Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Apklausa

Ar pasigendate spartesnės daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
„Nežinau, kodėl man vaikystėje vytis atrodė svarbesnis tautiškumo simbolis už vėliavą. Kodėl jį, o ne vėliavą vežiojausi tarsi atplėštą Lietuvos gabalą“, - samprotavo Leokadija Kaukėnienė, šiandien aktyviai dalyvaujanti Kretingos tremtinių judėjime. Moteris mano, kad šiandien trūksta pagarbos ir Lietuvai, ir jos simboliams: „Dabar tik dirbtinis vėliavos pakėlimas beliko“.

77-erių kretingiškė tautodailininkė Leokadija Kaukėnienė vaikystėje išsiuvinėtą vytį net du kartus kaip laisvės simbolį vežėsi į Sibirą. 61-erių ūkininkas Rimantas Skiparius su Lietuvos vėliava pernai ir užpernai dviračiu apvažiavo Baltijos jūrą. Šie du žmonės – tai dvi skirtingos kartos, tačiau abu jaučiasi išdidūs gimę lietuviais.

Vytis reiškė tėvynę ir šeimą

„Tik papuolęs į svetimą kraštą pradedi branginti visa, kas tautiška: vėliavą, paprasčiausią piešinį su vytimi. Keturis kartus keliaudama traukiniais į Sibirą ir atgal, tarp rūbų slėpdavau drobės gabalą su pačios išsiuvinėtu vyčiu. Rusai nesuprato vyčio prasmės: daugumai tai tebuvo vien baltas arklys su raiteliu. Tačiau Lietuvoje tvirtai į ritinėlį susuktą ir maišelyje užrištą vytį po karo slėpiau duonkepės apačioje, kur laikėme vištas ir jurginų gumbus. Kartkartėm išsitraukdavau ritinėlį apžiūrėti, ar nesugraužė pelės“, - prisiminė L.Kaukėnienė.

Kai moteris šventė savo 60-mečio jubiliejų, Kretingos muziejus jos siuvinėtą vytį įrėmino ir eksponavo parodoje. „Muziejus norėjo nupirkti, tačiau duktė Janina prašė jį išsaugoti kaip šeimos relikviją“, - sakė L.Kaukėnienė. Šiandien ponios Leokadijos išsaugotas vytis kabo jos namų svetainėje.

L.Kaukėnienės tremties istorija ypatinga. Jos tėvas Zigmantas Bielinis buvo Švenčionių apskrities Černakiškės kaimo viršaičiu. Leokadija augo tarp penkių brolių. Prasidėjus trėmimams, šeima slapstėsi pas gimines, tėvas – specialiai įrengtoje slėptuvėje. Šeimą – motiną Ciciliją, keturis mažamečius jos vaikus ir 90-mečius tėvus - išdavė kaimynas. Ir tą pačią dieną - 1945-ųjų rugpjūčio 31-ąją – Bielinius ištrėmė į Permės sritį. Tėvas negalėdamas rizikuoti giminių gyvybėmis, išėjo partizanauti į mišką. Apie jo žūtį Leokadija ir jos artimieji sužinojo tik Nepriklausomybės metais iš duomenų archyvuose.

„Tremtyje buvo badas, iš alkio mirdavo vaikai. Mus, visus keturis Bielinių vaikus, paėmė į vaikų namus. 1946 m. Lietuvos kompartijos vadas Antanas Sniečkus išsireikalavo, kad Lietuvos našlaičius grąžintų į Lietuvą. Ir mus išsiuntė atgal. Pakliuvome į Vilniaus vaikų namus. Mama irgi bandė bėgti paskui mus, bet pakely ją sugavo ir pasodino į kalėjimą. Iš vaikų namų mus pasiėmė dėdė. Kai vyresnysis brolis Edmundas 1948 m. grįžo iš kariuomenės, valdžia mums leido sugrįžti į savo namus, - sudėtingą savo vaikystę prisiminė pašnekovė. – Mažiesiems broliukams tebuvo 10 ir 12 metų. Ganėme karves, ravėjome daržus. Išmokau siūti. Pati brolius mokinau namie, nes nebuvo kuo jų apauti į mokyklą. Bet labai ilgėjomės mamos. Todėl 1952 m. su broliais susiruošėme važiuoti pas ją atgal į Sibirą“. Ištekėjusi už tremtinio Jono, antrąkart – ir jau visam - į Lietuvą Leokadija grįžo 1963 m.

Pernai vasarą dviračiu aplink Baltiją keliavęs Rimantas Skiparius tvirtino, jog, nepaisant kai kurių tautiečių sukurto neigiamo lietuvaičių įvaizdžio, jam buvo garbė per Skandinavijos šalis važiuoti su lietuviška simbolika: vėliava bei marškinėliais su vyčiu.
Lietuvą „reklamuoja“ širdimi ir dviračiu

„Kad esu lietuvis, didžiavausi jau tarnaudamas kariuomenėj Krivoj Roge. Mes, lietuviai, ten išsiskirdavome visur: rikiuotėse, sportinėse rungtyse, paraduose. Norėjau įrodyti karininkams, kad esame ne iš kelmo spirta tauta, ir prišnekinau tarnybos draugą Justiną po tarnybos namo parminti dviračiais“, - pasakojo R.Skiparius.

Vaikinai dviračiams taupė tėvų atsiųstus pinigus. Iš plastmasės išsipjaustę raides LIETUVA ir užsisiuvę jas ant kepuraičių, patraukė namo. Lietuvą pasiekė per 10 dienų, kasdien numindami po 170 km.

Dar dusyk – 2006 ir 2007 metais - su Lietuvos vėliava R.Skiparius ir jo kolega J.Pelionis sėdo ant dviračių. Jiedu sumanė įveikti Baltijos jūrą. Pirmąsyk iškeliavo iš Kopenhagos Mindaugo karūnavimo dieną ir Lietuvą pasiekė persikėlę keltu per jūrą iki Rostoko. O iš ten per Lenkiją į Lietuvą sugrįžo, įveikę 1,5 tūkst. km.

Pernai vasarą abu kretingiškiai dviratininkai iš Kopenhagos patraukė į Švediją ir per Suomiją, Estiją, Latviją pasiekė namus. Iš viso jiedu numynė 3,5 tūkst. km.

„Aš manau, kad kiekvienas žmogus gali kažką padaryti dėl savo valstybės ir kartu dėl savęs, kaip piliečio. Lietuvą aš reklamuoju kaip paprastas žmogus, ir iš visos širdies. Man buvo garbė keliauti su Lietuvos vėliava. Žmonės Danijoje gerbia mūsų tautą ir valstybę. Ko, deja, nepasakysi apie pačius lietuvius Danijoje, ypač valstybės pareigūnus, - neslėpdamas apmaudo, savo poziciją išsakė R.Skiparius. Jis trejus metus – 2004-2007 m.- Lietuvos ambasadoje Danijoje dirbo vairuotoju bei ūkvedžiu. – Drįstu teigti, jog dirbti į ambasadą išvažiuoja beraščiai nomenklatūrininkai: kaip jie gali atstovauti savo šaliai, jei išvyksta nemokėdami danų kalbos. Stovi greta Prezidento, kitų aukštų šalies atstovų, baigusių oksfordus, kembridžus, tačiau nesupranta, apie ką yra kalbama. Gyvenimo sąlygos ambasadose – fantastiškos: darbas nuo 9 iki 17 val. su 1,5 val. pertrauka, butas Kopenhagos centre - nemokamas, atlyginimas – 10 tūkst. Lt. Todėl paprastų tautiečių problemos jiems nėra suprantamos. Tokia padėtis, manau, yra ir kitose Lietuvos ambasadose. Nuo pirmųjų asmenų labai daug priklauso, kokią valstybę turėsime. Turės praeiti nemažai laiko, kol Lietuva taps Europos valstybe, kurioje tikrai būtų gera gyventi jos piliečiams“.

Draugiškus ryšius su danais R.Skiparius užmezgė prieš 14 metų, kai įsikūrė Lietuvos – Danijos centras: jis buvo paskirtas vadovu Lietuvoje.

„Dirbdamas Danijos ambasadoje, gaudavau nepalyginamai didesnį atlyginimą, negu eiliniai žmonės Lietuvoje. Ten sąžiningu darbu, o ne vogdamas, gali labai gerai gyventi. Todėl suprantu tuos žmones, kurie išvyksta užsidirbti. Tačiau aš Danijoje užsibūti ilgiau negalėjau: labai ilgėjausi namų, savo krašto, savų žmonių. Kad ir kaip būtų gerai kitur, bet ten tu niekam nesi reikalingas. Lietuva yra mano ir mano tėvų žemė. Ir čia – mano vieta“, - nepaisant užplūstančių nusivylimų atskirais tautiečiais ar valdžia, savo pilietinę nuostatą išdėstė R.Skiparius.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas