas, objektą stačiusios bendrovės „Infes“ generalinis direktorius Arvydas Markevičius, bet ir susisiekimo ministras Eugenijus Sabutis. „Šiandien visų akyse turėtų būti džiaugsmo, nes paliekame kažką seno, nebereikalingo, nebeefektyvaus ir turime kažką naujo. Šitas įvykis, stebint, kas vyksta globalių problemų verpete pasaulyje, nepateks į pirmuosius laikraščių puslapius, jo neaptarinės per pasaulines žinias, bet uostui tai yra ypatinga diena, – sveikindamas susirinkusiuosius į iškilmes kalbėjo A. Latakas, akcentuodamas naujojo objekto svarbą. – Pirmiausia tai yra namai laivams, kurie turės gražų uostelį prisišvartuoti, elektrą, vandenį, saugią galimybę prisipilti kuro, netgi galimybę atiduoti atliekas, turės sandėlį susidėti savo daiktams, o komandos – patogią vietą, kur galės dirbti ne tik ant vandens, bet ir viduje. Šita bazė labai reikalinga ir Uosto priežiūros tarnybai, dirbančiai visą parą, kad galėtų išgelbėti žmogų, padėti į nelaimę patekusiam laivui ir hidrografams, ir narams.“ Anot direkcijos vadovo, naujasis pastatas kartu yra tam tikras signalas ir kaimyniniams uostams, nes šiandien Klaipėda ne tik pirmauja krovoje, išlaiko lyderės poziciją esamose geopolitinėmis sąlygomis, bet, pastatydama šitokį objektą, rodo, kad mūsų uostas yra nusiteikęs labai rimtai ateičiai ir perspektyvai. Už sėkmingai įgyvendintą projektą A. Latakas dėkojo visiems, kurie prie to prisidėjo – statytojams, projektuotojams, savo komandai, vietos bendruomenės atstovams.
Kaip radome, taip ir palikime“ Taip mėgo sakyti vienas gimtojo kaimo senbuvių. Į posakį tilpo santykiai tarp kaimynų, papročiai, gyvenimo būdas, tarmė – visas neįmantrus gyvenimas. Iš to meto vienas gražiausių vaikystės atsiminimų tėviškės kaime – gegužinės pamaldos, skirtos Dievo Motinai Švč. Mergelei Marijai pagarbinti. Pakelėje stovėjo koplytėlė. Gegužės vakarais kaimynai čia rinkdavosi pasimelsti. Juos sukviesdavo moteris, esą kažin kokiu užmoju kadaise pastačiusi šią koplytėlę ir ją prižiūrėjusi. Ant vielos pakabinta plaktuku daužoma geležtė toli skleisdavo šaižų garsą, pranešdama, kad metas baigti darbus ir skubėti maldai. Koplytėlę papuošdavo gėlių žiedais, išsprogusiomis šakelėmis. Visi žinojo vietą – „pri koplyčelės“, nors koplytėlių ir kryžių kaime buvo kone kiekvienoje sodyboje. Darbus palikę skubėdavo melstis ir giedoti. Ir nesvarbu, kad valdžia – tarybų, bet tradicijos – mūsų. Rinkdavosi daugiausia moterys su vaikais, bet ateidavo ir vyrų. Bendroje maldoje ir giesmėse išsiliedavo kiekvieno asmeninis rūpestis. Kam širdgėla dėl artimųjų netekties, kam kitos nutikusios bėdos, kas meldė geresnio derliaus ar sveikatos – viso, ko troško kasdieniame gyvenime. Nors pavasarį darbų apstu, po maldų namo dar neskubėdavo, šnekučiuodavosi, o kartais net sudainuodavo kokią dainą. Ilgesingai, kaip ir giesmės, ji ritosi per kaimą, aidu atsimušdama į pamiškes, girdima tolimesnėse sodybose, tokia miela, žemaitiška, su būdingais melodijos ištęsimais. Kitame kaimo gale į gegužines pamaldas rinkdavosi senose kaimo kapinaitėse, kur bendrystei maldoje taip pat kviesdavo daužomos geležtės, tarsi atkartojančios varpo dūžius, garsu. Gaila, kad tuo metu niekas neįamžino tų susibūrimų, o tarybiniais metais kraštotyrininkai nebūtų drįsę jų aprašyti. Prabėgo daug metų. Greito uždarbio ieškotojai koplytėlę apiplėšė, išėmė iš jos nežinomo dievdirbio drožtas šventųjų statulėles. Dar po krūvos metų šeima, šalia kurios sodybos stovėjo pakelės koplytėlė, jau visai sukežusi, ją savo lėšomis atstatė, pašventino, sukvietė kaimo bendruomenę vėl prisiminti tuos laikus, kai koplytėlė buvo svarbi kaimo gyventojų susirinkimų vieta. Koplytėlė iki šiol pakelėje pasitinka ir palydi kiekvieną keliautoją, bet jau niekas nekviečia gegužinių maldų, o ir giedoti dabar niekas nebenori. Net nebemoka. Kai kur dar gieda, kai kur tik prisimena Gegužines pamaldas mena ir Kulių krašto istorikė Zuzana Jankevičienė. Anot jos, Kulių miestelyje melsdavosi kas vakarą, ir kituose, nuo bažnyčios nutolusiuose kaimuose – Mižuikiuose, Reiskiuose, Vieštovėnuose. Mižuikiškiai giedodavo savo kaimo kapinėse, bet tik šventvakariais, – darbymetis. Reiskiuose rinkdavosi ant kalno prie koplytėlės, už Urbono sodybos. Ten moterys dažniau vakarais susirinkdavo ir giedodavo ne tik litaniją, bet ir „Marija, Marija“, „Motinėle maloninga“ ir kt. O kai šventvakariais ateidavo ir vyrų, tai užtraukdavo taip, kad ne tik Reiskių tyre, bet iki pat Mikoliškių nuaidėdavo. Gegužines kas vakarą švęsdavo ir vieštovėniškiai, ant kalno prie koplytėlės, o kiti prisimena, kad rinkdavosi „šventosios“ Domarkienės sodyboje („šventoji“, nes ruošė vaikus Pirmajai Komunijai). Istorikė mena vaikystę, kai mama kasmet tokiu metu vesdavosi vaikus į neveikiančias miške buvusias maro metų kapinaites ir ten melsdavosi už čionai palaidotųjų sielas. Tai yra daugelyje kaimų buvusi graži tradicija. Apie tai, kad gegužinės pamaldos vykdavo įvairiuose kaimuose, yra minėjęs ir Rietavo Šv. arkangelo Mykolo parapijos rezidentas, miesto garbės pilietis, dvasininkas Česlovas Degutis. Turbūt ne vieno atmintyje gyvena prisiminimai apie šią ir kitas išnykusias senąsias kaimų dvasinio gyvenimo tradicijas.
„Naikink širdyje pikto vergiją“ Reikėtų gerokai paieškoti, kur dar rasti gyvuojančią gegužinių giesmių giedojimo tradiciją. Žinoma, bažnyčiose šios apeigos vyksta. Tačiau kaimuose ar miesteliuose ieškok neieškojęs tokių susibūrimų, vargiai rastum. Nebėra ir koplytėlių, altorėlių, nebėra giedotojų, norinčių ir sugebančių giedoti. Tradicijos ir apeigos keičiasi greitai, net gausiai praktikuoti Žemaičių Kalvarijos kalnai, giedoti ne vien per laidotuves, įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, jaunimui per ilgi ir nuobodūs. Juos giedoti bemoka taip pat tik vyresnės kartos žmonės. Tiesa, Kulių miestelyje tarsi ir randasi nauja tradicija prieš Kalėdas ir Velykas kultūros centre rinktis sugiedoti Žemaičių Kalvarijos kalnų, bet ir čia jaunimo entuziazmo nėra daug, tad viltis, kad ši tradicija gyvuos ilgesnį laiką, nedidelė. Pasaulio tvarka kinta greičiau, negu visai neseniai galėjome įsivaizduoti, o kai nerimą ir nežinią keliančių ženklų gausėja kasdieniame gyvenime, ieškome dvasios stiprybės ir atramos. Būdai įvairūs: kas svaiginasi, kas ignoruoja realybę, kas keliauja, įsigyja namus užsienyje, o kiti sielos ramybę vis dar randa Dievo namuose. Bet jų mažėja, tą stebiu gimtosios parapijos bažnyčioje per šventes ar atlaidus, per kuriuos anksčiau į bažnyčią netilpę tikintieji dabar susirenka vos ne kaip į eilinio sekmadienio mišias. Mažėja krikštynų, nes mažėja ir gimimų, mažėja vestuvių, tačiau daugėja laidotuvių. Krikšto ir Santuokos sakramentus renkasi ne visi, bet laidotuvių dar norima „su bažnyčia“. Vis rečiau įvairiose bažnyčiose per pamaldas girdžiu ir parapijiečių chorus. Tiek dainavimas, tiek giedojimas išlaisvina žmogaus sielą, nuskaidrina jausmus, pakylėja. Kas be ko, bažnytiniame chore giedantis parapijietis dar labiau jaučia vienybę su Bažnyčia ir pareigą prieš kitus. Nebedainuojame, nebegiedame. Nebeiname į bažnyčią. Nebeturime laiko. O laimės? Vakarų Europos šalyse žmonės traukiasi iš Bažnyčios Visuomenės tolimą nuo religijos ir bažnyčios lankymo lemia daugybė įvairių veiksnių. Tikinčiųjų skaičius įvairiose konfesijose mažėja visame pasaulyje. Europoje gausiausiai iš Bažnyčios pasitraukiančių gyventojų skaičiumi pirmauja Vokietija. Čia kasmet nemažai šalies gyventojų visiškai palieka bažnytinį gyvenimą. Daugelis tokį sprendimą aiškina nusivylimu, nenoru toliau finansiškai remti Bažnyčią, kitomis priežastimis. Pasitraukimui neužtenka išlikti jos pasyviu nariu. Vokiečiai apsisprendimą turi deklaruoti ir sumokėti vienkartinį 30–60 Eur pasitraukimo įforminimo mokestį. To reikia administravimui, kadangi dalis gyventojų pajamų mokesčio skiriama Bažnyčiai. Priklausomai nuo federalinės žemės, jis sudaro 8–9 procentus nuo gyventojų pajamų mokesčio ir išskaičiuojamas privalomai. Pasitraukus iš Bažnyčios, mokestis nebetaikomas, tačiau pasitraukusysis netenka ir visų Bažnyčios teikiamų sakramentų. Vokietijos Vyskupų Konferencijos Bonoje duomenimis, pernai katalikų ir protestantų bažnyčios vėl prarado šešiaženklį narių skaičių. Praėjusiais metais Katalikų Bažnyčia neteko 321 tūkst. 611 narių. Jai šiuo metu priklauso apie 19,8 mln., arba maždaug 23,7 proc. šalies gyventojų. Bažnyčios vadovai mėgina įvairiais įmanomais būdais pasiekti gyventojus, naudodami socialinius tinklus, modernizuoja pamaldų vedimo formas. Tačiau kol kas naujų narių pritraukimo ir Bažnyčią palikusių skaičiaus santykis yra nedžiuginantis – maždaug keturiems pasitraukusiems tenka vienas naujas narys.
Gintarė KARMONIENĖ
„Banga“
|
|
