Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar verta uždrausti azartinių lošimų reklamą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Kretingos Pranciškonų spaustuvėje išleista J. Pabrėžos kapo koplyčios nuotrauka-atmintinė. XX a. 4-as deš. Autoriaus archyvas

Kretingai 1932–1934 m. buvo ypač reikšmingi: per šį laikotarpį Kretingos pranciškonų vienuolių ir jų rėmėjų pastangomis buvo pastatyta Pranciškonų gimnazija ir Šv. Antano rūmai, lurdo grota ir Jurgio Pabrėžos kapo koplyčia.

Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849) – išskirtinė asmenybė, vienas iš trijų garsiausių XIX a. Žemaitijos šviesuolių, savo darbais ir veikla stovėjęs greta su istoriku rašytoju Simonu Daukantu (1793–1864) ir Žemaičių vyskupu rašytoju blaivybės propaguotoju Motiejumi Valančiumi (1801–1875).

Gimęs 1771 m. Lenkimų parapijos Večių kaime savo gyvenimą paskyrė žmonėms, garsėjo ne tik dvasininko-pamokslininko, bet ir švietėjiška, moksline veikla, didelę savo gyvenimo dalį paskyręs botanikos, medicinos mokslams, todėl dabarties botanikai jį pripažįsta Lietuvos botanikos tėvu, kurio veiklą vainikavo 1843 m. baigtas rašyti apie 1 tūkst. rankraščio puslapių augalų sistematikos veikalas „Taislius augyminis“, kuriam parašyti jis paskyrė 8-erius savo gyvenimo metus. J. Pabrėža savo medicinos žinias ir patirtį pritaikydamas praktikoje gamino vaistus, mokė žmones pažinti vaistažoles ir naudoti jas gydymui, priimdavo ligonius ir juos gydė bernardinų (pranciškonų) vienuolyne, į kurį įstojo 1816 m.


Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius. Fot. Vilhelmas Benkas, Paryžius. XIX a. 10 deš.

Kretingos muziejuje liepos 28 d. atidaroma Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinio – Fotografijos muziejaus – parengta kilnojamoji paroda „Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos studija“. Tai simboliškas žymaus keliautojo, kolekcionieriaus ir fotografo B. H. Tiškevičiaus sugrįžimas į Kretingą, kurioje jis paskutinįkart lankėsi prieš 130 metų.

Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935) buvo neeilinė asmenybė. Jis garsėjo kaip nenuilstantis keliautojas, kolekcininkas, meno mecenatas, laikomas vienu meninės fotografijos pirmtakų Lietuvoje ir Baltojoje Rusioje.

Naujagimis pasaulį išvydo netoli Vilniaus, Nemėžio dvare, kuriame rezidavo jo tėvai Mykolas ir Marija Vanda, abu kilę iš grafų Tiškevičių giminės. Jis buvo pakrikštytas senelio, motinos tėvo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus garbei, kuris po 1835 m. savo šeimos rezidenciją įkurdino Raudondvaryje šalia Kauno, o Nemėžio dvarą kraičiui paliko dukrai Marijai Vandai.

Tuo metu tiek prastuomenės, tiek ir diduomenės šeimas lankė klastinga liga – džiova. Ji neaplenkė ir grafaičio šeimos, 1854 m. nusinešusi tėvo, o 1860 m. – ir motinos gyvybes. Anksti tėvų netekusį našlaitį auginti ir auklėti ėmėsi senelis Benediktas Emanuelis, gyvenęs Paryžiuje, Verne gatvėje įsigytuose namuose, ir jo brolis, Biržų dvarininkas Jonas Tiškevičius, o 1862 m. berniuko globėju tapo dar ir Rokiškio grafas Reinoldas Tyzenhauzas.

Benediktui Henrikui atvykus į Paryžių mokytis, giminės nuogąstavo, kad jo neištiktų tėvų likimas, todėl išsiuntė konsultuotis pas gydytojus. Šiems rekomendavus pasirūpinti silpnais jaunuolio plaučiais, jaunasis grafas buvo išsiųstas į Portugalijai priklausančią Atlanto vandenyno Madeiros salą, kurioje gyveno Austrijos imperatorienės Elžbietos, kitaip vadintos Sisi, rūmuose. Praleidęs nemažai laiko prie jūros, jaunuolis ją pamėgo, susidomėjo buriavimu ir jachtomis.


Apie dailininką Petrą Kalpoką – per asmenines sąsajas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-07-21

Projektas „Kretingos meno įvykis“, skirtas Kretingos miesto 770 metų jubiliejui, ne tik suvienijo kultūrinių renginių gausą, bet ir aktualizavo Kretingos miesto kultūrinį palikimą. Dalis jo – dailininko Petro Kalpoko kūrybos paroda „Peizažai“ – buvo pristatyta istoriniame Lietuvos banko Kretingos skyriaus pastate, kuriame tebėra išsaugotas Lietuvos kultūros paveldo objektas – Petro Kalpoko sieninės tapybos kūriniai. Pristatyti parodą ir paveldą buvo patikėta humanitarinių mokslų daktarei Jūratei Sofijai Laučiūtei, turėjusiai asmeninių sąsajų su Petro Kalpoko šeima.


Klaipėdos sukilimo dalyviai šauliai Tadas Jadenkus iš Kartenos (kairėje) ir A. Žalimas. 1923 m. vasario 1 d.

Nuotrauką Kretingos muziejui dovanojo karteniškis Andrius Juškevičius

Viena gausiausių ir veikliausių tarpukario Kretingos visuomeninių organizacijų buvo Lietuvos šaulių sąjungos XV (Kretingos) rinktinė. Tai buvusi sukarinta visuomeninė kultūrinė organizacija, kuri rūpinosi kariniu, patriotiniu ir kultūriniu savo narių parengimu, tautinių tradicijų puoselėjimu, mobilizacinio rezervo ruošimu, visuomenės rengimu pilietinei savigynai ir krašto gynybai. Vykstant Nepriklausomybės kovoms, siekiant prie Lietuvos valstybės gynimo ir išsaugojimo pritraukti kuo daugiau krašto gyventojų, 1919 m. birželio 27 d. buvo įkurta Lietuvos šaulių sąjunga. Spalį bermontininkams užėmus Kretingos apskritį, į šaulių organizaciją jungtis jos vadovybė ragino ir Kretingos krašto gyventojus, kuriems iškėlė užduotį rinkti duomenis apie bermontininkų judėjimą, užpuldinėti pavienius jų būrius, ardyti Bajorų–Priekulės (Latvija) geležinkelį, Kretingos–Telšių plentą ir tiltus. Šauliais rūpintis buvo pavesta apskrities gydytojui Feliksui Janušiui.

Pirmieji šauliai pradėjo veikti Darbėnų valsčiuje. Vieni šaltiniai būrio įsteigimo data laiko 1919 m. spalio 4 d., o kiti teigia, kad darbėniškius šaulius kunigas Petras Umbrasas-Černiauskas subūrė 1920 m. spalio 10 d. Tarp pirmųjų šaulių buvo Pranas Pocius, Juozas Ruokis, Kostas Medutis ir Vladas Kiauleikis. Tokiu būdu darbėniškiai tapo XV (Kretingos) rinktinės 1-uoju būriu.

1920 m. šaulių būriai pradėjo veikti Gargžduose, Salantuose, 1921 m. – Kretingoje, Palangoje, Skuode, Lenkimuose, Mosėdyje, 1922 m. – Grūšlaukėje, Kartenoje, Plateliuose ir Notėnuose, 1923 m. – Kuliuose. 1924–1935 m. šaulių grandys ir būriai atsirado Aleksandrave, Aleksandrijoje, Budriuose, Daukšiuose, Endriejave, Ersloje, Gintališkėje, Kalnalyje, Kaukolikuose, Laukžemėje, Mikoliškėse, Raguviškiuose (1929 m. būrio vadovybė persikėlė į Jokūbavą), Rūdaičiuose, Šatėse, Veiviržėnuose, Vėžaičiuose. Moksleivių šaulių būriai veikė Kretingos, Palangos ir Skuodo progimnazijose, Pranciškonų gimnazijoje.

Paskutiniai 1939 m. susibūrė Negarbos piliakalnio, Aisėnų, Šventosios moterų ir Skuodo gimnazijos šaulių būriai. 1935 m. reorganizavus šaulių valdymą, 4-asis (Kretingos) būrys peraugo į kuopą, prie kurios buvo prijungti Rūdaičių, Jokūbavo ir Pranciškonų gimnazijos šaulių būriai.


Savo kūryba dalinasi ir su kitais

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-06-16
Per Aldonos Valatkienės tapybos darbų parodos atidarymą Kalniškiuose: (iš kairės) Laimutė Kasparavičienė, Danutė Dunauskaitė, Aldona Valatkienė, Živilė Mackevičiūtė.

Kalniškiuose veikia Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos narės Aldonos Valatkienės tapybos darbų paroda. Aplinkinius savo produktyvumu stebinanti – parodoje eksponuojami per pastaruosius kelis mėnesius nutapyti darbai – moteris kukliai vylėsi, kad kada nors jai pavyks savo kūryba pasidalinti ir su kitais.

O šią svajonę išpildė Kretingos rajono kultūros centro Kalniškių skyriaus vedėja Kalniškių bendruomenės pirmininkė Rita Viskontienė ir Kretingos viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kalniškių filialo bibliotekininkė Zina Metrikienė, Kalniškių kaimo ir jo apylinkių žmones pakvietusios į jaukią popietę-susitikimą su darbų autore.

Parodoje eksponuojami A. Valatkienės peizažai, kuriuos moteris daugiausiai ir tapo. Piešia ji akrilu, o darbai priskirtini naiviojo meno krypčiai. „Tapyti pradėjau būdama 74-erių, neturėdama jokio meninio išsilavinimo. Ši paroda – tarsi mažytė duoklė naujai atrastai laisvei, kuri leido pasinerti į seniai širdyje nešiotą aistrą menui“, – prisistatydama kalniškiečiams teigė A. Valatkienė. Ji ypač pasidžiaugė bendryste su tautodailininke literate Laimute Kasparavičiene, kuri stumtelėjo ir pamokė ne tik tapyti, bet ir paragino neslėpti darbų, atvirkščiai – dalintis kūryba su kitais.

Moters užsidegimą ilgus vakarus skirti menui, drobėms, teptukams ir dažams, palaikė dukterys Rita ir Živilė, vyras Eugenijus, meistraujantis rėmelius paveikslams, molbertus. „Kai po dienos darbų visi eina miegoti, aš pradedu tapyti. Potėpis po potėpio, ir žiūriu, kad jau gili naktis“, – A. Valatkienė sakė labai vertinanti tą ramybę, kurią jai teikia malonus pomėgis, todėl dabar jau ir kitiems vyresnio amžiaus žmonėms patartų viena – neužsisklęsti savyje, ieškoti tos kūrybos kibirkštėlės, kuri uždega ir leidžia realizuoti save.


Ona ir Kazimieras Grigaičiai su šeima. Priekyje – dvyniai Juozas ir Liudvikas. XX a. 3-as deš.

Grigaičių šeimos archyvas

Žmonių išsaugotos senos sodybos slepia ne vieną paslaptį, kurias neretai pavyksta atskleisti. Kretingos rajono Juodupėnų kaime savo giminės sodybą puoselėjantis kretingiškis Darius Grigaitis palėpėje, tarp senų rakandų, atrado dėžutę, kurioje jo dėmesį patraukė įdomūs istoriniai dokumentai: „Ūkvaizdžių sutartis“ ir jo senelio Kazimiero Grigaičio testamentas.

Onos Beniušytės ir Liudviko Grigaičio vestuvės. Stovi: (iš kairės) Kotryna Beniušytė, piršlys Antanas Anužis, Juozas Grigaitis.

1940 m. Grigaičių šeimos archyvas

Ūkvaizdžiai – senas dar Jurgio Pabrėžos (1771–1849) žemaičių vestuvių papročių raštuose minimas terminas – sudėtinė pasirengimo vestuvėms dalis, dar vadinama priešjungtine sutarimi. Per ūkvaizdžius, kuriuose dalyvaudavo jaunosios tėvai, jaunojo piršlys ir liudininkai, buvo galutinai susitariama dėl merginos atsineštinio turto – pasogos, į ūkvaizdžių sutartį surašant ne tik suderėtą pinigų sumą, bet ir gyvulius, ūkio padargus, baldus, darbo įrankius ir pan. Ūkvaizdžių sutartis buvo surašoma jaunosios namuose prie liudytojų ir patvirtinami jų parašais. Šios jaunosios turto peržvalgos buvo praktikuojamos tik tarp pasiturinčių ūkininkų, kai neturtingieji apsieidavo be jokių peržiūrų ir pasogos derėtuvių.

1940 m. balandžio 6 d. sudarytoje ūkvaizdžių sutartyje Alkos kaime, prie Salantų, gyvenę ir 30 ha ūkį valdę Barbora ir Kazys Beniušiai, išleisdami savo dukterį Oną (1916–1996) už Juodupėnų kaimo gyventojo Liudviko Grigaičio (1915–1988) pasižadėjo būsimai šeimai skirti 2 tūkst. litų pinigais, iš kurių 1 tūkst. litų prie kraičio, kai likusi dalis turėjo būti išmokėta 1941 m. ir 1942 m. po 500 litų kasmet. Prie to priklausė ir arklys, pakinkytas vienkinkiuose ratuose, ir 4 karvės, iš kurių viena melžiama duodama prie nuotakos kraičio, o likusios dvi melžiamos ir viena mitulė atiduodamos vėliau, taip pat 3 kiaulės ir 3 avys. Prie kraičio pridedam viena drabužių šėpa ir šėpa indams, taip pat skrynia ir pusskrynė, dvi lovos su patalyne, dvi kėdės, stalelis ir audimo staklės, keturi lovos užtiesalai, vadinamieji divonai, ir antklodė.


Bajorų kapinaitės mena savito miestelio gyvenimą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-06-16
Kretingos rajono paminklotvarkininkė Meda Skersienė sakė, kad iš visų mūsų krašte išlikusių evangelikų liuteronų kapinaičių Bajorų yra seniausios, ir čia išlikę vertingų metalo kryžių.

Dabartinė pietrytinė Kretingos miesto dalis – Bajorai, ilgus šimtmečiais buvusi Rytų Prūsijos dalis, išsaugojo ne tik šiam kraštui būdingų raudono mūro statinių, bet ir senąsias evangelikų liuteronų kapinaites, primenančias apie šios ryškios bendruomenės gyvavimą. Miesto seniūnijos rūpesčiu, šios kapinaitės atnaujintos.

Išlikę vertingų paminklų

Kretingos miesto seniūnė Gintarė Liobikienė sakė, kad evangelikų liuteronų kapinaitės, kuriose jau nebelaidojama, tarsi tapusios geležinkelių įkaite, mat prošal jas nuolat zuja traukiniai. Be to, apleistos jos nyko, buvo betampančios aplinkinių Briedžio ir Klaipėdos gatvių gyventojų šunų vedžiojimo vieta.

Todėl buvo susirūpinta šias kapinaites sutvarkyti: iškirsti aplinkui augę menkaverčiai krūmai, kapinės aptvertos kaldinto metalo tvora, kad atitiktų originalią, kokia buvo įrengta gerokai prieš šimtmetį. Dabartinių kapinių plotas – 0,14 ha, o jų ribos sudaro 35x40 m ploto stačiakampį. Jame išlikę metalinės tvoros liekanų, senovinių metalinių ažūrinių kryžių, taip pat – per 10 antkapinių tipinių betoninių paminklų. Alyvų krūme į žemę smenga medinio kryžiaus liekanos.

Senosios evangelikų liuteronų kapinės Bajoruose, Kretingos rajono paminklotvarkininkės Medos Skersienės teigimu, yra įregistruotos Kultūros paveldo vertybių registre: iš vertingųjų savybių išskiriami metalinės tvoros liekanos ir senieji šiam kraštui būdingi kaltiniai metalo kryžiai.

