Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Ona ir Kazimieras Grigaičiai su šeima. Priekyje – dvyniai Juozas ir Liudvikas. XX a. 3-as deš.

Grigaičių šeimos archyvas

Žmonių išsaugotos senos sodybos slepia ne vieną paslaptį, kurias neretai pavyksta atskleisti. Kretingos rajono Juodupėnų kaime savo giminės sodybą puoselėjantis kretingiškis Darius Grigaitis palėpėje, tarp senų rakandų, atrado dėžutę, kurioje jo dėmesį patraukė įdomūs istoriniai dokumentai: „Ūkvaizdžių sutartis“ ir jo senelio Kazimiero Grigaičio testamentas.

Onos Beniušytės ir Liudviko Grigaičio vestuvės. Stovi: (iš kairės) Kotryna Beniušytė, piršlys Antanas Anužis, Juozas Grigaitis.

1940 m. Grigaičių šeimos archyvas

Ūkvaizdžiai – senas dar Jurgio Pabrėžos (1771–1849) žemaičių vestuvių papročių raštuose minimas terminas – sudėtinė pasirengimo vestuvėms dalis, dar vadinama priešjungtine sutarimi. Per ūkvaizdžius, kuriuose dalyvaudavo jaunosios tėvai, jaunojo piršlys ir liudininkai, buvo galutinai susitariama dėl merginos atsineštinio turto – pasogos, į ūkvaizdžių sutartį surašant ne tik suderėtą pinigų sumą, bet ir gyvulius, ūkio padargus, baldus, darbo įrankius ir pan. Ūkvaizdžių sutartis buvo surašoma jaunosios namuose prie liudytojų ir patvirtinami jų parašais. Šios jaunosios turto peržvalgos buvo praktikuojamos tik tarp pasiturinčių ūkininkų, kai neturtingieji apsieidavo be jokių peržiūrų ir pasogos derėtuvių.

1940 m. balandžio 6 d. sudarytoje ūkvaizdžių sutartyje Alkos kaime, prie Salantų, gyvenę ir 30 ha ūkį valdę Barbora ir Kazys Beniušiai, išleisdami savo dukterį Oną (1916–1996) už Juodupėnų kaimo gyventojo Liudviko Grigaičio (1915–1988) pasižadėjo būsimai šeimai skirti 2 tūkst. litų pinigais, iš kurių 1 tūkst. litų prie kraičio, kai likusi dalis turėjo būti išmokėta 1941 m. ir 1942 m. po 500 litų kasmet. Prie to priklausė ir arklys, pakinkytas vienkinkiuose ratuose, ir 4 karvės, iš kurių viena melžiama duodama prie nuotakos kraičio, o likusios dvi melžiamos ir viena mitulė atiduodamos vėliau, taip pat 3 kiaulės ir 3 avys. Prie kraičio pridedam viena drabužių šėpa ir šėpa indams, taip pat skrynia ir pusskrynė, dvi lovos su patalyne, dvi kėdės, stalelis ir audimo staklės, keturi lovos užtiesalai, vadinamieji divonai, ir antklodė.

Ona ir Liudvikas Grigaičiai su vaikais (iš kairės) Ona, Adele ir Liudviku. XX a. 6-as deš.

Grigaičių šeimos archyvas

„Jei po vedybų atsitiktų kuriai nors šaliai greitai numirti, Onos Beniušytės atsineštas turtas palieka jos vyrui Liudvikui, o jo turtas palieka jo žmonai Onai sulig mirimo diena.“ Šią sutartį pasirašė Kazys Beniušis už save ir už savo beraštę žmoną, taip pat liudininkai iš Juodupėnų kaimo piršlys A. Anužis ir jaunojo kaimynas K. Giedra. Dar prieš sudarant šią sutartį 1940 m. kovo 30 d. jaunojo L. Grigaičio tėvas Kazimieras sudarė testamentą, kuriuo visą savo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą po savo mirties paliko savo sūnui Liudvikui, jį įpareigodamas savo motinai Onai kasmet iki jos mirties skirti šią ordinariją (išlaikymą): gyvenimui kambarį, geros rūšies grūdų – 2 cnt kviečių, 4 cnt rugių, 1 cnt miežių, 2 cnt avižų, penkiolika litrų žirnių, 3 litrus kanapių, 10 cnt bulvių, vieną pusmetinę nupenėtą 2 cnt gyvo svorio paršiuką, melžiamą karvę. Jei ši karvė motinai netiktų, sūnus jos nurodymu privalo pakeisti į kitą, taip pat avį su dviem ėriukais, ją kerpant duoti motinai pasiskirti iš esamų avių. Sūnus privalo motinai skirti darželį į vakarus prie trobos galo, lysvę burokams, taip pat leisti naudotis obelimis ir viskuo, kas sode auga. Jis privalo pagal pareikalavimą duoti ir arklį, pakinkytą į išeiginius vienkinkius ratus su odiniais pakinktais, keturias vištas, išlaikomas jos maistui, 10 kg linų pluošto verpimui ir 10 litų pinigais. Sūnus privalo sumaldinti motinai grūdus ir užmokėti už sumalimą. Rugiai turi būti sumalami, o kviečiai supikliavojami. Motinai nebeįstengiant pamelžti karvę, sūnus turi ją pamelžti, o motinai susirgus arba dėl senatvės susilpnėjus sveikatai, suteikti visą aptarnavimą, o esant reikalui – gydytoją. Jai mirus sūnus privalo palaidoti pagal katalikišką paprotį atliekant apeigas.

Ūkvaizdžių sutartis.

D. Grigaičio nuotr.

O baigiamojoje testamento dalyje K. Grigaitis įpareigojo sodybos paveldėtoją dar nesukūrusiems savo šeimų 5 broliams ir 2 seserims išmokėti jų dalis pinigais ir naminiais gyvuliais, kas ir buvo įvykdyta. Juodupėnuose gyvenę O. ir K. Grigaičiai buvo darbštūs žmonės. 1914 m. pasistatę trobesius, išaugino 9 vaikus, nors iš viso jų buvo gimę 16. Šeimos galva buvo gabus bitininkas, ūkininkavo savo 21 ha ūkyje, nuo pat mažens prie darbo pratindamas ir vaikus. 1940 metai šeimai atnešė ir džiaugsmo, sūnui Liudvikui į namus parsivedus marčią, kuri savo kraitį į Juodupėnus iš Alkos kaimo atsivežė 4 dviejų arklių traukiamais vežimais, ir liūdesio, nes netrukus, balandžio 18 d., į Amžinybę iškeliavo ir K. Grigaitis. 1941 m. vasarą, prasidėjus nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, frontas greitai nuslinko į rytus, Grigaičių sodybos nepaliesdamas, tik atsirado okupacinės valdžios rinkliavos žemės ūkio produkcija ir gyvuliais.

Jauna šeima netrukus susilaukė dukters Onos (gim. 1941 m.) ir sūnaus Liudo (gim. 1942 m.), tad šeimoje atsirado daugiau rūpesčių. 1943–1944 m. okupacinė valdžia, artėjant frontui iš rytų, pradėjo labiau spausti valstiečius, didindama prievoles, tad gyvulius nuo jų akių teko slėpti miškuose ir kitose nuošaliose vietose. 1944 m. rudenį į Žemaitiją įžengusi sovietų kariuomenė neaplenkė Grigaičių sodybos. Išalkę kariai reikalavo maisto, apiplėšė avilius, liedami į jų vidų vandenį išblaškė bites. Kariškiai apsistojo ir jų sodyboje, netoliese laukuose įsikūrus kariniam aerodromui. Šeimininkams teko gerokai susispausti likusiuose kambariuose, kol frontas nepersikėlė toliau į vakarus. Trūkstant maisto sovietų valdžia ūkininkaujantiesiems skyrė nemažas pyliavas, žemės ūkio produkcija ir gyvuliais, o už jų nevykdymą griežtai bausdavo.

Grigaičių giminės namas Juodupėnuose 1959 m.

Grigaičių šeimos archyvas

Taip 1946 m. kovo 30 d. L. Grigaitis, laiku nepristatęs reikalaujamos pyliavos žemės ūkio produkcija, buvo apkaltintas sovietinės valdžios nurodymų piktavališku nevykdymu – sabotažu ir nuteistas 2 metus lagerių ir 2 metams tremties. Po bausmės atlikimo Uhtos lageriuose Komijos šiaurėje jam 2 metus teko praleisti tremtyje Donbase, dirbant anglies kasyklose, ir tik 1950 m. pavasarį pavyko sugrįžti į gimtuosius namus. Čia 1949 m. vietos žemdirbiai buvo suvaryti į kolūkį, pavadintą sovietinio veikėjo Sergejaus Kirovo vardu. Tuo metu ramybės kaime nebuvo : tęsėsi pokario partizaninis judėjimas ir vežimai į Sibiro tremtį . Taip 1951 m. rudenį iš gretimo Alkos kaimo į Sibirą ištrėmus O. Grigaitienės brolius Kazį ir Juozą Beniušius, nors K. Beniušis 1944–1946 m. tarnavo sovietų kariuomenėje ir jo šeima negalėjo būti tremiama, jų namuose prisiglaudė per atsitiktinumą tremties išvengusi B. Beniušienė.

Dariaus Grigaičio šeima prie giminės namo Juodupėnuose. Pirmoje eilėje – Demas ir Kamilė, antroje – Orinta, Inesa ir Darius.

2023 m. birželis. D. Grigaičio nuotr.

1951 m. Grigaičių šeimoje gimė duktė Adelė, o tų pačių metų balandžio 18 d., tą pačią dieną, kaip ir jos vyras Kazimieras, pasaulį paliko ir senoji O. Grigaitienė. L. Grigaitis dirbo kolūkyje, kai jo žmona augindama vaikus triūsė namuose, nors visi kolūkiečiai privalėjo kolūkyje atidirbti ir vadinamus darbadienius. 1955 m. pasaulį išvydo jauniausias sūnus Kazys, kai vyresnieji jau lankė Juodupėnų septynmetę mokyklą, kuri 1962 m. buvo pertvarkyta į aštuonmetę. Juodupėnai buvo kolūkio administracinis centras, čia veikė pašto skyrius, biblioteka, kultūros namai, medicinos punktas, parduotuvė. Juodupėnų kaimo melioracija nepaveikė, į jį kėlėsi aplinkinių kaimų, kuriuose melioracija vyko, gyventojai. Grigaičių sodyboje ir sovietmečiu, ir nepriklausomybės metais buvo nuolat gyvenama, keičiantis čia gyvenančioms šios giminės kartoms. Mirus seniesiems sodybos šeimininkams Liudvikui (1988 m.) ir Onai (1996 m.), po kelerių metų joje įsikūrė iš Klaipėdos grįžusi duktė Ona ir jos vyras Antanas Kubilius, kurie joje gyveno iki 2017 m., kai jiems teko sugrįžti gyventi į Klaipėdą.

Šiandien Grigaičių šeimos sodybą naujam gyvenimui prikeliantis Kretingoje gyvenantis K. Grigaičio sūnus Darius kruopščiai atnaujina valstybės saugomą ir jau antrąjį šimtmetį skaičiuojančią sodybą, kurioje stropiai saugomas giminės atminimas. Kiekvienų metų vasarą čia vyksta Grigaičių ir Beniušių giminių sueigos, prieš tai už jų protėvius pasimeldžiant Salantų bažnyčioje.

Daugumos Lietuvos gyventojų šaknys – kaime, ir tik nuo jų priklauso, ar jas pavyks išsaugoti ateities kartoms.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas