|
|
|
„Laimės hormonai“ – buvimo kartu alchemija
Kretingoje gyvenanti Laura Petravičiūtė – ne tik trijų vaikų mama. Ji jau porą mėnesių yra laisvalaikio ir pramogų erdvės „Laimės hormonai“ šeimininkė. Išgyvenusi dvejas skyrybas, pirmojo verslo griūtį, patyčias darbe ir daug kitų sunkių gyvenimo etapų, jauna moteris nepalūžo, o šypsodamasi ir aukštai iškėlusi galvą žengė savo ilgametės svajonės link. Idėja – dar nuo studijų laikų Nuo studijų laikų svajojusi apie laisvalaikio ir pramogų erdvę, savo diplominiame darbe vysčiusi šią viziją, L. Petravičiūtė pagaliau ją realizavo Kretingoje. Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje studijavusi vadybos ir verslo administravimo krypties Finansų specialybę, pagal specialybę beveik nedirbo. Trumpai pabuvusi buhalterės pavaduotoja ir supratusi, kad finansų sritis – ne jai, L. Petravičiūtė nėrė į profesines holistinio masažo gelmes. Baigusi masažo specialybės kursą, moteris apie dešimtį metų dirbo masažuotoja. Taip pat maždaug prieš septynerius metus Klaipėdoje, nedidelėje erdvėj buvo pastačiusi porą futbopulo stalų, tikėdama naujoko sėkme, bet, neturint versle jokios patirties ir įgūdžių, po metų teko užsidaryti. Bet pasisėjusi tikėjimo sėkla visus tuos metus širdyje augo, brendo ir giliai įsišaknijo. „Laimės hormonai“ – tai jos svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Jaunai moteriai norėjosi sukurti saugią erdvę paaugliams, šeimoms su vaikais, jaunimui ir visiems, savo laisvalaikį planuojantiems praleisti ramiai ir tvarkingai, be triukšmo, be alkoholio. „Buvau pastebėjusi, kad paaugliams nėra, kur švęsti gimtadienių, jie neturi erdvės, kurioje jiems būtų ir įdomu, ir saugu. Kalbu apie vaikus nuo 10-ties metų. Patiems mažiausiems, darželinukams, įrengti žaidimų kambariai, batutai, bet tokiose patalpose jų tėvai sėdi ir, neturėdami ką veikti, nuobodžiauja. „Laimės hormonai“ – erdvė, kurioje tiek vaikai, tiek jų tėvai ras ką veikti. Čia yra ne tik biliardo stalas, bet ir futbopulas, novusas, smiginis, stalo žaidimai“, – išvardino erdvės šeimininkė.
Erdvė ieškantiems laimės L. Petravičiūtei labai svarbi idėja, kad šeimos, vaikai su tėvais ar jaunų draugų kompanija turiningai leistų laiką kartų, bendrautų tarpusavyje, žaistų žaidimus, kartu vakarotų. „Juntu nostalgiją iš senesnių laikų, kuomet buvo gyvi seneliai, kai švęsti įvairių švenčių suvažiuodavo būrys artimųjų, giminių, visi klegėdavo, bendraudavo, žaisdavo žaidimus. Man šeima yra kažkas daugiau negu vyras, žmona ir vaikai. Dabar dauguma labai įnikę į telefonų ekranus, nebemoka nei bendrauti, nei kartu leisti laisvalaikio kitaip, negu vien tik sėdint prie stalo, nukrauto maistu ir gėrimais. Ryšys, kuris visus jungtų, tarsi kažkur dingęs. Kurdama ir puoselėdama šią erdvę tikiu, kad bent trumpai akimirkai, bent valandai susitikę žmonės, padėję telefonus į šalį, kalbėsis tarpusavyje, išgers puodelį kavos, pabendraus, pasijuoks kartu žaisdami žaidimus. Beje, į „Laimės hormonų“ erdvę užsukus juk net nebūtina žaisti, čia tiesiog galima susitikti ir aptarti darbo reikalus, rengti moterų susibūrimus, gimtadienius ar tiesiog kartu išgerti arbatos ar kavos“, – kalbėjo pašnekovė, vildamasi atgaivinti žmonių tarpusavio ryšį ir bendrystę. Paklausta, kaip kilo „Laimės hormonų“ pavadinimas, L. Petravičiūtė prisipažino, kad ši idėja neatėjo staiga. Jauna moteris visuomet troško, kad aplinkiniai būtų laimingi. „Man visada norėjosi, kad žmonės daugiau juoktųsi, daugiau bendrautų ir atsipalaiduotų, nebijotų būti savimi, leistų pasireikšti savo vidiniam vaikui. Visi dabar taip susikaustę, įsitempę, ištisai bėga, lekia. Kartais net baisu darosi, koks įtemptas gyvenimo tempas, visi skuba, bet, atrodo, niekur nespėja, žmonėms nebepavyksta išbūti čia ir dabar akimirkoje. Taip gimė klausimas: kas gi suteikia žmogui laimę, kas ją kuria? Ogi hormonai“, – šypsojosi pavadinimo priešistorę atskleidusi L. Petravičiūtė. Idėja, auginanti sparnus Pašnekovė neslėpė, kad verslo pradžia nėra paprasta. Šių metų vasario 16-tą dieną duris atvėrusį laisvalaikio centrą pamažu jaukinasi tiek kretingiškiai, tiek miesto svečiai. Užsuka moterys, vyrai, šeimos pažaisti biliardą ar futbopulą, švęsti gimtadienius, renkasi jaunimas. „Šios erdvės duris atvėriau visiškai viena, neslėpsiu, buvo baisu, bet visa širdimi tikiu, kad viskas bus gerai. Prieš imantis šio projekto, dirbau viešbutyje administratore ir staiga bedirbdama pajutau, kad yra peržengtos visos mano kantrybės ir žmogiškumo ribos, smukdoma savivertė, todėl griežtai pasakiau – viskas, gana. Tai buvo tarsi spyris, išjudinęs mane iš letargo zonos, už ką dabar esu dėkinga likimui“, – atviravo L. Petravičiūtė, giliai širdyje žinodama, kad tiek ilgai brandinta idėja dar augs ir kurs vertę kitiems.
|
|
