|
Merginos gaudo adrenaliną ir svajoja apie gerą žirgą
Kretingiškės Evelina Griganavičiūtė ir Eglė Žvinklytė nuo mažens žavisi žirgais ir žirgų sportu. Namiškiai šiam merginų pomėgiui neprieštarauja, tačiau labai dažnai jaunosios raitelės iš savo mamų girdi “Būk atsargi”.
Aštuoniolikmetė Evelina Žibininkų žirgyne pas trenerį Praną Milkintą treniruojasi dar tik 3 mėnesius. Iki tol ji lankydavosi ir treniruodavosi žirgyne Šipariuose. Dėl kojos traumos, kurią mergina patyrė taipogi per jojimo treniruotes, teko padaryti metų pertrauką. “Tačiau jokios traumos manęs negali atbaidyti nuo žirgų ir jojimo. Žirgais žaviuosi nuo mažens, ir to negaliu paaiškinti, - kalbėjo Evelina. – Jūs neįsivaizduojate, koks tai jausmas, kai vien užsėdi ant žirgo. Pasijauti toks galingas! Adrenalino vėlgi gauni tiek ir tiek, ypač kai laukuose ant žirgo leki 60-70 km/val. greičiu. Galbūt dėl to žirgai mane ir traukia”. Evelina Griganavičiūtė – dvyliktokė. Savo ateities su žirgais ir žirgų sportu susieti neketina. “Žirgininkystei esu per sena, - pusiau juokavo mergina. – Ketinu studijuoti Vilniuje, tad ten mokydamasi ieškosiu žirgyno, kur galėčiau treniruotis ir toliau”. Evelina labai norėtų startuoti varžybose. Dar viena svajonė – turėti nuosavą žirgą. Tačiau ši svajonė – labai brangi: geras ristūnas kainuoja apie 130 tūkst. eurų, arba puspenkto šimto tūkstančių litų. Geras ristūnas, anot abiejų merginų, yra geros veislės ir gero kraujo žirgas. Ir Evelina, ir Eglė pripažino, jog sunkiausia treniruojantis ir jojant – valdyti žirgą. Anot merginų, vienas treneris yra pasakęs: “Valdyti žirgą – sunkiau negu pilotuoti lėktuvą”. Nes žirgas turi savo charakterį, savo norus, savo kaprizus, kuriuos nuspėti ne visada yra paprasta.
Penkiolikmetė Eglė Žvinklytė žirgų sportu užsiima jau dvejus metus. Ji turi ir nuosavą kumeliuką Romeo, kuriam – jau dveji metai. Netrukus savo kumeliuką Eglė turėtų parsivežti iš Priekulės žirgyno – tokia galimybė atsirado Žibininkuose įrengus arklides, kuriose žirgams sudarytos sąlygos žiemoti. Po Naujųjų metų ant Romeo jau bus galima sėsti, o parsivežus kumeliuką, Eglė galės su juo daugiau bendrauti, jį mokyti. Eglė pasakojo, jog daugelis jos bendraamžių, netgi ir suaugusių iš pradžių bijo sėsti ant žirgo. Nenugalėję tos baimės dažniausiai meta žirgų sportą. “Užsėdęs ant žirgo, iškart nejosi. Raitelis turi išmokti lygsvaros, žirgo valdymo, risčios ritmo – žingsnio, bėgimo risčia, jojimo zovada, - apie treniruočių pobūdį kalbėjo Eglė. – Pasirengti konkūrui – šuoliams per kliūtis - reikia daug laiko. Raitelis per šuolius privalo išsilaikyti, iš žirgo reikalaujama greičio ir gero šuolio. Iš esmės, visais atvejais – ir per konkūrą, ir per lenktynes – raitelis ir žirgas turi būti kaip vienas vienetas”. Eglė ir Evelina, kalbėdamos apie žirgų charakterius, jų valdymą, pirmenybę atiduoda paklusniems žirgams. Tai, anot jojikių, - didelis žirgo pranašumas. Žirgo paklusnumą labiau lemia ne prigimtis, bet aklėjimas, mokymas. “Nors prigimties irgi nenuneigsi: pavyzdžiui, būna iš prigimties žirgų tinginių, kuriuos iš gardo vos išvaryti gali. Pasiutę būna nekastruoti eržilai – iš tokių paklusnumo nesulauksi”, - tvirtino merginos. Per varžybas paprastai žirgai, kaip ir raiteliai, taip pat jaučia nerimą, psichologinę įtampą, taipogi – ir azartą. Štai čia ir pasitvirtina taisyklė, jog raitelis ir žirgas – neatskiriami. Arklidėse merginoms nesmirda Žirgus arklidėse prižiūri šėrikai, tačiau atėjusios į treniruotes merginos be darbo taip pat nesėdi. Joms pačioms reikia žirgus pabalnoti, juos nuvalyti, nuplauti kojas, išprausti, sušukuoti. Būna, kuomet žirgai suserga: peršalę žirgai čiaudo ir kosti, žirgams būdingos ir traumos – įvairūs patempimai, sumušimai, būdami bandoje žirgai vienas kitam ir įkanda. Tačiau jokie darbai ir rūpesčiai merginų negąsdina: kad jos nemes žirgų sporto, abi suprato jau pirmą kartą užsėdusios ant žirgo. Merginų negąsdina ir arklidžių kvapai: joms nesmirda nei arklių mėšlas, nei patys žirgai. “Atvirkščiai, - jie mums kvepia”, - teigė jojikės. Evelinai ir Eglei labiau rūpi, kad pasisektų treniruotė: kad žirgas išmoktų to, kas numatyta, kad netektų nukristi nuo žirgo, kad nei raitelis, nei žirgas nepatirtų traumų. Jojikės pripažino, jog jojimo treniruotė yra pakankami sunki fiziškai. “Išsidūkstame tiek, kad po to nieko nebesinori, - kalbėjo Evelina ir Eglė. – Tačiau tai – malonus nuovargis, jo į nieką nekeistume”. Jojant stiprėja viso kūno raumenys: kojų, rankų, nugaros. O ir antsvoris, intensyviai treniruojantis, raitelėms negresia. Viena treniruotė trunka ne ilgiau kaip vieną valandą. Ilgiau, anot jojikių, neištvertų nei žirgas, nei raitelis. Merginos jau užsigrūdino ir sugeba savo moteriškomis rankomis suvaldyti beveik toną sveriantį žirgą. Kai jojikės kalba apie žirgų sportą, joms tenka prisiminti ir kitus du dalykus: norint kažko pasiekti, reikia labai daug kantrybės ir darbo.
|