Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar verta uždrausti azartinių lošimų reklamą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Charkovo kazokų atamanas Turas pelnė daug apdovanojimų.

„Apie tai, kad priešo specialiosios tarnybos „medžioja“ kariuomenės vadus, karių stovyklas ir ginklų sandėlius, viešai neskelbiama, bet tai yra realybė. Kare vyksta daugybė dalykų, nematomų civiliams. Mane Kremlius irgi įtraukė į būtinų sunaikinti asmenų sąrašą“, – pasakė Charkovo kazokų atamanas slapyvardžiu Turas.

53 metų vyras iš tiesų yra profesionalus Ukrainos armijos karininkas, vadovaujantis šauktinių karių apmokymo stovyklai, ir jau keturis kartus patyręs sunkius sužeidimus per priešo bombardavimus. Paskutinis Turo sužeidimas buvo pats rimčiausias.

Visuomeninei kazokų organizacijai „Pilietinis Slabados judėjimas“ kariūnas vadovavo iki Rusijai užpuolant Ukrainą, dabar jo pareigas vykdo pavaduotojas. Žodis „Slabada“ reiškia istorinį geografinį regioną, egzistavusį XVII–XVIII a. ir apėmusį plačias kazokų gyvenamąsias vietoves ties dabartiniu Ukrainos ir Rusijos pasieniu.

Regionas iš pradžių vadinosi „laukinėmis stepėmis“, ir nemaža jo dalis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vėliau žemės atiteko carinei Rusijai, kuri XVIII šimtmečio viduryje panaikino pačios anksčiau suteiktą Slabados kazokų savivaldą ir autonomiją.

Autonomijos centru buvo tapęs Charkovo miestas, todėl šiame ir gretimuose Ukrainos regionuose prieš kelis dešimtmečius ėmusios atsikurti kazokų organizacijos dažnai pavadinimuose mini žodį „Slabada“.

Kazokų judėjime Turas dalyvauja ne atsitiktinai: vyras tokiu būdu nusprendė pratęsti Zaporožėje gyvenusių prosenelių tradiciją.

Turo slapyvardis liudija tiesiogines sąsajas su kazokais, nes reiškia „patrankos akmenų rinkėją“. Viduramžiais vienu metu į patrankų vamzdžius vietoje metalinių kulkų buvo kišami pailgi akmenys, ir artileristų padėjėjai privalėjo jų pririnkti.

Nuo 2008 m. kazokų veikloje dalyvaujantis Turas po dešimtmečio tapo judėjimo vadovu ir pelnė atamano titulą. „Į organizaciją tuo metu jungėsi karinei tarnybai dėl amžiaus ar sveikatos būklės netinkantys asmenys, mes propagavome tautinį patriotizmą ir ruošėme jaunimą tarnybai kariuomenėje, mokėme istorijos ir primirštų tautinių dainų, amatų“, – pasakojo Turas.

Atamano teigimu, karui su Ukraina Maskva rengėsi seniai, o likus trims mėnesiams iki įsiveržimo pradžios, į Charkovą, kitus pasienio miestus ir sostinę Kijevą pasiuntė diversantų grupes. Atvykėliai Charkove apsigyveno iš anksto kolaborantų išnuomotuose butuose, kuriuose kaupė ginklus ir sprogmenis, o kilus karui privalėjo kelti chaosą ir talkinti saviškiams.

Kazokų organizacijos prašė parlamentarų priimti įstatymą, leidžiantį jiems turėti ginklų, kad galėtų talkinti saugojant pasienį, tačiau to iki karo nebuvo padaryta. „Tai buvo klaida, nes pirmą karo dieną ginti Charkovo rinkomės turėdami vien peilius ir metalinius strypus, o ginklus kariškiai atvežė vėliau“, – pasakojo Turas.

Anot atamano, Charkove tuo metu buvo kilęs chaosas ir bevaldystė, nes dauguma policininkų organizuotai pasitraukė iš miesto, o dalis tų, kurie buvo jame palikti, atsisakė išeiti į darbą ir su šeimomis pabėgo arba apsimetė sergantys. Atamanas sutelktą 170 savanorių būrį, kuriame du trečdaliai žmonių buvo kazokai, išvedė į gatves palaikyti tvarkos.

Kariškiai paprašė kazokų kurti patikros postus, tikrinti įtartinas mašinas ir gaudyti diversantus. Pastarieji specialiais dažais žymėjo pastatus, kad rusų lakūnai matytų, ką bombarduoti. Be to, užpuldinėjo blokpostus ir keliuose jų sušaudė visus gynėjus.

Kartu su pavaldiniais kazokais per apdovanojimą.

„Jei demaskuoti diversantai ginklu gindavosi, sunaikindavome, o, jei pasiduodami pakeldavo rankas, tada suimdavome ir perduodavome tardyti karinei žvalgybai“, – sakė Turas.

Okupantai manė, kad pasienyje esančiame ir rusakalbių dominuojamame mieste bus sutikti su gėlėmis, tačiau ukrainiečių kariai jų visus tankus sunaikino miesto prieigose. Į centrą prasiveržti pavyko tik jų šarvuočiams bei sunkvežimiams, bet šie visi irgi buvo sunaikinti.

Po to priešas ėmė keršyti ir pradėjo kasdien bombarduoti miestą, ypač kraštinį Saltovkos mikrorajoną, kurio gynybinius įtvirtinimus ruošti buvo nusiųsti ir Turo kazokai. Dirbti teko nepaisant atlekiančių kulkų ir raketų, nuo kurių žuvo penki atamano pavaldiniai, o keliolika patyrė sužeidimus.

Po dvejų savaičių Turui buvo nurodyta suformuoti ir vadovauti penkių šimtų savanorių karių batalionui, o kiek vėliau teko vadovauti net dviem batalionams. Su šiais kariais Turas dalyvavo praėjusį rugsėjį įvykusiame kontrpuolime, kai buvo išvaduotas beveik visas Charkovo regionas.

Po sėkmingo kontrpuolimo Turui buvo nurodyta pasitraukti iš fronto kovų ir steigti naujokų treniruočių bazę. Joje kariuomenėn pašaukti vyrai mokant juos pagreitintai per vieną mėnesį privalėjo būti parengti brutaliai fronto kovų realybei.

Turui naujokus mokyti buvo patikėta todėl, kad jis prieš tai keliolika metų buvo profesionalus kariškis, baigė karo akademiją. Šios profesijos 1998 m. atsisakęs ir ėmęsis nuosavo verslo statybose Turas 2008 m. prisijungė prie kazokų ir ėmė šiems rengti karinius apmokymus.

Patruliavimas išvaduotame mieste

Be to, 2014 m. Donecke ir Luganske kilus mūšiams su Maskvos separatistais, atamanas tapo neformaliu ukrainiečių fronto savanorių konsultantu. „Tada į mūšius pirmi stojo „Oranžinės“ Kijevo revoliucijos aktyvistai, jauni žmonės be karinio pasirengimo. Aš su kitais kazokais jiems iš pradžių vežiau įvairią paramą, o supratęs, kad vaikinams trūksta žinių, pasisiūliau konsultuoti ir ėmiau fronto zonoje rengti mokymus“, – pasakojo Turas.

2018 m. atamanas vėl pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, grįžo karinėn tarnybon ir vykdė oficialius frontininkų apmokymus. Per karą ėmęs vadovauti šauktinių paruošimui kovoms Turas netrukus sužinojo, kad tokias stovyklas, jų vadavietes „medžioja“ priešas, žūtbūt norintis sutrukdyti Ukrainos armijos papildymą.

Dėl šio priežasties stovyklos yra rengiamos vis naujose užmaskuotose vietose, o kariai yra nuolat perkeliami iš vienos stovyklos į kitą. Atamanas didžiuojasi, kad jo mokiniai dabar kovoja Bachmute, kitose svarbiausių mūšių vietose, ir yra giriami dėl kovingumo, tinkamo parengimo.

„Aš nuolat kartoju, kad priešo jokiu būdu negalima nuvertinti ir visada reikia būti pasirengus netikėtumams. Pamenu, per kontrpuolimą Charkovo regione mūsų kariai netikėtai įstrigo prie vienos strateginės kelio sankryžos, ir ilgai nesupratome, kodėl rusai taip sėkmingai ginasi. Vėliau paaiškėjo, kad iš miškelio jie buvo iškasę ilgą požeminį tunelį iki seno lauko tualeto, į kurį išlindęs jų žvalgas demaskuodavo mūsų pajėgas, išsidėstymą, ir pagal tai priešas koreguodavo savo gynėjų darbą“, – prisiminė atamanas.

Turas išsidavė, kad po ankstesnių trijų sužeidimų iš ligoninės išsirašydavo po kelių dienų nebaigęs reikiamo gydymo, tačiau po paskutinės kontūzijos jo sveikata gerokai pašlijo, ėmė prarasti sąmonę dėl labai svyruojančio kraujospūdžio. Paskutinis sužeidimas buvęs pats rimčiausias, kontūziją patyrė tada, kai į jo vadovaujamą stovyklą atskriejo net trylika raketų „S-300”, o kelios pataikė tiesiai į vadavietę.

„Nepamenu nieko iš to, kas vyko pirmą valandą po apšaudymo, tačiau, liudininkų teigimu, sugebėjau vadovauti gelbėjimo operacijai, daviau reikalingus nurodymus, ir tik po to praradau sąmonę. Manau, kad mano smegenys veikė automatiškai pagal daug metų kartojamus veiksmus“, – pasakė atamanas ir užsirūkė.

Kai rašydamas šį straipsnį paskambinau Turui paklausti, gerėja sveikata ar jis vis dar ligoninėje, atamanas pasakė, kad jau kelios dienos, kaip yra atvykęs į naują stovyklą kitame regione. „Svarbiausia kazoko pareiga yra ginti tėvynę. Kol sugebėsiu pastovėti ant kojų, tai ir darysiu, o visa kita šiuo metu, kai esame užpulti priešo, nėra svarbu“, – pasakė Turas.

Eldoradas BUTRIMAS Specialiai iš Ukrainos


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas