|
|
|
Kalniškiai. Kitaip Vaidogališkiais vadintas kaimas prie Alanto
Kalniškiai – pietrytiniame Kretingos rajono pakraštyje esanti gyvenvietė, bendruomeninei ir kultūrinei veiklai telkianti aplinkinių Lubių, Eitučių, Anužių ir Balsiškių kaimų gyventojus. Kaimas plyti kairiajame Alanto krante, tačiau seniau jam priklausė ir kitapus upės esantys Lubiai. Taip atsitiko, kad po baudžiavos panaikinimo vietovė turėjo kitą vardą – Vaidogališkiai. Kas iškalbingose metrikų knygose Kaime rastas gludintas akmens kirvis smailėjančia pentimi liudija, kad pirmieji žmonės tarp Alanto upės ir Tyro durpyno pasirodė dar 1500–2000 m pr. Kr., bet vėliau šią vietą jie apleido. Žemdirbių kaimas susiformavo XVII–XVIII a., naujakuriams įdirbus abipus Alanto plytėjusias plėšinines Kartenos dvaro žemes. Žvalginio upelio dešiniojo kranto aukštumoje dabartinių Lubių teritorijoje įsikūrusios 2–3 naujakurių šeimos savo nausėdiją pavadino Kalniškiais – ant kalno stovinčiu kaimu. Kalniškiams priklausė ir kitapus Alanto prie kelio į Vėlaičius kalvelėje kiek vėliau atsiradusi Kalveliškių užusienio sodyba. Nuo XIX a. Kalveliškiai nebeminimi, o apie Kalniškių socialinį gyvenimą nemažai pasakoja Kartenos bažnyčios metrikų knygos ir parapijiečių sąrašai. 1845 m. kaime stovėjo penkios sodybos, o jose gyveno 44 žmonės, iš jų – 26 moterys. Gausiausios buvusios Tado ir Hiacentos Rudelių bei Juozapo ir Onos Anužių šeimynos, turėjusios po 12 žmonių. Tado ir Konstancijos Kubilių šeimynoje buvo 9 šeimyniškiai. Šeimynose drauge su žemdirbio šeima gyveno samdiniai ir įnamiai, talkinę žemės ūkio darbuose. Mažiausia buvusi 5 asmenų Pranciškaus ir Barboros Pocių šeima, kuri įnamių ir samdinių neturėjo. Kartenos valdos savininkais XIX a. tapus grafams Pliateriams, Kalniškiai buvo priskirti Šateikių dvaro Aleksandravo palivarkui, kuriame žemdirbiai atlikdavo baudžiavos prievoles. Krikšto metrikų knygos liudija, kad carinės Rusijos laikotarpiu didžiausias gimstamumas buvo 1897 m., kai šį pasaulį išvydo 9 naujagimiai. Po 6–7 kūdikius gimė 1823, 1826, 1834 ir 1902 m. Kitais metais gimdavo nuo vieno iki kelių kūdikių. Retai pasitaikydavo metų, kad kuri nors šeima nesidžiaugtų nauja gyvybe. Dvyniai gimdavo labai retai: jų 1823 m. susilaukė Pranciškus ir Barbora Simučiai. Pasitaikė ir nesantuokinių vaikų, kuriuos 1826, 1864 ir 1897 m. pagimdė 3 kaimo merginos. Tradiciškai vaikus krikštijo vienu vardu. Po du vardus 1834 m. buvo suteikta tik dviem berniukams: Tado ir Konstancijos Kubilių sūnui Tadui Antanui bei Martyno ir Pranciškos Butenių sūnui Juozapui Jonui. Populiariausi krikšto vardai buvo Juozapas, Pranciškus, Ona, Antanas, Jonas, Marijona, Ignotas, Barbora, Zuzana, Konstancija, Konstantinas, Magdalena, Stefanija, Steponas. Neįprastą šiam kraštui germanišką Liudgardos vardą Pranciškus ir Barbora Pociai suteikė 1833 m. gimusiai dukrai. Iš 1892–1902 m. pasaulį išvydusių 38 kūdikių septyni gimė Antano ir Barboros Vosylių šeimoje. Keturių vaikų susilaukė Povilas ir Petronelė Lubiai bei Domininkas ir Petronelė Domarkai. Kitos šeimos džiaugėsi 1–2 vaikais. Vieniems ateinant į šį pasaulį, kitus gyventojus giltinė išsivesdavo anapus. Kasmet mirdavo po 1–3, rečiau – 4, o 1834, 1857, 1859 ir 1864 m. – po 5 žmones. Retai pasitaikydavo metų, kad mirtis į kaimą neužklystų. 