M. Skersienės žodžiais, iš visų Kretingos rajone esančių evangelikų liuteronų kapinių – pastarosios dar yra J. Jablonskio g. Kretingos mieste, Mažučių kaime Darbėnų seniūnijoje, Rūdaičiuose ir Raguviškiuose – Bajorų kapinaitės, kažkada apleistos, o dabar su ypatinga priežiūra sutvarkytos dėl vertingųjų savybių.


Elena Apolonija Masalskaitė-Potocka.

Dail. Elisabeth Louise Vigée Le Brun, Prancūzija, apie 1790 m. Lenkijos menų ir mokslo akademija

Grafai Potockiai – trumpiausiai, nuo 1795 m. iki 1806 m., Kretingą valdžiusi didikų giminė. Šiai giminei valda atiteko po to, kai per Tado Kosciuškos sukilimą už kolaboravimą su Rusija ir tėvynės išdavystę Varšuvos turgavietėje 1794 m. birželio 28 d. buvo viešai pakartas Kretingos savininkas, Vilniaus vyskupas, kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis. Didžiulių jo valdų paveldėtoja tapusi dukterėčia Elena Apolonija Masalskaitė-de Ligne jai atitekusius turtus kaip nuotakos kraitį netrukus užrašė savo antrajam vyrui Vincentui Potockiui.

Elena Apolonija gimė 1763 m. Vilniuje, Lietuvos dvaro paiždininkio, generolo leitenanto, Baltojo Erelio ordino kavalieriaus, kunigaikščio Juozapo Adrijono Masalskio ir iš Nesvyžiaus (Baltoji Rusia) kilusios kunigaikštytės Antaninos Radvilaitės šeimoje. 1764–1765 m. abiejų tėvų netekusią našlaitę ir jos brolį Ksaverą Pranciškų ėmėsi globoti dėdė, Kretingos dvarininkas ir Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Iš pradžių jos ugdymu rūpinosi prancūzės guvernantės, o 1771 m. dėdė mergaitę išvežė į Paryžių ir patikėjo Bua abatijos vienuolyno bernardinėms, kurios rūpinosi iš aukščiausio socialinio sluoksnio kilusių mergaičių lavinimu ir rengimu savarankiškam gyvenimui.

Sulaukusi šešiolikos metų, mergina 1779 m. liepos 29 d. Paryžiuje ištekėjo už devyniolikmečio Austrų Nyderlandų (Belgijos) kunigaikščio, Austrijos kariuomenės artilerijos karininko Šarlio Antuano Emanuelio de Ligne, kurio tėvas Šarlis Žozefas de Ligne buvo Austrijos imperijos feldmaršalas ir diplomatas, o motina Pranciška Marija Ksaverija – Lichtenšteino kunigaikštytė. Nuotakos kraičiui dėdė perdavė 300 tūkst. livrų pinigais, dvejus rūmus Krokuvoje, vienerius rūmus Varšuvoje ir Mogilianų dvarą pietinėje Lenkijoje.

Jaunieji gyveno savo jaunystės mieste Paryžiuje, vyro gimtajame Briuselyje, o vėliau persikėlė į Vieną. Tačiau jųdviejų gyvenimas nesusiklostė. Šarlis Antuanas jau po trejų metų ėmė siekti skyrybų, nes užmezgė romaną su prancūzų aktore Fleury, su kuria 1786 m. susilaukė nesantuokinės dukters Kristinos. Tais pačiais metais dukterį Sidoniją Fransuazą Šarlotę pagimdė ir žmona.


Prelatas Pranciškus Juras 1975 m., jam suteikus pranciškonų ordino garbės nario titulą.

Nuotr. iš J. Ereto knygos „Valančiaus šviesa už marių“

Kaip pranciškonų veikla Lietuvoje neatsiejama nuo Kretingos krašto istorijos ir jos gyvenimo, taip ji neatsiejama ir nuo jos geros valios rėmėjų ir aukotojų, tarp kurių išsiskyrė prelatas Pranciškus Juras (1891–1980).

Gimęs Bridų kaime prie Šiaulių, gausioje religingoje ūkininkų Mortos ir Mykolo Jurų šeimoje, kurioje jis buvo septintas vaikas iš 10-ies, nuo pat mažens siekė mokslų, per dvejus metus baigęs keturmetę pradinę mokyklą. Kadangi Jurų šeimoje vaikų buvo daug, tėvai jiems jau nuo mažens stengėsi parūpinti darbą. Taip 14-us metus einantis Pranelis tapo kooperatinės krautuvės Šiauliuose pardavėju, o po kelerių metų jau ir parduotuvės vedėju. Bet svajonė tapti kunigu jo neapleido. Tam reikėjo baigti miesto mokyklą Šiauliuose. Į ją vaikinas, palaimintas ir remiamas tėvų, įstojo 1907 m. Čia besimokydamas P. Juras įstojo į Blaivybės broliją, pasižadėdamas iki 21 m. nevartoti jokių svaigalų, taip pat įsitraukė į visuomeninę tautinę veiklą. Siekdamas savo tikslo jis patyrė, „kad, nors kelias prie Dievo trumpas, kelias prie altoriaus ilgas.“ Po mokyklos baigimo 1912 m. dėl įvairių priežasčių nepavykus įstoti į Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijas, P. Jurui, nelegaliai perėjus Rusijos-Prūsijos sieną, laivu iš Hamburgo uosto teko skubiai išvykti į Ameriką, kad išvengtų jam grėsusios tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje. Atvykęs į JAV, jis čia pasijuto „pritrenktas ir vienišas“, nes nemokėjo anglų kalbos, dėl ko jam teko dirbti sunkius darbus. Dirbdamas po 12 val. per dieną 1913 m. susirgo džiova, bet nepalaužiama P. Juro energija nugalėjo mirties šmėklą ir po pusės metų gydymo sanatorijoje jis vėl galėjo grįžti į žmones.

Atkakliai siekdamas savo tikslo tapti kunigu, remiamas lietuvių išeivių geradarių, 1917 m. rudenį eidamas 26-uosius metus, P. Juras buvo priimtas į Kenricko kunigų seminariją St. Louise, kur po šv. Kalėdų vyskupas Gallagher sutiko jį priimti į savo dieceziją ir sumokėti jo mokslo išlaidas, kas leido visiškai atsidėti studijoms. Atsižvelgdama į jo uolumą, seminarijos valdžia leido P. Jurui dalyvauti tautinėje veikloje, kurios jam labai reikėjo ir visas laisvas vasaras jis leisdavo savo tautiečių kolonijose, jiems skleisdamas tautiškumo ir meilės Lietuvai dvasią. Artinantis šventimams į kunigus P. Juras troško būti paskirtas į lietuvių parapiją, nes jis ir prie altoriaus norėjo tarnauti savo tautai. Kunigo Prano Virmauskio (1884–1967) Lawrence miesto lietuvių parapijos klebono pastangomis ir jo sesers Julijonos pinigais tai pavyko padaryti, ir P. Juras kunigystės mokslus baigė Šv. Jono seminarijoje Brightone prie Bostono.


Mėlynas kraujas, arba penkios įtakingiausios Lietuvos giminės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2023-05-19
„Esu užkietėjęs klasikinis konservatorius, tarsi ne šios epochos žmogus: mąstau XVIII amžiaus kategorijomis, tarsi susitapatinu su tuo laikmečiu ir asmenybėmis. Tai leidžia man objektyviau suprasti LDK didikus“, – teigė Valdovų rūmų muziejininkas istorikas Eimantas Gudas.

Kretingoje per Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę viešėjęs Valdovų rūmų kultūros istorikas Eimantas Gudas pristatė šiuo metu itin populiarią savo knygą „Mėlynas kraujas“, kurioje jis gyvai, su smulkmenomis ir gausiomis iliustracijomis pasakoja apie 5 įtakingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gimines – neatsiejamą Europos elito dalį: prie karalių priartėjusias Radvilas, pirštinę šiems metusius Chodkevičius, nuo raštininkų iki kanclerių iškilusius Sapiegas, nekarūnuotus Lietuvos valdovus Pacus ir Lietuvos turtingiausius ir galingiausius Tiškevičius.

Ištakos – į Vytauto Didžiojo laikus

E. Gudo žodžiais, dar neseniai gyvavo nuostata, kad didikai mūsų tautai nieko gero nedavė, anksčiau buvę politiniai režimai tyčia trynė tą istorinį atminimą. „Šios knygos populiarumas parodo, kad lietuviai domisi – visuomenė jau nebemato savų didikų kaip nudžiūvusios visuomenės šakos“, – akcentavo muziejininkas istorikas.

„Kai buvau 10-ties, o skaityti išmokau pusantrų, perskaičiau Adolfo Šapokos sudarytą „Lietuvos istoriją“ ir buvau nustebintas, kokia turtinga mūsų istorija, spalvingos giminės, nors jos labiau pristatomos kaip lenkų diduomenė. Ypač sužavėjo aristokratai Radvilos, jie – mano meilė, bet kadangi jais domisi ir daugiau istorikų, vien ties jais knygoje nesikoncentravau. Taip ta meilė trunka jau 20 metų, kol ir atvedė ligi šios knygos“, – apie paskatas rašyti apie LDK didikus kalbėjo E. Gudas, patikinęs, kad jo planuose – dar 2 knygos apie aukštuomenę, tarp jų – ir Žemaitijoje garsius Oginskius bei Giedraičius.

LDK didikų ištakos siekia Vytauto Didžiojo laikus: „LDK pradžioje buvo kunigaikščių, kurie kėlė sąmokslus prieš valdovus, su jais buvo susidorota įvairiomis bausmėms, nes valdovai siekė turėti sau lojalių sluoksnių. Vytautas iš įvairių bajorų iškėlė diduomenę, apdalijo valdomis ir valstiečiais, suteikė valstybinius apdovanojimus. Vienos giminės ilgainiui iškilo ir matomos ligi šių dienų, kitos nuskurdo ir nunyko.“

Paklaustas, kaip įtakingiausią lietuvių aukštuomenę ir jų svarbą Europos kontekste mato kitų šalių istorikai, E, Gudas atsakė: „Kaip visuomet, didžiausias galvos skausmas yra Baltarusija: ji negali kitaip matyti ir dėl režimo, ir dėl patriotinių nuostatų. Baltarusiai dabar patiria tai, ką Lietuva išgyveno XX a. pradžioje, kai buvo norima romantizuoti istoriją. Mūsų bendrą istoriją, Lietuvos valdovus ir didikus jie nori pasisavinti, kadangi dauguma valdų apie 500 metų buvo jų teritorijoje.“

Istoriko žodžiais, ukrainiečiai nelabai težino apie tą periodą, kai priklausė LDK, kiti mano, kad Lietuvos valdovai buvo patys geriausi okupantai. Lenkijoje visos mūsų aristokratų giminės yra puikiai žinomos, ir jie jas labiau laiko savomis giminėmis. „Lenkų istorikai labai daug padarė tyrinėdami tas gimines, ir jas pavertė savomis nė nesusimąstydami. Jie žino, kad garsiausia lenkų giminė yra Radvilos. O mums dabar reikia įrodinėti, kad tai – lietuviškos giminės“, – tvirtino svečias, pastebėjęs, kad būtent Radvilų kilmė yra visu 100 proc. lietuviška, skirtingai nuo Chodkevičių, Sapiegų ir Tiškevičių, ir dar 90 proc. tikimybė, kad Pacų šaknys – lietuviškos.

LDK laikais lietuvybės samprata nebuvo siejama su kalba, svarbiausia buvo politiškai jaustis lietuviu, tauta ir kovoti už LDK, nepriklausomai nuo kalbos. LDK laikais bajorai pasisakydavo už ryšius su Rusija, bet valdovai siekė vienybės su Europa, o ne – Rusija.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas