Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar reikėjo Kretingai BOLT paspirtukų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kretingos Pranciškonų spaustuvėje išleista J. Pabrėžos kapo koplyčios nuotrauka-atmintinė. XX a. 4-as deš. Autoriaus archyvas

Kretingai 1932–1934 m. buvo ypač reikšmingi: per šį laikotarpį Kretingos pranciškonų vienuolių ir jų rėmėjų pastangomis buvo pastatyta Pranciškonų gimnazija ir Šv. Antano rūmai, lurdo grota ir Jurgio Pabrėžos kapo koplyčia.

Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849) – išskirtinė asmenybė, vienas iš trijų garsiausių XIX a. Žemaitijos šviesuolių, savo darbais ir veikla stovėjęs greta su istoriku rašytoju Simonu Daukantu (1793–1864) ir Žemaičių vyskupu rašytoju blaivybės propaguotoju Motiejumi Valančiumi (1801–1875).

Gimęs 1771 m. Lenkimų parapijos Večių kaime savo gyvenimą paskyrė žmonėms, garsėjo ne tik dvasininko-pamokslininko, bet ir švietėjiška, moksline veikla, didelę savo gyvenimo dalį paskyręs botanikos, medicinos mokslams, todėl dabarties botanikai jį pripažįsta Lietuvos botanikos tėvu, kurio veiklą vainikavo 1843 m. baigtas rašyti apie 1 tūkst. rankraščio puslapių augalų sistematikos veikalas „Taislius augyminis“, kuriam parašyti jis paskyrė 8-erius savo gyvenimo metus. J. Pabrėža savo medicinos žinias ir patirtį pritaikydamas praktikoje gamino vaistus, mokė žmones pažinti vaistažoles ir naudoti jas gydymui, priimdavo ligonius ir juos gydė bernardinų (pranciškonų) vienuolyne, į kurį įstojo 1816 m.

Dabartinis J. Pabrėžos kapo koplyčios freskos vaizdas.

Ne veltui žemaičiai jį prisimena kaip švento gyvenimo žmogų, žmonių sielų ganytoją ir gydytoją. J. Pabrėža mirė 1849 m. spalio 30 d., palaidotas garbingiausioje Kretingos parapijos kapinių vietoje, priešais Šv. Jurgio koplyčią. Vienuoliai 1895 m. ant jo kapo pastatė akmeninį kryžių su jame iškaltais biografijos faktais. XX a. 4 deš. pradėjus rinkti medžiagą bylai paskelbti jį palaimintuoju, tuometinio Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijono Augustino Dirvelės (1901–1941?) pastangomis 1933 m. ant jo kapo pastatyta neogotikinio stiliaus mūrinė koplyčia su šv. Pranciškaus ir 3 angelų skulptūromis. Vidinę jos sieną papuošė Dievo motinos su kūdikiu freska, aplink dekoruota augaliniais ornamentais su užrašu „O motina neperstojančios pagalbos“. Kurį laiką po koplyčios pastatymo priešais įėjimą į ją buvo pranciškonų vienuolio kunigo Martyno Higino Dirmeikos (1833–1911) kapas ir antkapio paminklas, ką liudija 1936 m. birželio 12–14 d. Kretingoje vykusiam Telšių vyskupijos eucharistiniam kongresui atminti skirta J. Pabrėžos kapo koplyčios nuotrauka. Po 1936 m. šis paminklas buvo perkeltas arčiau Šv. Jurgio koplyčios į dabartinę vietą ir vėlesnėse koplyčios nuotraukose jo jau nebesimatė. Šios koplyčios nuotraukos buvo spausdinamos Pranciškonų spaustuvės leidžiamuose leidiniuose, o jos nedidelė nuotrauka-atmintinė su J. Pabrėžos gyvenimo ir veiklos trumpu aprašymu kitoje pusėje, pasirašyta tėvo Augustino Dirvelės, per šventes tikintiesiems buvo dalijama prie koplyčios ir bažnyčioje, taip pat ji, kaip padėkos ženklas, buvo įteikiama aukojusiems vienuolyno, bažnyčios, Pranciškonų gimnazijos ir Šv. Antano kolegijos išlaikymui.

Taip pagerbtas J. Pabrėžos kapas tapo svarbiausia tikinčiųjų lankymosi Kretingos senosiose kapinėse vieta, kur ne tik per Vėlines, bet ir šventinėmis ar darbo dienomis buvo meldžiamasi ir deginamos žvakės. Šią koplytėlę aplenkė ir karo negandos, kai šalia esančią Šv. Jurgio koplyčią 1944 m. gruodžio mėn. apgriovė prie Klaipėdos įsitvirtinusios ir Kretingą reguliariai apšaudžiusios nacių kariuomenės pabūklų sviediniai, nuo kurių skeveldrų žuvo ir niekuo nekalti kretingiškiai. Negandos ją aplenkė ir pokario bei vėlesniais sovietiniais metais. Ją galima laikyti ir Žemaitijos katalikų pasipriešinimo sovietinei ateizmo propagandai simboliu, nes per Vėlines, kurių valdžia oficialiai nepripažino, ji paskęsdavo žvakių liepsnelių jūroje, ją lankė ir meldėsi tūkstančiai žmonių. Išlikęs ir liudijimas, kaip 1962 m., po sovietinės valdžios įvykdyto Vilniaus Kalvarijų koplyčių sunaikinimo, čia, paraginti tuo metu Kretingoje, Vilniaus g., priešais bažnyčią, mediniame name gyvenusio pranciškonų vienuolio Mykolo Jono Tamošiūno (1904–1973), prisidėjusio prie J. Pabrėžos rašytinio palikimo ir jo atminimo išsaugojimo, tikintieji šalia koplyčios budėjo ištisą parą, kad jos neištiktų panašus likimas.

Kretingos Pranciškonų spaustuvės išleisti spalvoti J. Pabrėžos kapo koplyčios atvirukai. XX a. 4-as deš. Autoriaus archyvas

Bet to meto vietos valdžia į kapines brautis neišdrįso, todėl ši koplyčia, kaip ir kitoje Vilniaus gatvės pusėje, II senosiose kapinėse, 1928 m. pastatytas paminklas 1919–1920 m. žuvusiems už Lietuvos laisvę kariams atminti, išliko nepaliesti iki mūsų dienų, o pati koplyčia 1972 m. buvo paskelbta respublikinės reikšmės valstybės saugomu istorijos paminklu. J. Pabrėžos koplyčios išorę ir jos freskas naikino žvarbūs pajūrio vėjai, drėgmė ir šaltis, tad ji ne kartą buvo perdažyta, per laiką išblukę ornamentai uždažyti, o Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu freska per kelias mėgėjiškas restauracijas, neturint jos prieškarinių nuotraukų, pasikeitė ir skiriasi nuo originalo. Šių eilučių autorių konsultavęs vienas įžymiausių šalies sieninės sakralinės tapybos restauratorių ir ekspertų Juozas Algirdas Pilipavičius (gim. 1944 m.) neabejoja, kad J. Pabrėžos kapo koplytėlės vidaus tapybą įmanoma atkurti. 2023 m. kovo 31 d. Kretingos rajono savivaldybės administracija su bendrove „Pamario restauratorius“ pasirašė rangos sutartį, kuria ši įmonė už 42 tūkst. Eur įsipareigojo atnaujinti betoninės koplyčios dalis, skulptūras, metalinius ir akmeninius kryžius, tvorelę, antkapio postamentą. Koplyčia bus nudažyta aplinkai atspariais dažais. Atlikus šiuos numatytus svarbius darbus, ateityje reikėtų atkurti ir koplyčios vidaus puošybą bei freską, tam panaudojant Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skiriamas lėšas, juolab kad ši antkapinė koplyčia 1993 m. įtraukta į šalies kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 10516).

J. Pabrėžos kapo koplyčios nuotraukos-atmintinės kita pusė.

Senosiose Kretingos kapinėse, be J. Pabrėžos, ilsisi daug garbingų žmonių, tarp jų – vieno įžymiausių tarpukario Lietuvos valstybės kūrėjų ir visuomenės veikėjų generolo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus (1881–1954) ir jo žmonos Veronikos (1998–1987) palaikai. Abiejose Vilniaus gatvės pusėse išsidėsčiusios Kretingos senosios kapinės – unikalus istorinis ir kultūrinis paveldas, kuriuo Kretinga gali ypač didžiuotis. II senųjų kapinių neobarokiniai pietiniai vartai, kaip aukščiausi Lietuvoje kapinių vartai, įtraukti į šalies išskirtinių pasiekimų knygą ir kartu su tik mažumėlę žemesniais neogotikiniais šiauriniais vartais ir grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejumi sudaro unikalų Lietuvoje sau lygių neturintį kapinių architektūrinį ansamblį, kuriuo kasdien žavėtis gali ne tik kretingiškiai, bet ir į mūsų miestą atvykę ir naujai sukurtu turistiniu maršrutu „Grafų Tiškevičių kelias“ iš muziejaus į miesto centrą traukiantys turistai. Prie grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus jau kelerius metus stovintis informacinis stendas apie II senųjų kapinių istoriją ir jose palaidotas žymesnes asmenybes – puiki pagalba norintiems susipažinti su šiomis kapinėmis, todėl būtina, kad panašus stendas atsirastų ir kitoje Vilnius gatvės pusėje, senosiose kapinėse. Šiandien kapinės – tai svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Jose palaidoti žinomi žmonės, išskirtinės meninės vertės antkapiai, turtingų žmonių koplyčios-mauzoliejai traukia lankytojus. Kapinių turizmas tampa viena jo rūšių, padedantis geriau pažinti lankomą šalį ar vietovę, jos istoriją ir kultūrą. Visiškai atnaujinta J. Pabrėžos kapo koplyčia su kitais unikaliais abiejų kapinių istoriniais-kultūriniais objektais sudarytų visumą, galinčią lygiuotis į gražiausias ir vertingiausias šalies kapines, kur žmogus gali ne tik pasisemti istorinių-kultūrinių žinių, bet ir pamąstyti apie savo būties žemėje laiką ir prasmę.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas