Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate spartesnės daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Barzdžių Medsėdžių kaimas Prūsijos karalystės karo kartografų 1915 m. parengtame Salantų apylinkių topografiniame plane

Barzdžių Medsėdžiai išaugo Barzdžių kaimo žemėje, todėl abi šias gyvenvietes ilgą laiką siejo bendra istorija. Tik baudžiavos panaikinimo reformos metu nuo valakinio Barzdžių kaimo atskyrus vienkieminę jo dalį, apie 1880 m. atsirado savarankiškas Barzdžių Medsėdžių kaimas, XIX a. ir XX a. sandūroje tapęs viena didžiausių šios apylinkės gyvenviečių, kuri sovietmečiu sunyko.

Medė – miškas, sėda – sodyba

Barzdžių kaimas minimas Platelių seniūnijos dokumentuose nuo 1585 m. Manoma, kad jam vardą davė naujakurio Barzdžio šeima. Kaimo sodybos ir dirbami laukai plytėjo rytuose, o vakarinę teritorijos dalį apėmė bendro naudojimo ganyklos ir miškas. Augant žemės ūkio produkcijos paklausai ir žemdirbių skaičiui, Platelių dvarininkai leido įdirbti žemdirbystei tinkamą iškirstų miškų ir perteklinę ganyklų žemę. Taip XVII a. ėmė kurtis vienkieminės nausėdijos, vadintos užusieniais. Juose apsigyvenę naujakuriai tebepriklausė Barzdžių kaimo bendruomenei, tačiau skirtingai nuo senbuvių turėjo kai kurių mokestinių lengvatų.

Vieni pirmųjų naujakurių savo sodybą 1643 m. pasistatė Klecininkų kaimynystėje prie upelio šalia Krėpų (Kripų) biržtvos. Jos namo (žem. trobos) sienojuje buvusi įrėžta statybos data, o pats namas, XIX–XX a. priklausęs Kripų šeimai, iki mūsų laikų išsaugojo XVII a. vidurio trobos architektūrinį išplanavimą. Šią etnoarchitektūrinę sodybą tyrinėjęs inžinierius Ignas Jablonskis nustatė, kad XVII a. namą sudarė trys pagrindinės patalpos: rytiniame gale įrengta troba (gyvenamoji patalpa), vakariniame – priešininkė, o tarp jų – pakriautė. Pietinė pakriautės dalis ties įėjimu į trobą ir priešininkę buvusi vadinama priemene, o šiaurinėje pusėje buvo trobą šildžiusios krosnies pakura ir atviras ugniakuras valgiui ir jovalui ruošti.

Seniausio Lietuvoje 1643 m. statyto Kripų namo planas ir fasadai pagal inžinierių Igną Jablonskį

Dvasiniu žemdirbių gyvenimu rūpinosi Salantų parapinės bažnyčios kunigai, o nuo 1777 m. Šv. Mišių išklausyti, pasimelsti, atlikti išpažintį, pakrikštyti vaikus galima buvo ir parapijos filijoje – Kalnalio šv. Lauryno bažnyčioje. Tik santuokos Sakramentą priimti reikėjo vykti į Salantus. Platelių dvarą 1797 m. įsigijus grafams Šuazeliams-Gufjė, žemdirbiai tapo baudžiauninkais. Jie baudžiavines prievoles atliko ir lažą ėjo Barzdžių žemėje prie Pestupio pastatytame Platelių dvaro padalinyje – Edvardavo (Sorokino) palivarke.

Barzdžių bendrųjų ganyklų ir miško žemėje 1860–1872 m. buvo jau 6 užusieniai su 17 sodybų, vadintų bendriniu Barzdžių užusienio vardu. Visus užusienius su pagrindine Barzdžių gyvenviete jungė laukais vingiuojantys keliukai.

Mūsų krašto žemaičiai miškuose besikuriančias vienkiemines nausėdijas dažniausiai vadino Medsėdžiais (žem. medė – miškas, sėda – sodyba). Dėl to Barzdžių kaimo miškingoje teritorijoje išaugusiam užusieniui prigijo Barzdžių Medsėdžių vardas. Šis pavadinimas oficialiai imtas naudoti po baudžiavinės reformos užusieniui apie 1880 m. atsiskyrus nuo Barzdžių kaimo ir tapus savarankiška gyvenviete, priklausančia Salantų valsčiaus Kalnalio seniūnijai.

Kripų namo (trobos) vaizdas iš pietų-pietryčių pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.

Ir mirė, ir tuokėsi

Per baudžiavos panaikinimo reformą žemdirbiai gavo teisę įsigyti iki tol iš Platelių grafų Šuazelių-Gufjė nuomotą dirbamą žemę, o ganyklos, pievos ir miškas liko bendro naudojimo naudmenomis. Be to, laisvoje iš dvaro paimtoje plėšininėje žemėje caro matininkai išmatavo naujus sklypus iš baudžiavos paleistiems valstiečiams, čia besikeliantiems iš kitų kaimų, kuriuose trūko dirbamos žemės. Taip Barzdžių Medsėdžiai sparčiai augo, gyventojų ir kiemų skaičiumi greitai praaugo Barzdžius. 1895–1915 m. juose stovėjo jau 32 sodybos (Barzdžiuose tik 17), o 1902 m. gyveno 207 valstiečiai (77 žmonėmis daugiau negu Barzdžiuose).

Salantų parapinės bažnyčios 1917–1919 m. mirties metrikų knyga liudija, kad per šį laikotarpį kaimas neteko 24 įvairaus amžiaus gyventojų – 11 vaikų ir 13 suaugusiųjų. Trumpiausiai, tik 14 dienų, šiame pasaulyje išgyveno 1917 m. sausio 17 d. miręs Kazimiero ir Anastazijos Puidokų kūdikis Justinas, o ilgiausiai gyvenimu džiaugėsi 1919 m. kovo 22 d. amžinybėn iškeliavusi 77-metė Magdalena Ramonienė. Kūdikį palaidojusi K. ir A. Puidokų šeima 1917 m. spalio 14 d. neteko ir vyresniojo keturių metų sūnaus Vlado. Vaikai mirdavo nuo silpnumo, tymų, laringito, nenustatytų ligų ir kosulio, o suaugusiųjų mirties priežastimi tapdavo karštligė, vidaus ir nežinomos ligos, senatvė, putmenys ir šiltinė. O štai 40-metė Barbora Bertašienė mirė gimdydama, 45-metis Stanislovas Venckus – nuo šautinės žaizdos.

Kripų kluono (jaujos) vaizdas iš šiaurės rytų pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 1988 m.

Daugelis mirė savo kaime, tik 19-metis Kazimieras Kripas anapilin iškeliavo 1917 m. vasarį Kauno karo ligoninėje, o pašautąjį S. Venckų mirtis 1918 m. kovo 4 d. ištiko Kretingos ligoninėje, kurioje paskutinįjį patepimą jam suteikė Kretingos klebonas pranciškonas tėvas Antanas Živatkauskas OFM. Dar vienas kaimo gyventojas Antanas Kniūkšta mirtį pasitiko 1918 m. rugsėjo 14 d. Vokietijoje, išvežtas priverstiniams darbams, o artimieji apie jo netektį iš Kretingos apskrities viršininko Hermano Rangės sužinojo rugsėjo 27 d. Mirusieji buvo šarvojami namuose ir laidojami Salantų parapinėse kapinėse Gargždelėje po dviejų dienų šermenų. Tik K. Kripas buvo palaidotas Kaune, o A. Kniūkšta liko Vokietijoje.

1918–1921 m. Salantų parapinėje bažnyčioje buvo registruota 11 santuokų, kurias sudarė Barzdžių Medsėdžių gyventojai. 1918 ir 1921 m. įvyko po 2, 1919 m. – 3, o 1920 m. – net 4 vestuvės. Tarpusavyje žiedus 1918 m. spalio 13 d. sumainė Barzdžių Medsėdžių žemdirbiai Juozapas Vaitkus ir Pilimana (Filimona) Idzelytė, 1920 m. birželio 6 d. – Merkelis Venckus ir Stefanija Stonkutė, o 1921 m. lapkričio 13 d. – Kazimieras Kripas ir Liudvika Daukšaitė. Ona Kniūkštaitė 1918 m. birželio 9 d. ištekėjo už Kazimiero Ruginio iš Kūlupėnų, Barbora Vaičekauskaitė 1919 m. vasario 24 d. – už Adolfo Stonkaus iš Daubėnų, Petronėlė Bertašiūtė 1920 m. sausio 26 d. – už Antano Domarko iš Barzdžių, Kotryna Preibytė 1920 m. vasario 16 d. – už Adomo Einikio iš Šaučikių, Zuzana Venckutė 1920 m. liepos 11 d. – už Kazimiero Ruginio iš Antsienių, o Barbora Pilibaitytė 1921 m. gegužės 28 d. – už Aleksandro Baužio iš Laukelių. Barzdžių Medsėdžių žemdirbys Kazimieras Bertašius 1919 m. kovo 2 d. vedė našlę Eleną Mikalauskienę (Baužytę) iš Grūšlaukės, o našlys Antanas Joskaudas 1919 m. liepos 17 d. susituokė su Petronėle Griciūte iš Bargalio kaimo. Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą 1923 m. kaime buvo registruoti 33 ūkiai ir 195 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, ūkininkams buvo išdalintos bendrosios kaimo ganyklos bei miško žemė, kurioje suformuota keletas vienkieminių naujakurių ūkių. 1926 m. nuo Salantų parapijos atskyrus Kalnalio šv. Lauryno bažnyčią, Barzdžių Medsėdžių katalikai tapo naujosios Kalnalio parapijos parapijiečiais.

Paminklinis akmuo ir kryžius kaimui atminti. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.

Subrendęs kaimo jaunimas tolesniam savarankiškam gyvenimui tarpukariu antrosios savo pusės dažniausiai ieškojosi savame arba aplinkiniuose kaimuose. Tačiau neretai pasitaikydavo, kad vestuves atšvęsdavo ir su tolimesnėse vietovėse sutiktais išrinktaisiais ar išrinktosiomis. Taip Stasė Stonkutė 1925 m. liepos 27 d. Kartenos bažnyčioje susituokė su Liudviku Šipaliu iš Kartenos valsčiaus Gaudučių kaimo, o Laurynas Venckus 1930 m. gegužės 11 d. taip pat Kartenoje vedė bendraamžę našlę Oną Drakšaitę-Rėkašienę iš Kretingos valsčiaus Rubulių kaimo.

Iš vienų žemę nusavino, kitiems davė

Kaimo ganyklas, pievas, laukus kaimiečiai nuo seno vadino įvairiais vardais, leidžiančiais šias vietoves nesunkiai atskirti viena nuo kitos. Vietovardžius 1935 m. surašė Pesčių pradžios mokyklos mokytojas Ignas Gvazdinskas. Anot jo, prie Venskienės sklypo buvęs pelkėtas, net vasarą neišdžiūvantis klampus laukas, vadintas Šaltiniuota pelke. Ūkininkui Šimkui priklausanti dirva, kurioje iki Lietuvos žemės reformos plytėjo bendrosios pievos, vadinta Špykiais. Petrės Beniušienės lauke prie kaimo kelio žiojanti skrynią primenanti dauba buvusi praminta Sandoros skrynia. Vakarinėje kaimo dalyje nuo seno plytėjo Margalis. Jame anksčiau buvusios pievos, kurių dalis po žemės reformos virto dirbamais laukais. Kaimo vietovių apraše minimos Kapaliais vadintos nenaudojamos kapinės. Tačiau panašu, jog tai Barzdžiuose esančios Maro kapinės, kuriose iki tarpukario laidoti ir Barzdžių Medsėdžių savižudžiai bei nekrikštyti mirę kūdikiai.

Atminimo ženklas 1948 m. kaime žuvusiems Kardo rinktinės partizanams atminti. Juliaus Kanarsko nuotr., 2018 m.

Pirmosios sovietų okupacijos metais pradėjus naują žemės reformą, Salantų valsčiaus žemės fondui 1940 m. valdžia iš Kazimiero ir Apolonijos Skersių nusavino 17,40 ha, iš Stasio Bėronto – 13,62 ha, iš Felikso Šleiniaus – 8,87 ha, o iš Juozapo Žilinsko – 6,02 ha žemės. Skersių žemė buvo išdalinta mažažemiams Juozapui Beniušiui, Domui Jurkaičiui ir Domui Každailiui iš Barzdžių Medsėdžių, Kaziui Mineikiui, Juozui Vaitkui, Bronislavai Daukontaitei-Gervinskienei ir bežemei Vincentai Narmontienei iš Barzdžių, taip pat pieno nugriebimo punktui. J. Žilinsko žemė atiteko vietiniams mažažemiams Augustui Beniušiui, Juozapui Žilinskiui ir Merkeliui Venckui. F. Šleiniaus žemė buvo perduota Pesčių mažažemiui Kostui Laukiui ir Kaziui Jonkui iš Žeimelių. Iš S. Bėronto paimta žemė buvusi padalinta į 4 sklypus, kurie atiteko kaimo bežemiui Juozui Vaitkui bei mažažemiams Antanui Joskaudui, Augustui Beniušiui ir Merkeliui Venckui.

Šv. Izidorius iš kaime buvusios koplytėlės. Autorius Dionizas Grigalauskas, XIX a. skulptūrą saugo nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune.

Buvo ir partizanų rėmėjų, ir informatorių

1945–1948 m. kaime tebebuvo 33 ūkiai. Prasidėjus ginkluotam pasipriešinimui prieš sovietų okupaciją, apylinkėje veikė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. Dalis kaimo gyventojų tapo partizanų ryšininkais ir rėmėjais. Tačiau pasitaikė ir žmonių, kuriuos sovietų saugumui pavyko užverbuoti, paversti savo agentais ar informatoriais. Vienas iš jų, slaptas informatorius Žaibas, 1948 m. rugpjūčio 14 d. pranešė MGB Salantų valsčiaus poskyriui apie kaime pasirodžiusius partizanus. Poskyrio viršininko leitenanto Paulausko vadovaujama karinė grupė, susidedanti iš penkių MGB vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareivių ir vieno stribo, naktį atvyko į kaimą. Sutartu laiku informatorius išbėgo iš sodybos ir pranešė, kad jo name apsistojo 4 partizanai, tarp kurių esanti moteris. Kareiviams apsupus namą, prasidėjo susišaudymas. Partizanai turėjo rankinį kulkosvaidį ir du automatus, o operatyvinė grupė buvo ginkluota 4 automatais ir 3 karabinais. Per kautynes salantiškis stribas Stasys Preibys keletą kartų siūlė partizanams pasiduoti, bet šie jį nukovė. Per 20 minučių trukusias kautynes žuvo Skirmanto kuopos vadas Adomas Žemelis-Girulis Jonas ir būrio vadas Jonas Vibrys-Banga. Trečiasis partizanas, Širvydo kuopos vadas Pranas Gricius-Albinas Kopūstas buvo sužeistas ir suimtas. Kartu buvusi partizanų ryšininkė Valerija Jockienė iš Benaičių vienais duomenimis žuvo per susišaudymą, o pasak kitų, buvo suimta ir tą pačią dieną tardymo metu MGB Kretingos apskrities skyriaus būstinėje nužudyta.

Pokario tremtys kaime palietė 3 šeimas. Per operaciją „Priboj“ 1949 m. kovo 25 d. į Krasnojarsko krašto Bolšaja Murta rajoną buvo deportuoti Antanas Žilinskas, Vincas Adakauskas su motina Eugenija, Kazimieras Skersys su žmona Apolonija ir dukrele Birute Apolonija. Tremtyje jie išbuvo iki 1955–1958 m.

Kaimas šiandien

Pokariu kaimas priklausė Kalnalio apylinkei, o 1963 m. buvo priskirtas Imbarės apylinkei (dabar priklauso Imbarės seniūnijai). Kaip ir kaimynystėje esantys Mažieji ir Didieji Žalimai bei Klausgalvų Medsėdžiai, sovietmečiu Barzdžių Medsėdžiai ėmė sparčiai nykti. 1959 m. juose buvo likę 111, o 1970 m. surašyta 119 gyventojų. Tačiau, įsibėgėjus melioracijai ir vienkieminių sodybų naikinimo vajui, populiacija ėmė smarkiai mažėti: 1979 m. buvo belikę 38, o 1989 m. – 13 žmonių.

Šiandien kaimui priklauso 544,96 ha dydžio plotas. Jame stovi 3 vienkieminės sodybos, kuriose 2021 m. gyveno 5 gyventojai. XVII a. viduryje statyta, o XVIII ir XIX a. rekonstruota etnoarchitektūrinė Kripų sodyba su Lietuvoje seniausia, datuojama 1643 m., medine troba, kampinio plano jauja ir U plano tvartu, 1971–2015 m. buvo registruota kultūros vertybių registre. Kaimo pietiniame pakraštyje stovi Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centro ir Kretingos rajono savivaldybės administracijos iniciatyva 2018 m. pastatytas trikampės stačiasienės Laisvės kolonos su Jogailaičių dvigubo kryžiaus siluetu viršūnėje pavidalo tipinis atminimo ženklas (aut. Romas Navickas) 1948 m. rugpjūčio 14 d. kaime žuvusiems Lietuvos partizanams Adomui Žemeliui, Jonui Vibriui ir ryšininkei Valerijai Jockienei atminti.

Buvusį Barzdžių mišką šiandien mena lygumoje išsibarstę 10 gojų, dalis kurių turi vardus: Bermio, Žilinskio ir Kniūkštos miškai, Liančinis, Rūdžių šilas ir Krėpų (Kripų) biržtva. Kaimas patenka į dviejų upių – Akmenos-Dangės ir Salanto – baseinus, o nuo Kniūkštos miško išteka Akmenos intakas Raudonupis.

Kaimo atminimą saugo kelio į Leliūnus pakelėje 2009 m. pastatyta memorialinė kompozicija, kurią sudaro paminklinis akmuo ir monumentalus kryžius. Prie akmens pritvirtinta atminimo lenta skelbia: „Barzdžių–Medsėdžių kaimas. Atmintis visiems čia gyvenusiems teprimena šis akmuo, gulėjęs Benečių sodyboje“.

Julius KANARSKAS, Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas