Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar tikslinga buvo vėl riboti automobilių stovėjimo laiką Rotušės aikštėje Kretingoje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje šiuo metu veikia tarpukario menininkės Veronikos Šleivytės fotografijų paroda, Kretingą pasiekusi mūsų kraštiečio Romualdo Beniušio iniciatyva. Jis, pristatydamas parodą bibliotekos lankytojams ir „Pajūrio naujienų“ skaitytojams, pastebėjo, kad paroda įdomi ne tik kaip tam tikrą istorinį laikotarpį fiksuojanti dokumentika – paroda intriguoja ir tuo, kad pati fotografė dažnai tapdavo savo nuotraukų heroje.

Veronikos Šleivytės fotografijų parodą Kretingos bibliotekoje pristatė mūsų kraštietis Romualdas Beniušis (centre), kurio iniciatyva ši paroda į mūsų kraštą atkeliavo iš Kupiškio.

Ir menininkė, ir fotografė

Dailininkė ir fotografė Veronika Šleivytė (1906–1998) gimė ir augo Kupiškio rajone, Viktariškių kaime, bežemio valstiečio šeimoje. Nuo vaikystės tarnaudama ūkininkams, ji svajojo būti menininke, nors šeima vos galėjo prasimaitinti.

Dailininke ji ir tapo, gyveno viena, o kad galėtų atsidėti tapybai, metė darbą. V. Šleivytės kūrybinis palikimas – per 4 tūkst. fotografijų ir negatyvų, apie 500 pastelės ir grafikos darbų, apie 800 epistoliarinės kolekcijos vienetų, įvairiausių asmeninių dokumentų – saugomas Kupiškio etnografijos muziejuje. V. Šleivytės dailės palikimą muziejininkai skiria į dvi dalis. Pirmoji – tai tarpukario ir pokario metais sukurti grafikos darbai, kuriuose Veronika, akcentuodama skurdą, realistiškai vaizdavo valstiečių gyvenimą, o palikusi darbą mokykloje ji atsidėjo vien tapybai pastele, ir tapybos turinys jau buvo visiškai kitoks: lyriški Lietuvos peizažai, daugybė gėlių puokščių ir natiurmortai. Lietuvos dailininkų sąjungai pildytoje anketoje, grafoje „specialybė“, V. Šleivytė užrašė: „grafikė-tapytoja“ ir nieko neužsiminė apie fotografiją. Fotografijos ji nepaminėjo ir dviejose žinomose savo autobiografijose.

Menininkės kūrybos tyrinėtoja dr. Agnė Narušytė savo straipsnyje „Veronikos Šleivytės gyvenimas fotografijose“, publikuotą 2007 m. Kupiškio etnografijos muziejaus išleistame kataloge „Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai“, klausia: „O kokią vietą jos gyvenime užima fotografija?“ ir tuo pačiu atsako: „Tai, kad ji tikrai fotografavo, liudija didžiulis fotografijų ir negatyvų archyvas bei išlikęs jos fotoaparatas. Ji fotografavo daug ir visada: savo šeimą, draugus, keliones, mokinių darbų, dailės ir fotografijos parodas, vestuves, laidotuves, susibūrimus, Kauną, darė daugybę didelių grupinių nuotraukų ir reprodukavo savo kūrinius. V. Šleivytė 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje Kaune, Žemės ūkio rūmų salėje (...) Taigi V. Šleivytė viešumoje reiškėsi ir kaip fotografė.“

Fiksavo gyvenimą

Parodoje Kretingos bibliotekoje eksponuojama tik maža dalis menininkės palikimo – 50 fotografijų, tačiau jose užfiksuoti vaizdai leidžia pajausti šios moters menininkės originalumą ir drąsą.

V. Šleivytei fotografija pirmiausia buvo savo ir artimųjų gyvenimo fiksavimo priemonė, o jos kūrybos tyrinėtojus kūrėjos fotografijos domina ir kaip meninis, ir kaip jos vaidmenis – dukters, sesers, dailininkės, visuomenininkės, pedagogės, mylimosios – liudijantys dokumentai. V. Šleivytės fotografijose – šeima, draugai, dailės ir fotografijos parodos, vietos, kuriose ji gyveno ir reiškėsi: Kauno architektūra, gimtieji Viktariškiai, įspūdinga, analogų neturinti teatrališka autoportretų serija. Tai buvo pirmoji fotografė, įamžinusi homoseksualią moterų meilę.

Tarpukariu ir sovietmečiu vasaras V. Šleivytė leisdavo Palangoje. Fotografija V. Šleivytei buvo ir komunikacijos priemonė. Atspausdinusi nuotraukas kaip atvirlaiškius, ji ką nors užrašydavo kitoje pusėje ir siųsdavo artimiesiems.

Fotografijų autorė V. Šleivytė (priekyje) dažnai ir pati tapdavo jų heroje.

Moterų fotografių tarpukario Lietuvoje buvo mažai. Tarpukariu V. Šleivytė dalyvavo pirmojoje Lietuvoje fotomėgėjų parodoje 1933 m. ir kitose. Tai buvo pirmoji fotografijos paroda Lietuvoje ir ji buvo vienintelė joje dalyvavusi moteris. V. Šleivytė – vienintelė fotografė iš Lietuvos, įtraukta į Prancūzijoje 2020 m. išleistą leidinį ,,Pasaulinė moterų fotografių istorija“, kuriame jos nuotrauka „Autoportretas su drauge“ atsidūrė šalia žinomiausių 300 pasaulio moterų fotografių darbų.

Palikimas muziejui – iš „sandėliuko“

Kupiškio etnografijos muziejaus direktorės pavaduotojos-vyriausiosios muziejaus rinkinių kuratorės Giedrės Zuozienės teigimu, Kupiškio etnografijos muziejus 1984-aisiais persikėlė į naujas patalpas ir tuomet įvyko didžiulis atidarymo renginys, per kurį buvo eksponuojama ir kraštietės V. Šleivytės meno darbų paroda.

„Tada ji muziejui ir padovanojo savo pasteles. Ir dar kėlė sąlygą, kad jos kūriniai parodų salėje būtų eksponuojamos nuolat. Bet, žinoma, taip nenutiko“, – G. Zuozienė pastebėjo, kad tada, beje, dar niekas nė nežinojo apie menininkės fotografinį palikimą ir tuo pačiu – apie jos, kaip fotografės, talentą, kuris, muziejininkės požiūriu, tikrai pranoksta jos tapybą. „Gal kažkada anuomet tos pastelės – gėlės, peizažai, kita – ir imponavo, bet aš galvoju, kad fotografijomis ji pralenkė ne tik laiką – jose ji ir atsiskleidė kaip tikra kūrėja“, – nuomonę išsakė muziejininkė.

Dar daugiau pastelių, kuriose dominavo gėlės ir natiurmortai, 50 darbų buvo sukurta ir jūros, prie kurios menininkė leisdavo vasaras, motyvais, Kupiškio etnografijos muziejui atiteko menininkę globojusios Marijos Grigienės rūpesčiu jau po menininkės mirties, o iki tol pastelėmis, bet ne fotografijomis, buvo galima gėrėtis jos tėviškėje Viktariškių kaime 1985-aisiais įrengtoje V. Šleivytės vardo galerijoje – sodyba buvo išsaugota, tuometinio kolūkio vadovo pastangomis buvo dar ir praplėsta papildomais pastatais, joje menininkė retsykiais vasarodavo, o į galeriją būdavo vežami Kupiškio rajone apsilankę svečiai.

„Visur ir visiems Veronika Šleivytė save pristatydavo kaip dailininkę. Gyveno Kaune, Žemaičių gatvėje. Mėgo dėmesį. Kolegos muziejininkai pasakodavo, kaip ji gana triukšmingai ateidavo į muziejų, drąsiai be jokių ceremonijų paliepdavo skambinti Tamošiūnui, kuris tada buvo rajono sekretorius ir kurio, matyt, ji kažko prašydavo ar reikalaudavo. Turėjo charakterį ir buvo be galo drąsi, kas po to, kaip paaiškėjo, atsiskleidė ir jos fotografijose“, – dar kelis V. Šleivytės asmenybės bruožus įvardino G. Zuozienė, tačiau ji negalėjo atsakyti į klausimą, kaip galimai homoseksualių polinkių turėjusi menininkė išvengė sovietinės valdžios represijų ar bausmių. „Sunku pasakyti. Gal viso to ji nedeklaravo? Turėjo sužadėtinį, lankydavosi draugų“, – muziejininkė atskleidė, kad, tyrinėdama V. Šleivytės gyvenimą, surado vieną dokumentą, kuriame menininkė 1946 m. dar dirbusi mokyklos direktore buvo kaltinama neūkiškumu, tačiau ši byla baigėsi tuo, kad ji buvo tiesiog pašalinta iš užimamų pareigų.

Kadangi butas, kuriame gyveno menininkė, priklausė miesto savivaldybei, po jos mirties reikėjo jį iškraustyti. Didžiųjų muziejų specialistai iš menininkės daiktų atsirinko tai, kas jiems buvo įdomu. G. Zuozienės pastebėjimu, kadangi V. Šleivytė bendravo ir draugavo su daugybe to laikmečio menininkų, kurie vienas kitam dovanodavo savo paveikslus, galbūt didieji muziejai kažko įdomaus ir surado tame bute. Kai jau į buvusius menininkės namus nuvyko kraštiečiai kupiškėnai, ką rado, tą rado. „Muziejaus ūkvedys užsuko į voratinkliais apėjusį kambariuką-sandėliuką, kuriame tarsi lobį ir aptiko negatyvus, fotografijas, – G. Zuozienė negalėjo pasakyti, ar jų kiti muziejininkai nerado. – O galbūt tai buvo neįdomu?“

Yra ir kitas V. Šleivytės, kaip asmenybės, tyrinėjimo aspektas: jai rašyti laiškai. „Skaityti be galo įdomu. Įdomu numanyti, ką ji galėjo atsakyti rašiusiesiems. Yra metų, kurie „tušti“ – nėra jokių laiškų. Pasimetė jie ar niekas menininkei tuo metu nerašė? Laiškai įvairūs – kadangi šeima didelė, rašė ir apie ūkį, gyvulius, šieną, pjūtį. Dar įdomesni moterų laiškai ir degtukų dėžutės dydžio laiškeliai, kuriuose kviečiama į susitikimą, rašoma, kur ir kas laukia ar teiraujamasi, kodėl menininkė tokia liūdna“, – atskleidė epistoliarinį V. Šleivytės palikimą tirianti muziejininkė, iki šiol nerandanti tų laiškų, kuriuos kitiems rašė pati menininkė ir kurie tik įsodrintų šios asmenybės spalvas.

Apibendrindama išsakytas mintis, G. Zuozienė sakė, kad V. Šleivytės fotografijų paroda – tai kvietimas šios dienos menininkams, kultūros istorikams, kitiems su menu susijusiems tyrinėtojams ir specialistams, kad jie atkreiptų dėmesį į V. Šleivytės, kaip fotografės, asmenybę ir atskleistų jos darbų įdomumą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas