Paskutinis vyresniųjų pasirodymas spektaklyje „Kiaurai sieną“, kuriame atsiskleidžia įvairios gyvenimiškos situacijos.

Šeši Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ nariai ketvirtadienį suvaidino savo paskutinį išleistuvių spektaklį ir jau planuoja savo ateitį kituose miestuose, bent jau tuo laikotarpiu, kai studijuos. Tad apie teatrą, gražiausius prisiminimus ir ateities perspektyvas kalbėjomės su atžalyniečiais Emilija Matulaityte, Kotryna Čičiūnaite, Gerda Gedrimaite ir Sidu Čepelevu.

Suvienijo kaip šeimą

Atžalyniečiai sutartinai tvirtino, kad jų paskutinis spektaklis „Kiaurai sieną“ buvo itin jautrus, ir patys išgyveno daug emocijų, ir žiūrovai po spektaklio negailėjo atsiliepimų, atviravę, jog išties daugelis tam tikrose vaidinamose situacijose atpažino save. Tai buvo spektaklis apie vaikų ir tėvų santykius, tikėjimą, draugystę ir panašius dalykus.

O supratus, kad tai paskutinis spektaklis kartu su „Atžalynu“ vyresniems nariams, visiems liūdna, bet kartu ir gera prisiminti gražiausias akimirkas. Jie tikisi palaikyti ryšius, o grįžę į Kretingą būtinai aplankys ir skubės į spektaklių premjeras.

„Aš šiame spektaklyje nevaidinau, nes pasirinkau egzaminus, bet stebėjau iš šono. Ir mane labiausiai žavėjo visa scenografija. Kaip gražiai buvo paruošta scena. O savo ašaras jau išliejau per premjerą“, – mintimis pasidalijo Gerda.

Emilija teigė, kad žinojimas, jog tai paskutinis bendras spektaklis, šiek tiek liūdino, o ir norėjosi, kad viskas praeitų be jokių paslydimų, kad tai būtų geriausias pasirodymas.

„Liūdna, kad visi nebesusitiksime „Atžalyno“ scenoje. Tikiu, kad susitiksime, bet jau nebe taip. Auksė (režisierė A. Antulienė – aut. past.) mus visus sujungė kaip vieną šeimą“, – kalbėjo Kotryna. Jai paantrinusi Emilija sakė, kad eidavo į teatrą ne kaip į „katorgą“, o to laukdavo ir ten visuomet vyraudavo puiki atmosfera.

Sidas teigė besigailintis tik vieno dalyko – kad atėjo per vėlai į „Atžalyną“, tik vyresnėse klasėse, nes dabar atrodo, kad viskas pasibaigė per greit, o galėjo būti visko dar daugiau. „Aišku, kad trūks tos rutinos, kai žinodavau, kada kur eiti. Aš laukdavau eiti į teatrą, man ten laikas tiesiog praskriedavo“, – sakė Sidas.

Gerda pasidalino girdėta kitų teatrų patirtimi, kad esą kitur nėra tokios puikios atmosferos kaip „Atžalyne“, nes režisierė į juos žiūri ne kaip į aktorius, o pirmiausia mato juose žmones. „Niekada nieko blogo mums nepasakydavo. Tikrai kaip mūsų mama ji buvo, visada mokėjusi pasakyti gerą žodį, padrąsinti“, – sakė mergina.

Labiausiai įsiminę įvykiai

Kotryna „Atžalyną“ pradėjo lankyti jau šeštoje klasėje, paskui buvo padariusi pertrauką ir vėl grįžo vyresnėse klasėse. Emilija lankė dvejus paskutinius metus. Gerda pradėjo penktoje klasėje, tada dar lankė pas Karoliną (vaikų režisierė K. Moncevičienė – aut. past.), o paskui sugrįžo nuo dešimtos klasės į Auksės grupę.

Gerda visus paskatino prisiminti ir pačius smagiausius įvykius jų „Atžalyno“ istorijoje. „Mes visada prieš spektaklį sapnuodavom, kad mums kas nors atsitinka – krentam, kažkas lūžta, bet visada iš to tik pasijuokdavome ir galvodavome, kad tai neįmanoma. O kartą beveik išsipildė šis mūsų košmaras. Vaidiname scenoje ir staiga girdim Auksės balsą: „Nutraukiam spektaklį, vaikai, reikia sutvarkyti apšvietimą“. Košmaras virto realybe. Sustabdėme spektaklį gerom penkioms minutėms, ir technikai ėjo kabinti prožektorių“, – papasakojo Gerda.

Kotryna patikino, kad vieno kažkokio prisiminimo ji neišskiria, nes pati jų grupė jai labiausiai įsimins – gerai praleistas laikas kartu, pati draugystė.

„Man gal labiausiai įsiminė premjeriniai spektakliai, kai jau visi išėjom į sceną ir apsikabinom. Toks smagus jausmas, kad visi kartu kažką padarėme ir džiaugėmės tuo“, – sakė Emilija.

Pats teatras, Kotryna atskleidė, padėjo ir su stresu kovoti, savo emocijas valdyti, daug pasitikėjimo savimi nuolat įkvėpdavo režisierė. „Kai ateidavai į teatrą, mokyklinis gyvenimas visiškai atsiskirdavo, pasimiršdavo, čia ateidavome tarsi į kitą pasaulį“, – paantrino Emilija.

Rinkosi ir meniškas, ir kitokias studijas

Dar sunku suprasti, kad vienas gyvenimo etapas baigėsi, tad pašnekovai pasvarstė, kad, ko gero, viskas taps realu, kai jau sėdės automobiliuose, vežančiuose į studijų etapą.

Sidas pasidalino, kad jau įstojo į kino režisūrą, nes po stojamųjų egzaminų jau gavo patvirtinimą. Kotryna pateikė paraišką į Vilniaus dailės akademiją, kur taip pat teko įrodyti savo tinkamumą. Emilija ir Gerda pasirinko ne meno kryptis.

„Aš visada buvau meniškas, toks „pablūdęs“, kitoks negu mano šeimos nariai. „Atžalynas“ man labai padėjo skleistis“, – sakė Sidas. Jam pritarė ir merginos, kad teatras padeda pakelti savivertę, įskiepija daugiau pasitikėjimo savimi.

Rūta GEČAITĖ

„P. n.“ akademijos narė

• Rašyti komentarą (0)