|
Po gaisro išpardavė dalį ūkio
“Po gaisro, kurio metu sudegė mūsų namas, per dvi dienas išpardaviau galvijus“, - sakė M.Petreikienė. Sausio 20 d. Darbėnuose sudegė ūkininkų Marijos ir Stepono Petreikių gyvenamasis namas. Ūkininkai buvo apdraudę namą, bet apgailestauja, kad menka suma. Šių pinigų atstatyti namą nė iš tolo neužtektų. Ūkininkai kreipėsi pagalbos į Nacionalinę mokėjimų agentūrą, Savivaldybę, išpardavė galvijų bandą. Kai bus sutvarkyti formalumai, Petreikiai nugriaus degėsius ir ketina statyti kitą namą. Pasak M.Petreikienės, tai turėtų būti net didesnis, patogesnis gyventi namas. Moteris svajoja apie šiltą ir erdvų vonios kambarį, nes iki šiol tai buvo šaltos patalpos su dušo kabina.
„Yra didelis sklypas, o pinigų į karstą neįsidėsi, tad tegul bus namas, nors vaikai tam nelabai pritaria“, - sakė M.Petreikienė. Sūnus tėvus kviečia apsigyventi jo namuose Palangoje, dukterys – Vilniuje. Tačiau ūkininkai nori savo vietos. Po gaisro S.Petreikis apsigyveno Palangoje pas sūnų. M.Petreikienė prisiglaudė pas kaimynus – Eleonorą ir Stasį Budrevičius. Pasak ūkininkės, jiedu su vyru skyrium apsigyveno nenorėdami apsunkinti kaimynų, ištiesusių pagalbos ranką. Budrevičiai gyvena kartu su sūnaus šeima, kurioje auga trys vaikai. Moteris su dėkingumu mini darbėniškius, padėjusius gaisro ištiktai šeimai. Elektrikas Rolandas Doniela gaisro dieną dirbo nuo ryto iki vakaro, kad būtų galima pamelžti karves. Ūkininkai vystė mišrų ūkį. Tuoj po gaisro M.Petreikienė padarė tai, ką buvo svarstę padaryti kartu su vyru, bet vis atidėliojo – per dvi dienas išpardavė 70 galvijų. Pagrindinę bandą iš Petreikių nupirko Pielikiai. Pielikiai, pasak M.Petreikienės, nesilygo ir jų nenuskriaudė. Ūkininkė su grauduliu ir dėkingumu kalba apie Nijolės Pielikienės atjautą ir supratingumą. Tačiau visai kitaip su nelaimę patyrusia ūkininke elgėsi likusių gyvulių pirkėjas iš Skuodo. Nors tai yra stambus ūkininkas, bet, M.Petreikienės nuomone, jis bandė pasipelnyti iš bėdos prispaustos moters. Laukininkystė Petreikių ūkyje buvo glaudžiai susieta su gyvulininkyste – visa buvo sunaudojama galvijams. Parduoti atlikdavo nedaug. Išpardavę galvijus ūkininkai versis laukininkyste. M.Petreikienė dabar planuoja visa, kas užaugs ūkyje, parduoti. Ji paskaičiavo, kad nuostolio neturės – dirbs ir gyvens iš ūkio, nes žemės ūkininkai turi nemažus plotus. Nors po gaisro praėjo nedaug laiko, M.Petreikienė sakė atsitiesusi ir sunkumo ant pečių nebesinešiojanti. Moteris sakė turinti pakankamai optimizmo ir šeimą ištikusioje nelaimėje ieškanti bent ko nors teigiamo. Pagaliau moteriai nebereikės kas rytą keltis trečią valandą nakties. Kai degė namas, S.Petreikio namuose nebuvo. Gydęsis ligoninėje, jis tuo metu svečiavosi pas dukras Vilniuje. Apie nelaimę dukros pranešė jį parengusios, nes nerimavo dėl tėvo sveikatos. S.Petreikis vėliau namiškiams sakė, kad nujautė nelaimę, sapnavo negera pranašaujančius sapnus. Dar nežinodamas apie sudegusius namus, S.Petreikis pritarė žmonos sprendimui išparduoti gyvulius. Ūkininkė M.Petreikienė mano, kad tik laikas parodys, ar sprendimas statyti naują namą vietoj sudegusio yra teisingas. Ji tikisi, kad bent vienas iš trijų vaikų ar šešių anūkų kada nors perims jų namus ir žemę. Petreikių sodyboje, netoli sudegusio namo, auga didelė, per šimtą metų turinti pušis. Sodybos šeimininkai medį laiko savo gyvenimo, savo šeimos dalimi. Per gaisrą, M.Petreikienės tvirtinimu, nenudegė nė vienas pušies spyglys. Gal tai ir yra ženklas, kad ant senų pamatų turi iškilti naujas namas, kuriame moteris tikisi gyventi jaukiau ir patogiau, negu gyveno iki šiol. |