Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar tikslinga buvo vėl riboti automobilių stovėjimo laiką Rotušės aikštėje Kretingoje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Nuotraukoje – autorė Smiltė Šiurkutė

Kalba daugiau nei tiesiog būdas komunikuoti – ji yra langas, pro kurį matome pasaulį iš kitos perspektyvos. Kalbą išmokti ir lengvai ją valdyti yra sunku. Visi būtų poliglotai, jei tokiems tapti būtų paprasta.

Tai supratau vaikystėje atvažiavusi gyventi į Lenkiją. Žinoma, iš karto puoliau mokytis kalbos. Susiradau draugių, su kuriomis bendraudama praplėčiau žodyną. Jos buvo dvejais metais už mane vyresnės, todėl jau vartojo keiksmažodžius, kuriuos ir aš įtraukiau į savo žodyną galvodama, kad tai įprasti būdvardžiai. Kartą jojimo trenerė paklausė, kaip mums sekėsi išvykoje į mišką. Atsakiau jai. Pauzė… Tada visas kambarys prisipildė juoko, o aš likau nesupratusi, kol neišėjome iš kambario ir neišklausiau pamokėlės apie žodyną. Tąkart žodžius vartojau tinkamai, tiesiog ne toje aplinkoje.  Galima sakyti, tą dieną supratau, kad kalba ne šiaip žodžiai, o niuansai, atspalviai, kontekstai, kurie suvokiami tik gerai ją įvaldžius.

Nuo aštuonerių metų jodinėju. Todėl puikiai žinau, kad  lietuvių kalboje yra daug unikalių žodžių, nusakančių arklio plauko spalvą: bėras, sartas, palšas, širmas, palvas, dulis, laukys, kirsnis, pelėkas, keršis, derešas, šyvis, obuolmušis ir daug kitų. Daugiau nei dešimt žodžių vien rudai spalvai įvardinti! Juk liežuvis neapsiverstų sakyti, kad turiu rudą žirgą. Ieškočiau pustonių. Manoji Kamė bėros spalvos. Tamsius karčius puošia gelsvos sruogelės, kurios išryškėja tik atsisėdus ant jos nugaros. Rusvos kaktos viduryje švyti balta žvaigždė. O kaip išversti šiuos unikalius žodžius į kitas kalbas? Daug lengviau, kai, pavyzdžiui, lietuviškas, lenkiškas ir angliškas žodis rusvos spalvos žirgo plaukui nusakyti yra tos pačios kilmės: lenkiškai „kasztonowaty”, lietuviškai „kaštoninis“, o angliškai „chestnut”. O jeigu ne? Lietuviai turi spalvingų žodžių pavadinti arklius net pagal jų sudėjimą ir būdą: dvieigis, bėgūnas, žviginis, gaištaras, kuinas, lupena, klukna, rambys… O duomenų bazės pagal užklausą „arklys” patarlių ir priežodžių išmeta daugiau kaip 800! Iš kur tokie žodyno lobiai? 

Jaučiu, kad turiu ypač artimą ryšį su žirgais. Galbūt tai įgimta, kadangi močiutei irgi labai jie patiko. Gal tai paveldėta? Savo namuose ji turėjo kolekciją žirgų statulėlių, puodelių su jų atvaizdais, piešinių ir man labiausiai patikusių knygų, pavyzdžiui, „Lietuviški žirgai“. Kiekvieną kartą atvažiavusi pas močiutę iš lentynos išsitraukdavau būtent ją. Jau tada sužinojau apie ypatingą lietuvių ryšį su arkliu, supratau, kad meilė jiems – mūsų tautos bruožas. Vėliau išgirdau, kad mūsų protėviams indoeuropiečiams arklys buvo šventas dievų gyvulys. Išdrožtos žirgų dvynių galvos puošė avilius, skrynias, o pritvirtintos prie trobos kraigo saugojo namus. Indoeuropietiškas žodis „ašvienis” (darbinis arklys), keistas lietuvio ausiai, dar ir dabar senosios kartos vartojamas, patvirtina šio kulto senumą. Esu girdėjusi, kaip mano močiutė dainuoja apie žirgužėlį, kurį bernelis „auksu kamanoja, žaliais šilkeliais žaboja”. Ar gali būti širdingiau? Vadinasi, išties mūsų kalba unikali, susiformavusi per šimtmečius. Ji primena langą, kurį atidarius matyti platus mano, mano tėvų, senelių ir kitų protėvių pasaulis. Matyti labai toli – net iki mūsų protėvynės. Čia aš įžvelgiu abipusį ryšį: tautos gyvenimo būdas – kuria kalbą, o mums, šiuolaikinei kartai, unikalūs gimtosios kalbos žodžiai atveria gentainių, kurių nebėra, pasaulį ir gyvenimo būdą. Taip per kalbą mes visi esame labai susiję.

Ir dar. Šiais metais išdrįsau poezijos konkurse perskaityti savo kūrybos eilėraštį.  Apie arkliuką. Galima sakyti, kad mano ir mano protėvių ryšys su šiais gyvūnais per kalbą atidaro dar vieną – kūrybos – langą, leidžiantį man interpretuoti gyvenimą eilėmis. „Pamenu pirmą savo arkliuką. / Jis buvo plaštakos dydžio, / raudonais saulėtekio dažais nulakuotais, / juodais nakties karčiais…“ Iš kalbos, per kalbą, į kalbą.

Esė buvo parašytas 25-ajam respublikinio jaunųjų kalbininkų konkursui „Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“, skirto kalbininkams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti, pelnė II laipsnio diplomą. Konkursą organizuoja Prienų „Žiburio“ gimnazija. Mokinę ruošė Palangos senosios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Aušra Šeštokienė.

Man kūrybinis kelias – tai mano gyvenimas, išreikštas menu. Jis vingiuotas ir nenumatomas, tačiau, manau, eisiu šiuo keliu ir toliau.

Smiltė ŠIURKUTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas