![]() |
![]() |
|
„Romeo ir Džiuljetos“ istorija – režisieriaus kelias į paauglio širdį
Kraštietis, nuo Salantų kilęs režisierius, aktorius, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos dėstytojas Žilvinas Beniušis, vienas „Raudonos nosys“ gydytojai – klounai“ veiklos pradininkų bei mentorių, taip pat Vilniaus vicemerės patarėjas švietimo klausimais, pastaruoju laiku tapo ypač dažnas svečias Salantuose, kur kartu su šio miestelio gimnazijos moksleiviais pastatė pjesę „Romeo ir Džiuljeta“. Užtruko porą mėnesių Salantuose gimęs, augęs ir dabartinę Salantų gimnaziją baigęs Žilvinas Beniušis jau senokai puoselėjo mintį, kaip galėtų prasmingai atsidėkoti savo kraštui. „Salantų gimnazijos mokytojų kolektyvas man pametėjo projekto idėją, kad galėčiau padirbėti su dabartiniais aštuntokais. Viską aptarus, praeitų metų spalio-lapkričio mėnesiais kas savaitę vis grįždavau kelioms dienoms į gimtąjį miestą ir kartu dirbdavome“, – pasakojo režisierius, džiaugdamasis, kad į projektą noriai įsitraukė ne tik aštuntokai, bet ir mokytojų kolektyvas. Kadangi šis projektas vykdomas pagal Lietuvos tūkstantmečio mokyklų pažangos programą, jame dalyvavo ir dailės, muzikos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai. Vaikai mokėsi tekstus, nagrinėjo Romeo ir Džiuljetos istoriją. Gana intensyvus darbas ir kūryba užtruko porą mėnesių. „Labai didelis iššūkis buvo įtraukti visus to amžiaus vaikus. Nors ne visi yra teatro žmonės, norėjosi atrasti bent po vieną ar kelias teksto eilutes kiekvienam. Pats adaptavau šią pjesę, kad kiekvienas, ištaręs bent žodį ar eilutę, jaustųsi bendruomenės dalimi“, – kalbėjo Ž. Beniušis, pasidžiaugęs, kad šios idėjos įkvėpti vaikai susibūrė, išmoko įsiklausyti vienas į kitą, bendradarbiauti tarpusavyje ir papasakoti gražią meilės istoriją. Pasak režisieriaus, „Romeo ir Džiuljeta“ dar iki praeitų metų buvo kūrinys, įtrauktas į lietuvių kalbos mokymo programą aštuntokams. „Kadangi pačiai Džiuljetai buvo keturiolika metų, ji pagal šiuolaikinius standartus būtų aštuntokė. Aš pats esu mokęsis pedagogikos, nemažai studijavęs, todėl suprantu, kad tokio amžiaus vaikams oriai, gražiai kalbėti apie meilę, ją sutaurinant ir išaukštinant, yra gana sudėtinga, todėl norėjosi juose ugdyti tauresnę, gilesnę pajautą į santykį ir į romantinį ryšį”, – sakė spektaklio režisierius.
Užsimezgė jautrus ryšys Kad pajustų ryšį su paaugliais, pačioje projekto pradžioje, Ž. Beniušis stengėsi su jais susipažinti, daug juokauti, bendrauti, įtraukiant juos į įvairias su teatru susijusias žaidybines situacijas. Užsimezgus kūrybiniam ryšiui ir pradėjus mokytis teksto, vaikams tapo įdomu stebėti vienas kitą. „Įsivaizduokite, paaugliai, klasės draugai vienas kitam sako: „Jei palietė tau ranką mano delnas ir nuodėmę aš padariau, lai lūpos – meilės piligrimai švelnūs, nuplaus ją karštu bučiniu tuojau...“ Iš pradžių visi eidavo pažiūrėti, kaip, tarkime, vienas herojų tai pasakys merginai, nes tekstas gana intymus ir dauguma vaikų tokius žodžius galbūt girdėję tik filmuose, muzikoje, literatūroje. Ir štai staiga bendraklasis, ką tik kalbėjęs kažką paaugliškai grubaus, ima kalbėti pakankamai jautriai ir intymiai“, – atviravo režisierius, šiuo spektakliu radęs kelią į vaikų širdis. Tapo vienas kitam šiltesni Ėmus repetuoti pjesę, įsitraukė visa Salantų gimnazija. Režisieriaus įkvėpti vaikai piešė, kūrė muziką, filmavo. Kelis mėnesius mokyklos bendruomenė alsavo romantiška, Šekspyro laikų atmosfera. „Man labai svarbu, kad patyrę teatro dvasią, vaikai ugdo subtilius pojūčius, gebėjimą apie meilę kalbėti tauriai ir gražiai. Aštuntokai, o ypač berniukai labai sunkiai kalba apie bundančius jausmus, jiems dar gana sudėtinga juos išreikšti. Emocijas dažniausiai jie reiškia stumdydamiesi, spardydami vienas kitą. Beje, šiame amžiuje dar yra gana didelė atskirtis tarp berniukų ir mergaičių, jie retai kada buriasi kartu“, – pasakojo režisierius, pastebėjęs, kad, įpusėjus repeticijoms, visi pjesės aktoriai ėmė glaudžiau bendrauti tarpusavyje, kartu skaityti tekstus, sėstis vienas šalia kito. Prieš tai laikęsi atstumo vaikai tapo vienas kitam šiltesni, pradėjo vienas kitą palaikyti, atsirado tarpusavio pagarba ir noras vieni kitiems padėti.
|