|
|
|
Trumpoji maisto tiekimo grandinė todėl ir vadinasi „trumpa“, nes valgytojas įsigyti norimo produkto keliauja trumpą atstumą, o tarp maisto gamintojo ir vartotojo visai nėra tarpininkų arba jų yra nedaug. Ne pirmus metus propaguojamos ir skatinamos trumposios maisto tiekimo grandinės įtraukia vis daugiau dalyvių tiek iš gamintojų, tiek iš vartotojų pusės. Vieni ieško būdų, kaip geriau realizuoti užaugintas gėrybes, o kiti ieško kuo šviežesnės, geresnės vietinės ir sezoninės produkcijos. Šviesią projekto ateitį matantys ekspertai teigia, kad ūkininkai dėl geresnių rezultatų privalo kooperuotis, bet kooperacija vyksta vangiai, nors paties projekto populiarumas tik auga, nes visi norime kokybiško maisto. Ar ateis turgaus atgimimas? Trumposios maisto tiekimo grandinės turėtų ne tik pagelbėti švarinant aplinką, kai sumažinama dėl ilgo transportavimo susidaranti tarša, bet dar svarbesnis faktorius šioje programoje yra kuo sveikesnis, šviežesnis maistas ant vartotojų stalo, vietos ūkininkų galimybių parduoti produkciją plėtimas, galų gale – geresnis supratimas ir bendradarbiavimas tarp maisto augintojų ir jo valgytojų, tarp miesto ir kaimo. Šiuo metu kaime vykstantys pokyčiai pamažu verčia jo gyventojus jau nebe maisto augintojais, o vartotojais, tokios trumposios maisto tiekimo grandinės darosi aktualios ir kaimo gyventojams. Tik dažnai miestelių centruose rasi ne turgavietę, o krūvas padėvėtų ir dar kažin kokių rūbų krūvas susikrovusių prekeivių. Tie, kas galėtų ir norėtų parduoti tuziną kiaušinių, kraitelę obuolių ar daržovių, neturi kur, nes nėra tokios tradicijos. Mat turgūs būdavo tik miestuose, centruose, o išlaikyti kokį kioskelį ar parduotuvę nedidelio miestelio centre, kurioje vietos bendruomenė galėtų prekiauti, reikia įveikti nemažai finansinių ir visokių biurokratinių labirintų, ir svarbiausia – reikia iniciatyvos. Nėra pas mus ir tradicijos, kaip yra ne vienoje pietų šalyje, vaisiais ir daržovėmis prekiauti važiuojant iš vietos į vietą kokiu mini sunkvežimiu. Visam tam reikia laiko, sąnaudų, o pajamos nebūtinai bus didelės, tačiau kitur tokį prekybos būdą palaiko gyvuojanti tradicija. Dar pas mus retenybė ir pieno ūkių prekyba „iš namų“, nes tam taip pat reikia papildomo pasiruošimo ir išlaidų. Kam įvežtinis, kai sveikiau – vietinis Mes, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, trumpųjų maisto tiekimo grandinių veiklą dar tik kuriame. Kitaip tariant, sunykus įprastiems tradiciniams turgums su paršeliais, veršeliais, kibirais grietinės, varškės ir sūrių, iš naujo atrandame, kaip vis dėlto svarbu nenutolti nuo to, kas įprasta ir žinoma. Vis daugiau įvairiausių maisto prekių vežamės iš tolimiausių kraštų, tuo patenkindami savo gurmaniškus, bet nebūtinai svarbiausius mitybos poreikius, nes braškių viduržiemį iš Ispanijos, o šviežių bulvių Velykoms iš Egipto ar kepsniui jautienos iš Brazilijos mūsų stalui gal ir nebūtinai reikėtų. Dėl didelių maisto gabenimo atstumų didėja transporto priemonių sukeliama tarša, kai kurios intensyviai ūkininkaujančios šalys gerokai pereikvojo paviršinio vandens limitus, nualino dirvožemį ar dėl didesnio pelno beatodairiškai dirbamais laukais verčia vis didesnius plotus, gabenamai produkcijai ilgiau išlaikyti tenka naudoti įvairius apsauginius preparatus, atvežtinė produkcija užgožia siūlomą vietinių augintojų, tad, viską susumavus, tokia politika planetos ir mūsų sveikatai jokios naudos neatneša. Išsiveržti iš užburto rato Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Verslo ir kaimo plėtros vadybos katedros Bioekonomikos plėtros fakulteto profesorė daktarė Vilma Atkočiūnienė, daug ir intensyviai dirbanti šioje srityje, apie trumpąsias maisto tiekimo grandines sakė, kad tai yra ūkio strategija „nuo lauko iki stalo“, kai produkto vertė yra kuriama visoje tiekimo grandinėje. Pasak profesorės, trumpąsias maisto tiekimo grandines dažniausiai renkasi smulkiųjų ir vidutinių ūkių savininkai, namų ūkiai, bendruomeninės organizacijos, turizmo sodybų savininkai. Vietos produktai dažniausiai parduodami pavieniams pirkėjams – miesto ir kaimo vietovių namų ūkiams. Dažnai vartotojai, ypač, jei parduodama per elektroninės prekybos platformas, yra išsibarstę po visą šalį.
Kol kas tai labai nedidelės valgytojų bendruomenės. Trumposios maisto tiekimo grandinės tikrai veikia kaimo ir miesto, kur yra didžiausios valgytojų bendruomenės, vietovėse, tačiau jos vystosi lėtai. Dėl to kalti maži pajėgumai, siauras ir negilus asortimentas, trūksta kooperacijos tarp trumpųjų maisto tiekimo grandinių vystytojų. Trumposios vietos maisto produktų tiekimo grandinės neturėtų pakliūti į tiesioginę konkurenciją su ilgosiomis maisto tiekimo grandinėmis, nes jomis „juda“ kitokie, aukštesnės pridėtinės vertės produktai, pvz., ekologiniai, biodinaminiai, chemiškai neapdoroti, sezoniniai, švieži, mažai supakuoti, tradiciniai, personalizuoti ir pan. produktai... Informacijos ir žinių šia tema trūksta ne tik ūkininkams, bet ir vartotojams, savivaldybių administracijose, mokyklų ir darželių, ligoninių virtuvėse dirbantiems specialistams ir kitiems. Labai svarbu yra diskutuoti, priimti ir įgyvendinti tvarius sprendimus, susitarti, kas yra svarbiau žmogui ir gamtai, vietos ekonomikai, vietos kultūriniam tapatumui stiprinti. Kooperacija kitaip Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovės dr. Rasos Melnikienės nuomone, trumpųjų maisto grandinių bendradarbiavimo tarp ūkininkų ir vartotojų srityje Lietuva padarė labai didelę pažangą. Šią veiklą vertina labai pozityviai, gerų pavyzdžių yra labai daug. Lyginant trumpąsias ar ilgąsias maisto tiekimo grandines, jos nėra viena už kitą geresnės, jos egzistuoja šalia viena kitos ir papildo viena kitą. Trumpųjų maisto tiekimo grandinių veikloje dalyvaujančių ūkininkų Lietuvoje yra nemažai, jų parduodama produkcija be galo įvairi. Įprastinės produkcijos pardavimo vietos – turgeliai, bet yra ir naujų būdų – pavyzdžiui, klientai atvažiuoja į ūkius ir patys nusiskina uogas ar vaisius ir ūkininkui nebereikia rūpintis derliaus nuėmimu, rengiamos degustacijos, kai kurie ūkininkai produkciją tiekia darželiams ir pan. Tą viską sureguliuoja rinka. Kalbėdama apie ūkininkų kooperaciją, R. Melnikienė sakė matanti, kad ūkininkai bendradarbiauja, net nesitikėjo, kad šioje srityje bus toks proveržis. Ji nemano, kad lietuviai prastai kooperuojasi. Tik tą daro kitaip negu prieš šimtą metų. Dabar kooperuotis galima visokiais būdais: galima susitarti su kaimynu ir kartu realizuoti produkciją, arba, tarkime, produkciją parduodantis žmogus pasako pirkėjui, kad jo kaimynas gamina ekologiškas kruopas ar pan. Dabar atsirado įvairių bendradarbiavimo būdų ir iš esmės tam labai padeda įvairios informacinės platformos, socialiniai tinklai.
Plungės darželinukai valgys tik vietos ūkiuose užaugintą maistą Vis dėlto, kaip sutrumpinti kelią nuo melžtuvės iki vaikų darželio stalo, nuo morkų lysvės iki senelių namų ar mokyklos, kaip paskatinti augintojus ūkių vartus plačiau atverti pirkėjui, o šį – ne kulniuoti į prekybos centrą, o nuvažiuoti pas ūkininką, vis dar sprendžiamas klausimas. Bent jau Plungės rajone, pasak Savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojos Dangirutės Vaškienės, šiais metais visi miesto lopšeliai-darželiai dalyvauja programoje ir produktus maistui gaminti perka tik trumposiomis grandinėmis. Visi darželinukai bus maitinami sveikatai palankiais produktais. Siekdami vaikų maitinimui tiekti vietinę kokybišką produkciją, sudarė sutartis su vietos ūkininkais dėl maisto produktų tiekimo sezono metu. Produktų, kurių negalės pirkti iš vietos ūkininkų, nuspręsta įsigyti iš „Ekoagros“ sertifikatus turinčių įmonių. Trumpųjų maisto tiekimo grandinių veikloje skatina dalyvauti Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. Ji kviečia teikti paraiškas paramai gauti. Mokykla, dalyvaujanti tokioje programoje, įsipareigoja per paramos laikotarpį vaikų maitinimui įsigyti ne mažiau kaip 60 proc. pagal kokybės sistemas pagamintų produktų. Ūkininko nuomonė Plungės rajono Kumžaičių kaime ūkininkaujantis jaunasis ūkininkas Andrius Petrauskas, ekologiniame ūkyje auginantis mėsinius galvijus, minėjo matantis, kaip vis daugiau ūkininkų prekiauja savo produkcija. Jo manymu, trumpųjų maisto tiekimo grandinių idėja yra gera – tiesiog sveikintina. Šie reikalai dabar pajudėję į gerąją pusę, gerai, kad tam skiriama ir valstybės parama. Andrius su keliais kolegomis prieš kurį laiką bandė įgyvendinti labai skatinamą ir propaguojamą trumpųjų maisto tiekimo grandinių kooperacijos projektą – pamėgino surinkti produktų grupes, kad vartotojams nenutrūktų jų tiekimas, nes juk negali vienas žmogus kasdien skersti savo gyvulius ir pan. Gražiai prasidėjęs projektas nepavyko. Andriaus manymu, tarp ūkininkų iki šiol trūksta pasitikėjimo vienu kitais, ūkininkai nenori jungtis į kooperatyvus, nes bijo būti apgauti, netekti dalies pajamų, kurias jie turėtų atiduoti kooperatyvui administruoti. Šių dienų ūkininkai dar yra pakankamai „biedni“ ir geriau renkasi visus sunkiai uždirbtus pinigus gauti patys, o ne dalį jų atiduoti kažkam kitam. Pasak A. Petrausko, Lietuvoje yra keli tokie kooperatyvai, bet jiems sunku prekiauti. Trumpųjų maisto tiekimo grandinių veikloje šiandien didžioji dalis yra pavieniai ūkininkai, kaip ir jis pats, beje, išvežiojantis savo užaugintą ekologišką mėsą pagal pirkėjų užsakymus. Šioje srityje dar yra nemažai sunkumų. Mažesnis ūkis negali užtikrinti, pavyzdžiui, mėsos tiekimo kiekvieną dieną, nes paprasčiausiai neturės tiek skersti tinkamų gyvulių. Jei tai daržoves auginantis ūkininkas, tai jis nebūtinai turės užaugintoms gėrybėms sandėliuoti ir laikyti tinkamų sandėlių, nes jų savikaina – didelė. Tačiau jei ūkininkas, užauginęs produkciją, sudarė sutartį su vienu ar kitu prekybos centru ir jiems pardavė gėrybes, sandėliavimu jam rūpintis nebereikia, nes prekybos centrai turi tam tinkamas patalpas, atvažiavę iš karto paima visą užaugintą produkciją, ir ūkininkui daugiau rūpesčių nelieka. Andrius, pats aktyviai dalyvaujantis trumpųjų maisto tiekimo grandinių veikloje, mato labai daug teigiamų tokios veiklos pusių, o labiausiai – patenkintus klientų veidus, kai jie, pabandę ekologiškos, kokybiškos mėsos ir jos gaminių, pajunta skirtumą tarp prekybos centre įsigytos ir individualiai patiektos produkcijos.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
„Plungė“
|
|