66 procentai mirusiųjų buvo vaikai, daugiausia kūdikiai iki 1 metų. Jų mirties priežastimi tapdavo silpnumas ir džiova, rečiau – tymai, viduriavimas, krupas. Suaugusieji mirdavo nuo senatvės, dažna jų liga buvo džiova, kartais – karštinė ir diarėja. Konstancija Gagilaitė-Kubilienė 1865 m. mirė gimdydama. Mirusieji šermenims buvo šarvojami porai dienų. Visi suaugusieji palaidoti Kartenos parapinėse kapinėse, dalyvaujant klebonui arba vikarui. Tuo tarpu kūdikiai laidoti dažniausiai be kunigo. Dauguma jų atgulė parapijos kapinėse. Tik Antanas Stropus (1834 m.), Kotryna Valužytė (1857 m.), broliukai Jonas ir Kazimieras Žiliai (1860, 1864 m.) ir nesantuokinis kūdikis Ignotas Lubys (1864 m.) buvo palaidoti Anužių markapiuose, o Ignas Liaudonskis (1854 m.) – Eitučių kaimo kapinėse, kurios dabar priklauso Mamių kaimui. Iškur kilo vietovardis Vaidogališkiai XIX a. II pusėje kaimo pietiniame pakraštyje, prie kelio Čiuželiai–Anužiai, grafas Pranciškus Pliateris užtvenkė Alantą ir pastatė medinį vandens malūną. Netoli jo Žvalginio kairiajame krante plytėjusiose bendrose Kalniškių ir Čiuželių ganyklose ėmėsi kurtis naujakuriai. Iš pradžių nausėdija vadinta Čiuželių, o vėliau pervadinta pirmųjų naujakurių šeimos garbei Lubių užusieniu. Prieš baudžiavos panaikinimą Kalniškiuose buvo 6 sodybos: 4 – dešiniajame ir 2 – kairiajame Alanto krante. Čiuželių arba Lubių užusienyje stovėjo dar 2 sodybos. Per baudžiavos panaikinimo reformą kairiajame Alanto krante dirbama žemė buvo išdalinta iš baudžiavos paleistiems valstiečiams. Velionio grafo Pranciškaus Pliaterio palikuoniams buvo paliktas miškas ir didesnė dalis dešiniajame Alanto krante esančios dirbamos žemės, kuri priskirta administruoti naujai įsteigtam Gaudučių palivarkui. Į dvaro žemę Alanto dešiniajame krante įsiterpiantys valstiečių sklypai buvo prijungti prie Lubių užusienio, kurio ribos pastebimai pasislinko į šiaurę, Kupšių ir Eitučių link. Žemės savininkais tapę Kalniškių žemdirbiai buvo priskirti Kartenos valsčiaus ir seniūnijos valstiečių luomui. Nuo tol jie gyveno savarankiškai, nepriklausomi nuo dvaro, o savo reikalus tvarkė per renkamą seniūną arba patys atvykę į valsčiaus valdybą. Greta valstiečių kaime gyveno ir žemės ūkiu vertėsi carinės Rusijos kariuomenės rekrūto Ignoto Šipalio šeima, priklausiusi kitam nei valstiečiai atsargos kareivių luomui. Baigiant baudžiavos panaikinimo reformą, senieji Kalniškiai buvo padalinti į dvi dalis: Alanto dešiniajame krante esančius Lubius ir upės kairiajame krante vienkiemiais išsimėčiusius Vaidogališkius. Žemėlapiuose vietovės pavadinimas rašomas: Kalniškiai–Vaidogališkiai ir Lubiai, o 1902 m. gyventojų sąraše Vaidogališkiai ir Lubiai įvardinti kaip atskiri savarankiški kaimai. To laikotarpio bažnytinėse metrikų knygose kaimas toliau vadinamas Kalniškiais, tik keliuose įrašuose minimi Vaidogališkiai ir Lubiai. Kalniškių Vaidogališkiuose XX a. pr. buvo 11, o Kalniškių Lubiuose – 9 sodybos. Vaidogališkiuose 1902 m. gyveno 28, o Lubiuose – 74 žmonės. Pasak tautosakos, naujasis vietovardis kilo nuo to, kad čia seniau gyvenęs Eitučių vaitas, atlyginimui gavęs naudotis pietiniame kaimo gale esančia žeme. Pasak kito pasakojimo, sykį viena moteris, vėlai vakare po darbo iš Lubių eidama į Anužius, pamačiusi ant Žilio ir Mačiulskio žemių ribos besipjaunančius du šunis, iš kurių nasrų veržėsi liepsnos. Moteris labai išsigandusi ir susirgusi, o netrukus žemės savininkų žmonos Žilienė ir Mačiulskienė smarkiai ir ilgam susivaidijusios dėl žemių ribos. Esą nuo to laiko šią vietą imta vadinti Vaidogaliu, o kaimą – Vaidogališkiais.
Per pirmąjį surašymą – 10 ūkių ir 61 gyventojas Per kaizerinės okupacijos ir pirmųjų valstybės atkūrimo metais kilusį sunkmetį 1916–1921 m. Kalniškiuose mirė 20 žmonių: 2 suaugę ir 18 vaikų. Didžiausias mirtingumas buvo 1921 m., kai amžinybėn iškeliavo 6 žmonės – viena moteris ir 5 vaikai. Keturiolikos vaikų mirties priežastimi nurodyta nežinoma liga. Likę keturi vaikai mirė nuo krupo, viduriavimo, silpnumo ir kokliušo. Abu suaugusieji anapilin iškeliavo būdami darbingo amžiaus. 42 metų Igno Kubiliaus gyvybę 1918 m. nusinešė džiova, našle palikdama žmoną Agnę, o našlaičiais – vaikus Igną, Agnę, Stanislovą, Steponą ir Valeriją. Nežinomos ligos pakirsta, 1921 m. mirė 39 metų Ona Gagilaitė-Mačiulskienė, palikusi vyrą Igną, vaikus Antaną, Klemensą, Petronelę, Skolastiką, Apoloniją ir Jadvygą. Formuojantis Lietuvos valstybės administraciniam-teritoriniam suskirstymui, dešiniajame Alanto krante esanti istorinė kaimo dalis su vandens malūnu tapo savarankišku Lubių kaimu. Kairiajame krante likusi teritorija išlaikė senąjį Kalniškių vardą, atsisakydama Vaidogališkių pavadinimo. Tarpukariu kaimas tapo Kartenos valsčiaus Kalniškių seniūnijos administraciniu centru. Seniūnu 1932 m. dirbo Kazys Daugintis, o jo padėjėju – Ignas Jedenkus. Per pirmąjį Lietuvos gyvenviečių surašymą 1923 m. Kalniškiuose buvo registruota 10 ūkių ir 61 gyventojas. Stambiausi ūkininkai buvo Ignas Kubilius, valdęs 46,74 ha, ir Ignas Maciulis, turėjęs 44,80 ha žemės. 1922–1940 m. Kartenos katalikų bažnyčioje buvo registruotos 29 santuokos, susituokė 33 Kalniškių gyventojai. Antanas Vaišnoras vedė Kazimierą Vosyliūtę, Juozapas Astrauskas – Mariją Lubytę, Jonas Drakšas – Kotryną Kvedaravičiūtę, o Vincentas Narmontas – Valeriją Baltuonytę. Kazimieros Vaišnorienės laimė truko neilgai – 1927 m. nesaugiai užtaisydamas šautuvą nusišovė vyras, palikdamas žmoną su pusės metų sūnumi Julijonu ant rankų. Po gedulo našlė 1930 m. antrąsyk ištekėjo už Vlado Vosyliaus iš Anužių. Vyresnioji jos sesuo Ieva Vosyliūtė 1926 m. susituokė su Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu Jonu Juziku, kilusiu iš Girkalnio valsčiaus, per Lietuvos žemės reformą nusipirkusiu Karklėnų dvaro centrą Kulių valsčiuje. Pokariu Juzikai rėmė Lietuvos partizanus, kurių gretas papildė už Lietuvos laisvę žuvę sūnus Pijus ir duktė Janina. 1922 m. Stefanija Domarkaitė susituokė su Edvardu Anužiu, Juozapas Baltuonis vedė Petronelę Pociūtę, o našlė Marijona Tilvikaitė-Razmienė žiedus sumainė su siuvėju Konstantinu Katkumi iš Puidogalių. Valerija Skurdauskaitė 1923 m. tapo Jurgio Jonauskio iš Balsiškių žmona. Petronelė Mačiulskytė 1925 m. vestuves atšoko su Antanu Kniukšta iš Gargždų valsčiaus Rudaičių kaimo. Jos sesuo Apolonija Mačiulskytė 1933 m. ištekėjo už našlio Simono Gaudučio iš Čiūželių. Jiedu gyveno Lubių kaimo vienkiemyje, kuriame pokariu įsikūrė Buganto (Kartenos) kuopos partizanų štabo būstinė. Stribams ir MGB kareiviams 1948 m. apsupus sodybą, Apolonija žuvo per kilusį susišaudymą, o jos vyras ir sūnus buvo suimti, nuteisti ir išvežti į lagerius. 1929 m. Stanislava Žilytė tapo Anužių žemdirbio Kazimiero Vosyliaus žmona, o našlė Zuzana Vengalytė-Žilienė po daugiau kaip 3 našlavimo metų antrąkart ištekėjo už Stanislovo Žukausko iš Šateikių Rūdaičių. Dar viena kaimo našlė Marijona Lukošiūtė-Vaurienė 1932 m. savo gyvenimą susiejo su našliu Petru Domarku iš Gaudučių. O 61 metų našlys Ignas Bušauskis 1935 m. susituokė su 42 metų Pranciška Gagilaite iš Balsiškių. Dominykas Vaišnoras 1930 m. žiedus sumainė su Stanislava Domarkaite iš Kupšių. Į kaimynystėje esančius Anužius už Konstantino Norvaišos 1931 m. nutekėjo Valerijona Vaišnoraitė. Petronelė Domarkaitė 1932 m. aukso žiedus sumainė su Leonu Rojumi iš Mamių. Jos sesuo Justina Domarkaitė 1936 m. tapo Lubių gyventojo Kazimiero Knietos žmona. Seserų brolis Petras Domarkas 1940 m. susituokė su Petronele Sodyte iš Anužių. Justina Knietaitė 1933 m. tapo karteniškio Jono Liaudinskio žmona, o jos brolis stalius Pranciškus Knieta 1936 m. į žmonas paėmė siuvėją Emiliją Perkauskytę iš Vėlaičių. Dvi nuotakos savo išrinktuosius susirado Plungės parapijoje: Stanislava Kubiliūtė 1932 m. ištekėjo už Igno Mingėlos iš Alksnėnų, o Aniceta Maciulaitė 1933 m. – už Simono Kuso iš Norvaišių. Stanislavos sesuo Agnė Kubiliūtė 1933 m. aukso žiedus sumainė su Stanislovu Pociumi iš Lygnugariškių, o jaunųjų brolis Ignas Kubilius ir sesuo Stanislava Pociūtė 1935 m. susituokę taip pat sukūrė savo šeimą. Kalniškių jaunikaitis Juozapas Pocius 1938 m. žiedus sumainė su Petronele Ramonaite iš Martynaičių. Paskutinės vestuvės prieš pirmąją sovietų okupaciją įvyko 1940 m. balandžio 20 d., kai Severina Mačiulskytė ištekėjo už stambaus ūkininko Mykolo Rėpšo iš Aleksandravo.
Dar keturi Kalniškių gyventojai savo santuoką registravo kitur. Pranas Talmontas 1924 m. Salantų bažnyčioje susituokė su Ona Pociūte, Juozapas Mačiulskis 1925 m. Alsėdžių bažnyčioje aukso žiedus sumainė su Barbora Bružaite, o Dominykas Vosylius 1930 m. Telšių bažnyčioje vedė Stefaniją Pociūtę. Povilas Lubys dukart tuokėsi Šateikių bažnyčioje: pirmąkart 1918 m. su Jadvyga Duoblyte, o tapęs našliu – antrąsyk 1931 m. su Adolfina Ablingaite. Kalniškių ir Lubių vaikai nuo 1920 m. lankė Kalniškių pradžios mokyklą, kuriai Kartenos valsčiaus valdyba patalpas nuomojosi Lubiuose. Šios mokyklos mokytoja Stepanija Vosylienė 1937 m. suregistravo kaimo geografinių objektų ir vietovių pavadinimus. Jos užpildyta vietovardžių anketa liudija, kad kaime prie Alanto upelio stūksojo Pilale, Rudelės pilale vadinama kalva, kurią vietiniai laikę piliakalniu. Šios kalvos papėdėje į Alantą įtekėjo du upeliai. Vienas, iš mažažemių valstiečių laukų ištekantis, žemaitiškai vadintas Opaliu, kitų dėl negausaus vandens kiekio pravardžiuotas Myžopaliu. Vaikai jį praminė Guirele, nes ten veisėsi tik guiriai (paprastieji gružliai). Kitas upelis, kurio ištakos buvo šalia valdiško Bumbulinės miško Igno Kubiliaus ganykloje, vadintas Lankupiu. Vieni statė kryžius, kiti propagavo komunizmą Igno Kubiliaus ūkis vadintas Pamedžiais, nes seniau jį supo miškai, kuriuos dvaras ir valstiečiai prieš karą iškirto. Ūkininkės Katkienės žemėje buvo Pagiralis – žemės sklypas, kitados nusipirktas iš Šateikių ir Kartenos grafo Pranciškaus Pliaterio ar Kartenos paveldėtojo Adomo Pliaterio. Igno Maciulio žemėje palei Alantą driekėsi Smukle vadintas laukas. Kitą to paties ūkininko ariamą dirvą vadino Spanguoline, nes seniau šioje vietoje augusiame miške buvę gausu spanguolių. Pasakota, kad sklype pakasti pinigai, kuriuos, esą, ne vienas matęs naktimis degant. Dauguma kaimo gyventojų buvo dievobaimingi, prie savo sodybų statė kryžius, koplytėles ir koplytstulpius. Pas ūkininkus Bertašius pastatytos koplytėles pašventinti buvo atvykęs Kartenos vikaras kunigas Stanislovas Vaitelis. Buvo ir kitaip mąstančių kaimiečių. Stepas Brazdeikis su Povilu Lubiu iš Lubių kaimo propagavo komunizmo idėjas, netgi buvo įkūrę komunistų kuopelę. 1940 m. atėjus sovietams, abu stojo jų tarnybon, Stepas Brazdeikis tapo Kartenos valsčiaus viršaičiu. Už kolaboravimą su sovietais prasidėjus karui 1941 m. buvo suimti ir Kretingoje sušaudyti. Pirmosios sovietų okupacijos metais komunistų valdžiai pradėjus žemės reformą, 1940 m. Kartenos valsčiaus Žemės fondui Kalniškiuose buvo nusavinta 31,54 ha žemės: iš Igno Kubiliaus – 16,74 ha, o iš Igno Maciulio – 14,80 ha. Sovietų okupacijos metais vietoje seniūnijos buvo įsteigta Kalniškių apylinkės darbo žmonių deputatų taryba su vykdomuoju komitetu, kuriam vadovavo apylinkės pirmininkas. Apylinkės miškuose pokariu veikė Kadugio-Buganto (Kartenos) ir Daugvaišos (Kulių) partizanų kuopos. Jų gretas papildė Vladas Domarkas ir kiti kaimo vyrai. 1947 m. miškuose prie Kalniškių partizanai nušovė Kartenos apylinkės sekretorių Kazį Armalį. Partizaną Vladą Domarką-Ešerį stribai 1948 m. suėmė, tardydami MGB Kartenos valsčiaus poskyrio būstinėje smarkiai sumušė, nušovė ir užkasė kieme. Sovietų represinėms struktūroms kovojant su partizaniniu judėjimu ir ruošiantis žemės ūkio kolektyvizacijai, 1948–1952 m. iš kaimo į Krasnojarsko kraštą buvo išvežtos Onos Mačiulienės, Igno Kubiliaus ir Kosto Grabio šeimos, kurias sudarė 14 asmenų. Kostas Grabys mirė tremtyje, o kitiems 1956–1958 m. buvo leista grįžti į Lietuvą. Gyvenimą keitė okupacinė valdžia Okupacinė valdžia ėmėsi iš esmės keisti per šimtmečius susiklosčiusį kaimo gyvenimą. Kalniškių, Lubių ir Anužių gyventojai 1949 m. buvo suginti į kolektyvinį ūkį, pavadintą sovietų partizanės ir didvyrės Marytės Melnikaitės vardu. Siekiant kuo plačiau ir įtikinamiau skleisti komunistinę ideologiją ir sovietų vertybes, apie 1950 m. valdžia įsteigė Kalniškių klubą-skaityklą, vėliau reorganizuotą į dvi kultūros įstaigas – biblioteką ir kultūros namus. Dėl apylinkės miškuose veikusių Žemaitijos partizanų, pirmaisiais sovietmečio metais sovietų saugumas į kaimą iš Kartenos atsiųsdavo kelis stribus, kurie saugojo apylinkės ir kolūkio pirmininkus, drauge su kolūkio pirmininku ėjo į brigadas varyti žmones į darbą. Stambinant kolektyvinius ūkius, 1951 m. prie „Marytės Melnikaitės“ kolūkio buvo prijungtas „Eitučių“ kolūkis. Naujasis darinys pavadintas „Kalniškių“ kolūkiu, kuris jungė Eitučių, Kupšių, Kalniškių, Anužių, Lygnugariškių ir Balsiškių kaimus. Kolūkio pirmininku buvo išrinktas Kazys Pocius, o vėliau juo dirbo Kusas, Jonas Kaupas, Antanas Tarvydas. Kolūkiui priklausė 2 tūkst. 300 ha žemės, iš kurių dirbama buvo 980 ha, nepasižymėjusių dideliu derlingumu. Po ūkių susijungimo kolūkiečių gyvenimo ir darbo sąlygos nepagerėjo. Pagrindiniu žemdirbio pagalbininku ilgą laiką liko arklys. Darbymečiu valdžia iš mašinų-traktorių stoties į pagalbą atsiųsdavo traktorių. Po 1953 m. ūkis įsigijo pirmąjį sunkvežimį, tačiau dėl prastų kelių iš jo buvo mažai naudos.
Padalino į du, bet vėl sujungė į vieną Kolūkiui neišbrendant iš skolų, Kretingos rajono valdžia 1958 m. nutarė vėl jį padalinti į du savarankiškus ūkius. Kalniškiai, Balsiškiai ir Anužiai pasiliko Kalniškių kolūkyje, o Lubiai, Kupšiai, Eitučiai ir Lygnugariškiai pasivadino Pergalės kolūkiu. Po penkerių metų įvyko ir administracinio valdymo pokyčiai: 1963 m. buvo panaikinta Kalniškių apylinkė, prijungiant ją prie Kartenos apylinkės. Kalniškių ir Pergalės kolūkių ekonominiams rodikliams negerėjant, 1972 m. jie vėl buvo sujungti į vieną kolūkį, paliekant jam Kalniškių vardą. Šiam kolūkiui iki panaikinimo 1992 m. vadovavo Alfonsas Jonkus. Būdami kolūkio centrinė gyvenvietė, Kalniškiai gerokai išaugo, kadangi čia kėlėsi gyventi Anužiuose, Drungiluose, Lūgnaliuose, Eitučiuose ir kituose kaimuose melioracijos griaunamų vienkiemių gyventojai. 1959 m. kaime gyveno 74 žmonės, o 1989 m. jų buvo 190. Per pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį gyventojų skaičius išaugo iki 215 žmonių. Tačiau vėliau demografinė situacija ėmė blogėti, todėl 2021 m. buvo belikęs 121 gyventojas. Kalniškiai yra Kartenos seniūnijos Kalniškių seniūnaitijos, jungiančios Kalniškių, Lubių, Balsiškių, Anužių ir Eitučių kaimus, centras. Jame veikia Kretingos rajono kultūros centro skyrius, Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos filialas, bendruomenės centras „Kalniškiai“. Kaimą garsina nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios jame veikianti Vlado ir Vilijos Baltuonių kalakutų ferma. Kalniškiai negali pasigirti kultūros paveldo objektų gausa. Kaimo istoriją mena Anužiuose aukštumoje prie Alanto rymančios senosios kapinės, kuriose laidoti Anužių, Kalniškių, Vaidogališkių ir Lubių kaimų gyventojai: kūdikiai, savižudžiai, nekrikštai, maro, šiltinės ir kitų užkrečiamųjų ligų aukos. Šiaurinėje kaimo dalyje Alanto slėnyje stūkso upės paplauta jau minėta iki 5 m aukščio kalva, vadinama Pilale, Rudelės Pilale, Kalniškių Pilale. Jos viršūnėje žiojėja didelė lobių ieškotojų iškasta duobė ir 1944 m. vokiečių apkasai. Pasakojama, kad Pilalę supylė švedai, įsirengę įtvirtintą stovyklą. Traukdamiesi nuo lietuvių, joje esą užkasė daug prisiplėšto turto. Ne sykį patiklūs Kalniškių ir aplinkinių kaimų bernai ir ūkininkai naktimis paslapčia ėjo tų lobių ieškoti, tačiau nieko nerado. Esą bernui Slušniui lobių paieškos baigėsi itin tragiškai: prie duobės kastuvu jį užmušė draugas, su kuriuo buvo susikivirčijęs dėl merginos. Pasakojama, kad žudikas užmuštojo kūną paslėpė, tačiau policija po metų surado, o žmogžudį teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Seniau Pilalėje vaidendavosi, todėl gyventojai bijodavo naktimis eiti pro šalį. Pilalę žvalgiusių Lietuvos istorijos instituto archeologų nuomone, kalvoje galėjo būti piliakalnis, kurį nuplovė per potvynius ištvinstanti upė, palikusi tik dalį šlaito. --- Iliustracijos iš Kretingos muziejaus rinkinio ir leidyklos „Versmė“ Vilniuje 2012 m. išleistos serijos „Lietuvos valsčiai“ 25-osios monografijos „Kartena“. Julius Kanarskas Kretingos muziejus |
|
