Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar domitės dabar pristatoma mero ir Tarybos 2023 m. ataskaita?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Apie dailininką Petrą Kalpoką – per asmenines sąsajas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-07-21

Projektas „Kretingos meno įvykis“, skirtas Kretingos miesto 770 metų jubiliejui, ne tik suvienijo kultūrinių renginių gausą, bet ir aktualizavo Kretingos miesto kultūrinį palikimą. Dalis jo – dailininko Petro Kalpoko kūrybos paroda „Peizažai“ – buvo pristatyta istoriniame Lietuvos banko Kretingos skyriaus pastate, kuriame tebėra išsaugotas Lietuvos kultūros paveldo objektas – Petro Kalpoko sieninės tapybos kūriniai. Pristatyti parodą ir paveldą buvo patikėta humanitarinių mokslų daktarei Jūratei Sofijai Laučiūtei, turėjusiai asmeninių sąsajų su Petro Kalpoko šeima.

Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Sofija Laučiūtė dailininko Petro Kalpoko parodos „Peizažai“ lankytojams apie šią asmenybę galėjo papasakoti ne tik pagal oficialius jo biografijos faktus, bet ir per asmeninės draugystės su dailininko anūke Silvija Kalpokaite prizmę.

„Dalyvauti projekte mane pakvietė rajono Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė, ir man tai buvo nauja patirtis. Mėnuo tarp Petro Kalpoko paveikslų, įdomi, savo aurą turinti erdvė, traukianti lankytoją, iškilę prisiminimai ir suvokimas, kad tokie projektai privalo turėti tęstinumą, o istorinis pastatas – tapti nauja erdve parodoms ar kitokiems kultūros renginiams“, – kalbėjo pašnekovė.

Į draugystę suvedė studijos

J. S. Laučiūtė dailininko P. Kalpoko šeimą pažino dar jaunystėje, mat, 1958 m. rugsėjo 1 d. atvykusi mokytis į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą ji susipažino su dailininko anūke Silvija Marija Kalpokaite, su kuria teko gyventi viename kambaryje. „Aš – iš Darbėnų, ji – iš Kauno, abi – tarnautojų dukros, kurioms bendrabučio neskyrė, tad teko „susimesti“ nuomoti kambarį“, – prisiminė J. S. Laučiūtė, apgailestaudama, kad jau 10 metų, kaip jos draugė, su kuria pavyko išlaikyti ilgalaikius ryšius, yra mirusi.

Su P. Kalpoko anūke, sakė pašnekovė, ją suvedė ne tik pirminė simpatija susipažinus, bet ir bendras pomėgis: abi merginos mėgo skaityti, jos surado bendras literatūrines temas, o Silva – taip ją vadino studijų draugai – rašė eilėraščius, kurie Jūratei Sofijai labai patikę. „Visą laiką Silva dirbo Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, ją būdavo labai lengva surasti, o ir jos vyrą pažinojau, prisimenu dar jos mažą mergytę dukterį“, – J. S. Laučiūtė su apgailestavimu prisiminė ir tą momentą, kai dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių kuriam laikui teko ir išsiskirti, nors iki tol abi viena kitai šluostydavusios apmaudo ašaras, dalindavusios knygomis ir kitomis jaunų merginų godomis.

Dvi drauges vėl suvedė Lietuvoje užgimęs Sąjūdis, kuris jas sugrąžino į tuos laikus, kai turėdavusios apie ką daug daug kalbėtis.

„Silva labai daug gero nuveikė, kad į Lietuvą atkeliautų Egzodo – lietuvių išeivių literatūra“, – draugės nuopelnus įvertino J. S. Laučiūtė, kuriai niekada iš atminties neišsitrins draugės išorės bruožai: ji buvo pietietiško veido, didžiulių gintarinių akių, neaukšta, tad juodus tankius plaukus kirpdavosi trumpai, kad atrodytų aukštesnė.

Istoriniame Lietuvos banko Kretingos skyriaus pastate veikusi dailininko P. Kalpoko darbų paroda leido susipažinti su ypač įvairiapuse šio menininko, išbandžiusio įvairias meno kryptis, kūryba.

Senelio pažinti neteko

Kadangi dailininkas P. Kalpokas mirė 1945-aisiais, o jo anūkė, dailininko sūnaus Rimto duktė Silvija gimė 1941-aisiais, ji senelio kaip ir nepažinojo. Gi jos tėvas Rimtas, kurį tėvas po ilgų klajonių po įvairiausias užsienio šalis parsivežė į Lietuvą, buvo poetės rašytojos vengrės Elizabetės Švarc sūnus. „Viską, ką apie savo senelį dailininką Petrą Kalpoką žinojo mano draugė Silva, ji žinojo tik iš savo tėvo pasakojimų. Įdomu tai, kad senelė vengrė buvo vegetarė, to paties laikėsi ir Petras Kalpokas, tuomet nevartojęs ne tik mėsos, bet ir alkoholio. Gyvendamas su Elizabete Petras vargo, buvo tik pradedantysis dailininkas, bet ką uždirbdavo, žmona išdalindavusi kitiems, mat buvo „svieto“ lygintoja ir laikėsi įsitikinimų, kad reikia dalintis su kitais, turinčiais dar mažiaus, arba tais, kuriems labiau reikia“, – J. S. Laučiūtė papasakojo ir tai, kad, pasiėmęs savo sūnų ir palikęs žmoną, P. Kalpokas klajojo po Vokietiją, Šveicariją, Italiją, o vengrų laikraščiai jį ir žmoną yra apibūdinę kaip vargetų porą, tačiau pastebėjo, kad P. Kalpokas – inteligentiškas, įsilavinęs, 6 kalbas mokantis talentingas dailininkas.

