|
Gatvės menininkas Marius jaunimą skatina nebijoti kurti
Vasarojantiems Kretingos paaugliams šį mėnesį naujų potyrių padovanojo profesionalus dailininkas Marius Skrupskis, kuris supažindino su išskirtine meno rūšimi – graffiti arba, kaip pats menininkas mieliau vadina, gatvės menu – ir suteikė galimybę patiems atskleisti savo kūrybiškumą. Piešinys pats diktuoja taisykles Kupiškyje gyvenantis menininkas mielai dalinasi savo sukaupta patirtimi su jaunimu, ypač todėl, kad toji meno sritis labai traukia jaunus žmones dėl galimybės itin šiuolaikiškai, drąsiai, ryškiai save išreikšti. Kaip papasakojo Marius, jis aerozolio techniką, kurią taiko savo kūryboje, naudoja jau daugiau negu 15 metų, taip pat dirba ir kitomis technikomis – trafaretais, aerografija, teptukais. „Kiekvienas piešinys padiktuoja pats, kokią techniką reikės jam panaudoti“, – sakė menininkas. Marius papasakojo, kad pirmiausia susidomėjo aerografija – piešimo menu ant automobilių, tačiau tuomet neturėjo jokių galimybių tuo užsiimti, tad artimiausia, ką rado šioje srityje išreikšti save, buvo purškimo technika aerozoliu. „Kadangi tada dar neturėjau net ir normalaus priėjimo prie interneto, visko teko mokytis pačiam, eiti eksperimentų keliu“, – prisiminė jis. Kelian šiltus prisiminimus Pasiteiravus, kur galima pamatyti jo darbų, kuriais labiausiai pats menininkas didžiuojasi, Marius atskleidė, kad jo darbų yra išsibarsčiusių po visą Lietuvą, nemaža dalis privačiose erdvėse ar patalpose, tad paprasčiausia juos būtų pamatyti socialinėse jo paskyrose. „Mano piešinių yra ir Palangoje: spalvų sprogimas ir piešinukas Totoro (japonų animacinis fantastinis filmas – aut. past.) animacijos motyvais. Turiu ir kelis savo favoritus, dažniausiai dėl to, kad tiek procesas, tiek pats piešinys nugulė harmoningai savo vietoje. Vienas tokių būtų piešinys ant bibliotekos Šilutėje – jis visada kelia šiltus prisiminimus“, – apie savo darbus užsiminė pašnekovas.
Purškimo procesas turi magijos Vasara – pramogų ir naujų atradimų metas, tad Marius ir jauniesiems kretingiškiams pasiūlė pabūti gatvės menininkais. Pasiteiravus, kuo gali būti naudinga tokia veikla jaunimui, jis patikino, kad gatvės menas, kaip ir bet kokia kita meno šaka, lavina kūrybiškumą, eksperimentuojant ir ieškant unikalių sprendimų atsiranda drąsos. „Taip pat tai savotiška terapija – atsipalaidavimo praktika. Na, o kažkam galbūt dirbtuvės tapo ir pirmuoju žingsniu į profesionalo kelią“, – šypsojosi Marius. Kaip sakė menininkas, po edukacijos jaunuolių reakcijos visuomet būna geros. „Pats purškimo procesas savyje turi kažkokios magijos, kuri išlaisvina geras emocijas“, – atkreipė dėmesį jis, paskatinęs jaunimą drąsiai kurti. Savita kultūra su sava filosofija Graffiti dailininkai nuo seno minimi kaip vaikščiojantys plona riba tarp nusižengimo ir meno išraiškos, nes graffiti atsiranda neleistinose vietose, ant apleistų pastatų. Mariaus pasiteiravus, ar pasikeitė visuomenės požiūris į tokius menininkus, kokios nuomonės jis pats yra apie jaunus žmones, kurie ieško galimybės išreikšti savo meno pajautimą, pašnekovas tik džiaugėsi tokiais, kurie nebijo kurti. „Mane džiugina jaunų žmonių ir ne tik jaunų, visų žmonių noras išreikšti save per kūrybą ir menus, juk tai yra progreso dalis, per kūrėjų eksperimentus judame į priekį kaip visa visuomenė. Na, o kas susiję su graffiti, tai čia visai kita diskusija, tai yra savita kultūra su sava filosofija, ir ši kultūra yra tik nedidelė dalis visko, ką vadiname gatvės menu. Galėčiau plėstis ir plėstis. Norint apie tai diskutuoti, reikia nemažai pasigilinti ir į subkultūrų temas, ir į graffiti fenomeno šaknis. Savo piešinius paprastai vadinu gatvės menu, dar Lietuvoje populiarinamas terminas „neo freskos“. Pasufleruosiu tuputį: jei norime kažką vadinti graffiti, tai turi būti nelegalu, čia tiesiog yra pasiklydęs vertimas“, – mintimis pasidalino M. Skrupskis. Graffiti piešiniai randami nuo senovės Romos imperijos laikų, jų aptinkama ant Egipto piramidžių ir kitur. Šiuolaikiniai graffiti piešiniai išpopuliarėjo Niujorke apie 1970 m. Juos piešė darbininkų kvartalų jaunimas. 1971 m. dienraštis „New York Times“ savo straipsnyje pirmą kartą sąvoką „graffiti“ panaudojo naujajai miestų meno rūšiai apibrėžti, kuri ypač greitai išpopuliarėjo šiame JAV mieste. Toks menas ant sienų paviršių, judančių objektų (pvz., traukinių) be jų savininko sutikimo yra laikomas vandalizmu. Tai gali būti nuo paprasčiausio autoriaus parašo, nepadoraus žodžio iki sudėtingo piešinio. Taip pat politinio protesto išraiška, reklama ar panašiai.
Mažais žingsneliais Mariaus paklausus, ar jis visada buvo meniškos sielos, ar žinojo, kad būtent šia kryptimi eis, jis papasakojo, kad nuo vaikystės jį žavėjo ir gamta, ir kūryba. „Gal tik paauglystėje buvau kiek atitrūkęs nuo meno, labiau domėjausi ekstremaliu sportu, kitomis jaunimo veiklomis“, – apie savo prigimtį papasakojo pašnekovas. O dėl to, ar lengva šių laikų menininkui išgyventi, Marius tik nusišypsojo ir patikino, kad duonai užtenka, viskas turbūt priklauso nuo to, kokią duoną valgai. „Manau, jei esi profesionalas savo srityje, visuomet uždirbsi ir nereikėtų bijoti stereotipų. Tačiau reikia nusiteikti, kad menininko kelias reikalauja ir daug darbo, kantrybės, taip pat rezultatai ne visuomet ateina greitai“, – teigė jis. Tad ir tiems, kurie jaučia, kad nori kurti, eiti šiuo keliu, jis patarė turėti kantrybės. „Kiekvieno kelias yra labai individualus, bet kad eitum šiuo keliu, reikės žingsniuoti, lėtai skintis į priekį. Man visuomet labai patiko posakis „baby steps“ – mažais žingsneliais, kasdien po vieną žingsniuką, kasdien papiešti, pasidomėti kažkuo, kas susijęs su menu, ir jau judame“, – patarė menininkas.
Elzė JAKUTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|