Abu vedė poetes

Simboliška, kad, kaip ir tėvas, poetę vedė ir Rimtas Kalpokas, taip pat dailininkas. „Silvos mama Viktorijos Kumpikevičiūtė buvo šiaurietiško grožio moteris, rašė puikius eilėraščius, tačiau išleidusi tik vieną poezijos knygą, kurią ir apipavidalino jos vyras dailininkas. Kritikai ją vadino „mažąja Salomėja“, tačiau atsitiko taip, kad prasidėjo karas, du vaikai – be Silvijos, šeimoje dar gimė sūnus Paulius, skyrybos su vyru, o ir pokario gyvenimas jai nepatiko. Aš suprantu, kad ji nenorėjo būti sovietų poete“, – paniūniavusi Viktorijos eilėraščio, tapusio vos ne liaudies daina, eilutę „pamilo dobilas ramunę...“, pasvarstė J. S. Laučiūtė, kurios pastebėjimu, sovietinė sistema sužlugdė ir Silvijos Kalpokaitės poetinį kelią: jai komjaunimo komitete buvo pasakyta, kad eilės – per daug dekadentiškos ir jose per mažai sovietinio realizmo.

Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsirado galimybė išleisti, publikuoti poeziją, P. Kalpoko marti kelią sakė atiduodanti jauniems poetams, o anūkė prisipažino perdegusi. Tačiau po motinos mirties vis dėlto jau amžiną atilsį Paulius Kalpokas pasirūpino išleisti jos poeziją. Jis, beje, rūpinosi ir savo senelio, ir tėvo kūrybiniu palikimu, kaupė biografines žinias.

Pavyko išvengti represijų

Palikęs savo žmoną Elizabetę, kartu pasiėmęs sūnų Rimtą, P. Kalpokas ilgai klajojo po Europą, dėl ko sūnus yra sakęs, kad jo vaikystė buvusi tikrai vargana. Apie 1920 m. P. Kalpokas sugrįžo į Lietuvą, o prieš I pasaulinį karą rengėsi savo darbų parodai Berlyne. „Tai parodai jis skyrė 200 geriausių savo paveikslų – tai liudija šio žmogaus produktyvumą. Bet tą dieną, kai turėjo įvykti parodos atidarymas, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Paroda neįvyko, suirutė, o kur paveikslai – nežinia iki šios dienos. Jie dingo, ir tik dabar vienas kitas „išlenda“ per privačias kolekcijas, aukcionuose“, – pasakodama šį biografijos faktą J. S. Laučiūtė atkreipė dėmesį, kad P. Kalpoko, kaip lietuvių dailininko, darbai yra vieni labiausiai geidžiamų turėti privačiose kolekcijose.

„Gal todėl, kad jis išbandė labai daug krypčių? – pasvarstė ji. – Simbolizmas, impresionistiniai potėpiai, o jo nutapytas vokiečių kompozitoriaus Richardo Vagnerio portretas yra labiausiai mėgstamas ir naudojamas, kai reikia paminėti šį kūrėją.“

Ne tik P. Kalpokas, be ir jo sieninės tapybos kūriniai Lietuvos banko Kretingos skyriuje vis dėlto išvengė sovietinių represijų. J. S. Laučiūtės požiūriu, dailininkas per pirmąją sovietų okupaciją nebuvo spėjęs pareikšti jokių manifestų, o po to tiesiog mirė. Freskos gi represijų greičiausiai išvengė todėl, kad vienaip ar kitaip jose vaizduojamas dirbantis žmogus, kas sovietų valdžiai neužkliuvo. Tik freskoje su žvejais buvo uždažyta lietuviška trispalvė, dabar jau atgavusi pirmykštį vaizdą.

Paveikslai „šildė“ visą mėnesį

J. S. Laučiūtė sakė, kad dirbti visą mėnesį prižiūrint parodą ir pasitinkant jos lankytojus buvę malonu ir jauku. „Vis dėlto labai daug reiškia, kai paveikslai „šildo“, kai maloniai nuteikia aplinka, ką įvertino ir parodos lankytojai. Jų buvo įvairių – kai kam reikėjo pasufleruoti pakelti akis į viršų, kad pamatytų freskas, kai kam – iki smulkmenų papasakoti apie dailininką, jo kūrybą, o su vienu lankytojų kalbėjomės apie banko architektūrą ir kaip išgautas sienų marmuras“, – J. S. Laučiūtė įsitikinusi, kad projektas turėtų turėti tęstinumą, o banko erdvės galėtų būti pritaikytos, įveiklintos ir kitiems projektams – to linkėjo parodos lankytojai, ne tik kretingiškiai, bet ir į Kretingą užsukę atostogautojai iš Klaipėdos, Palangos, Šiaulių, Šilutės, Vilniaus, kitų Lietuvos vietovių.

J. S. Laučiūtė sakė, kad jai liūdnoka dėl vieno – kad neturi nuotraukos su Silvija Kalpokaite, kuri savo dukterį pavadino netikros tetos Timonos vardu: pasirodo, kad Rimtas Kalpokas surado savo motiną Vokietijoje ir sužinojo, kad turi netikrą seserį Timoną. „Mūsų jaunystės laikais mes gyvenome čia ir dabar – susitikdavome, kada reikia, bendraudavome, ir nė į galvą neateidavo, kad reikia nusifotografuoti, o ir lėšų tam nebuvo. Beje, kai mano draugę „suvystė“ komjaunimas, ji, pastebėjau, labai vengė viešumo. Gal todėl ir paskutinės paskaitos nuotraukoje jos šalia mūsų nėra“, – apgailestavo pašnekovė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas