Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar domitės dabar pristatoma mero ir Tarybos 2023 m. ataskaita?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Giacomo Legi (Liegi) (Lježas, 1600–1640 Milanas) „Vyras su lutnia“. XVII a., drobė, aliejus.

Kretingos muziejaus vaizduojamosios dailės rinkinys

Istoriniai duomenimis, 1892 m. mirus grafui Juozapui Tiškevičiui, jo sūnus Feliksas Vincentas paveldėjo Palangos dvarą. 1893 m. rugpjūčio 15 d. vedė Antaniną Sofiją Loncką ir visą savo gyvenimą paskyrė šeimai, jos gerovei. Savo šeimos rezidencija jaunieji grafai pasirinko Palangą. Arčiau jūros, pušyne netoli legendinio Birutės kalno, pagal vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno projektą 1895–1897 m. iškilo ištaigingi dviaukščiai dvaro rūmai.

„Tie nuostabūs Birutės rūmai, kuriuos jie [Antanina ir Feliksas Tiškevičiai] nuolat puošė ir gražino, aplink kuriuos tarp miškų prie jūros driekėsi gražus neseniai įkurtas garsaus iš Prancūzijos pakviesto sodininko p. Andrė parkas, kėlė pasakišką įspūdį. Jie turėjo meilę, sveikatą, turtus, grožį ir, be to, didžiausią Dievo dovaną – ramybę“, – savo atsiminimuose rašė Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska, Felikso Tiškevičiaus sesuo.

2019 m. Aistė Bimbirytė -Mackevičienė savo daktaro disertacijoje „Vakarų Europos dailė Lietuvos kolekcijose XIX amžiuje ir grafas Vladislovas Tiškevičius“ rašė, kad „apie Aleksandro ir Felikso Tiškevičių kolekcijas žinoma mažiausiai. [...] Palangoje taip pat buvo Vakarų Europos dailininkų darbų, vertingų istorinių baldų, gintaro kolekcija, iš čia į Vilniaus mokslo ir meno muziejų 1908 m. atkeliavo 702 „senovinės graviūros“, tarp kurių buvo Diurerio „Ieva ir Adomas rojuje“, 100 „religinių raižinių“ bei vietinių dailininkų tapybos pavyzdžiai...“.

Grafai Tiškevičiai Lietuvoje garsėjo kaip senienų ir meno kūrinių kolekcininkai, nes jų socialinis statusas ir turtai leido jiems sukaupti ypač vertingus meno rinkinius.

XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos dvarai virto klestinčiais ūkiais ir tai buvo paskutinis pakilimas, nes Pirmasis pasaulinis karas ir po jo vykusios įvairios permainos galutinai pakirto dvarus, išblaškė dvarininkus. Nors pirmoji sovietinė okupacija buvo trumpa, tačiau per ją buvo nacionalizuoti dvarai ir juose buvusios kultūrinės meninės ir istorinės vertybės. Dalį vertybių pavyko perduoti muziejams.


Verslininkas Judelis Taicas

Než. fotografas. Kaunas, 1940 m. Kauno regioninis valstybės archyvas

Darbėnų žydų bendruomenėje gimė ir užaugo ne vienas verslininkas, kurie, palikę gimtąjį miestelį, tapo garsiais Žemaitijos ar kitų šalių vietovių prekybininkais ir pramonininkais. Vienas jų buvo Judelis Taicas, tarpukariu Kretingoje įsteigęs stambiausias šiame mieste smulkiosios pramonės įmones, liejusias žvakes, svarsčiusias arbatžoles, presavusias sacharino tabletes, fasavusias augalinius taukus.

Kretingos kraštotyros muziejaus direktoriaus Juozo Mickevičiaus surinktais duomenimis, Judelis Taicas gimė po 1880-ųjų metų Darbėnų miestelio žydų verslininkų šeimoje. Užaugęs vertėsi prekių ekspedijavimu: turėjo šešis arklius, kurių traukiamais vežimais iš Liepojos uosto ir Muravjovo (Mažeikių) geležinkelio stoties pats ir jo samdyti vežėjai vežiojo įvairias paklausias iš kitų kraštų atgabentas prekes, platino jas Darbėnų, Laukžemės, Salantų, Grūšlaukės ir Kretingos apylinkėse.

Sukaupęs kapitalą, po Pirmojo karo persikėlė gyventi į Kretingą ir apsigyveno miesto centre, reprezentacinėje vietoje, Turgaus aikštės vakariniame pakraštyje įsigytame mediniame vieno aukšto name, stovėjusiame priešais dabartinį Kretingos vartotojų kooperatyvo parduotuvės „Senukai“ pastatą.

Šis namas buvo medinis, statytas XIX a. antroje pusėje. Deja, istoriniai šaltiniai nutyli, kas buvo jo statytojas ir kam pastatas naudotas. Greičiausiai tai buvo vieno žydų kilmės Kretingos verslininkų pasistatytas gyvenamasis namas su prekybai ar aptarnavimui skirtomis komercinėmis patalpomis. Pats žemės sklypas priklausė Kretingos dvarui, todėl už jį namo savininkas privalėjo grafui Juozapui Tiškevičiui, o nuo 1891 m. – jo sūnui Aleksandrui Tiškevičiui, mokėti činšą – žemės rentos mokestį.


Gegužę prasidėjo pirmasis mokymų etapas – mokymų sesija, skirta bendruomenių kultūros poreikiams atpažinti, jiems tenkinti. Praktinėmis užduotimis siekiama ištirti bendruomenės sudėtį, nustatyti kultūros dalyvių aktyvą ir poreikius. Atsižvelgiant į gautus praktinių užduočių rezultatus, bus generuojamos idėjos, kuriami veiklų planai, viešinimo strategijos ir apsisprendžiama, koks kultūros produktas ir kada bus pasiūlomas bendruomenei.


Ryšys su gamta – laimė daryti tai, kas teikia džiaugsmą

  • Jurga BRAUKYLIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2024-05-17

Apsistojus Kretingos krašte Modestai Genytei atsivėrė pievų ir žolynų pasaulis.

Kretingos krašte šaknis leidžianti kūrėja Modesta Genytė įsitikinusi, kad gamtos virsmai mums primena, jog gyvenimas yra nuolatinis kitimas. Gamta, filosofija, teosofija, alchemija, menai, mitai ir sakmės – tai tos pasąmonės dalys, kurios ją įkvepia, padėdamos susigyventi su realybe taikoje ir harmonijoje. Žolynų pasaulio tyrinėjimai, miškų paslaptys, šaltinių versmės, smilkalų, žvakių ir kvapų kūryba, kurią vienija pasirinktas pavadinimas „Laumės virsmas“, – tai gelmės, kūrėją pakvietusios per tai skleisti žinią pasauliui. Modestos kūrybinis Laumės vardas, tarsi palaiminimas iš vandenų ir miškų dievybių, jai, anot pačios kūrėjos, buvo perduotas Gamtos šnabždesiais, kuriuos išgirsti galima klausantis širdimi.

„Šiuo metu esu susikūrusi tokį gyvenimą, kad būčiau kuo arčiau gamtos. Pasitelkdama gamtos galias, pamokas, augdama ir tobulėdama, noriu tas žinias perduoti kitiems“, – kalbėjo Modesta, pagalbą sau ir kitiems gamtoje surandanti kiekviename žingsnyje. Menininkė iš įvairiausių žolelių kuria smilkalus, gamina natūralią kosmetiką, lieja bičių vaško žvakes.

Visa ši veikla prasidėjo moteriai iš naujo užmezgus ryšį su gamta. Nors vaikystėje Modesta daug laiko praleisdavo gamtoje, bet studijų metais nuo jos šiek tiek atitolo. Studijuodama ji gyveno Kaune, vėliau Alytuje, Vilniuje. Nors tuo metu Modesta dalyvaudavo įvairiuose žygiuose, mėgo daug vaikščioti, bet ryšys su gamta nebuvo toks stiprus. Gyvendama Kaune ji pradėjo jausti, kad pastatas, kuriame dirbo, ją slegia, ji dūsta, jai tarsi trūksta erdvės ir oro, todėl ėmė dažniau lankytis miške, kur rado atgaivą ir ramybę. Nutarusi, kad jos biuras bus gamta, Modesta ėmėsi organizuoti patyrimines keliones gamtoje – ši patirtis kažkiek panaši į šiuo metu populiarėjančias vadinamąsias miško maudynes.


Kretingiškių prieglauda

  • Mūsų žmonės
  • 2024-04-19

Kretingos miesto vakarinės dalies vaizdas nuo pranciškonų bažnyčios bokšto. Pirmame plane ties viduriu – prieglaudos (špitolės) pastatas.

Nežinomas fotografas. 1932 m.

Nuo XVII a. pr. iki XX a. vidurio Kretingoje veikė prieglauda, kurioje prieglobstį rasdavo miesto ir parapijos vargdieniai – našlaičiai, našlės, beglobiai seneliai, paliegėliai, ligoniai, žmonės su negalia. Ši socialinės globos ir gydymo įstaiga, kretingiškių vadinta špitole, stovėjo Rotušės aikštės pakraštyje, Vilniaus ir Akmenės gatvių kampe, priešais J. K. Chodkevičiaus gatvės pradžią.

Prieglaudos Lietuvoje pradėjo kurtis XVI a. 2-ame deš. Jos buvo skirtos ne tik savo kampo neturintiems vargingai gyvenantiems beglobiams, neįgaliesiems, našlaičiams, našlėms, seneliams, paliegėliams, padegėliams ir panašiai prisiglausti, bet ir ligoniams gydyti. Pirmąją prieglaudą didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis 1511 m. įsteigė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausančiose Losicėse, o sostinėje pirmą šio tipo įstaigą 1518 m. pastatė Vilniaus katedros kanauninkas, medicinos mokslų daktaras Martynas Dušnickis.

Daugėjant Lietuvoje savivaldą gavusių miestų ir plečiantis parapijų tinklui, XVII–XVIII a. prieglaudos plačiai išplito provincijose. Pirmoji šiaurės vakarų Lietuvoje 1609–1620 m. buvo įkurta Karolštato, arba Kretingos, miesto prieglauda. Jos įkūrėju tapo Kretingos valdų savininkas, Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. 1609 m. sausio 23 d. išduotoje Magdeburgo teisių suteikimo Kretingai privilegijoje jis nurodė magistratui (miesto tarybai) pastatyti prieglaudą „neturtingiems ir ligotiems bei luošiems, nelaimių ištiktiems našlaičiams ir kitiems vargšams, kurie savo darbu nepajėgia užsidirbti sau maisto nei drabužio, o gyvena iš išmaldos.“

Prieglaudos globotiniams išlaikyti Jonas Karolis Chodkevičius paskyrė pyliavą nuo valsčiaus – dalį kasmetinių dvaro pajamų: 4 statines miežių ir po 8 statines rugių bei avižų. Be to, tarp vienuolyno ir vaito žemių prieglaudai pamatavo 1 valako (21,38 ha) dydžio žemės sklypą, kuris nuo Akmenos upės ėjo tiesiai į rytus abipus Savanorių gatvės iki pat Melioratorių gatvės. Atskira privilegija steigėjas įpareigojo magistratą „rūpintis ta prieglauda, kad tik jis [magistratas] teisingai ir sąžiningai, prisibijodamas Dievo, skirstytų tas duokles ir pajamas, nieko nepasisavindamas sau privatiems reikalams nei valstybės naudai, o visa sunaudodamas vargšų ir reikalingų paramos reikalams.“


Kazys Bauba XX a. 4-as deš. Kauno fotosalonas „Modern“.

KTU bibliotekos archyvas

1932 m. Kretingoje įkurta Pranciškonų ordino gimnazija turėjo tikslą ne tik ruošti pranciškonų pamainą – naujus pranciškonus misionierius ir kunigus, kurie savo misiją Lietuvoje ir svetur skelbtų žodžiu, bet ir gyvenimo misionierius, kurie, tapę gerais gydytojais, teisininkais, pedagogais, tarnautojais, kitų profesijų žmonėmis, savo sąžiningu darbu, atsidavimu Dievui, tėvynei ir artimui taptų doro gyvenimo pavyzdžiu kitiems.

Per 4 mėnesius inžinieriui-rangovui Rapolui Žigui (1891–1942) vadovaujant, buvo pastatytas modernus, su erdviomis klasėmis ir kabinetais mokyklos pastatas, kuriame Lietuvos švietimo ministerija nuo 1932 m. spalio 1 d. leido steigti privačią gimnaziją su privalomu lotynų kalbos dėstymu, o 1933 m. jai buvo suteiktos valstybinės gimnazijos teisės ir ji buvo vadinama Pranciškonų ordino vyrų gimnazija. Čia kartu veikė ir Šv. Antano misijų kolegija, kurioje po pamokų mokėsi pranciškonų klierikai, kurie nuo kitų mokinių skyrėsi tuo, kad nešiojo vienuolišką apdarą.

Šioje gimnazijoje buvo kviečiami dėstyti aukštąjį išsilavinimą turintys pedagogai praktikuojantys katalikai, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu ir dora galėtų skiepyti krikščioniškąsias vertybes ne tik savo auklėtiniams, bet ir jas skleisti visuomenėje, leidžiant katalikiškus leidinius ar skaitant paskaitas. Vienas jų buvo 1933–1936 m. lotynų kalbos mokytoju dirbęs Kazys Bauba (1908–1943). Jis gimė 1908 m. gruodžio 26 d. Naujojoje Vilnioje, Julijos ir Igno Baubų šeimoje. Tėvas dirbo geležinkelio tarnyboje revizoriumi. Šeimai apsigyvenus Suvalkijoje, jis mokėsi Pilviškių progimnazijoje, vėliau Vilkaviškio kunigų seminarijoje, kurios nebaigęs 1930 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete (VDU) Kaune, teologijos ir filosofijos fakultete, pasirinkęs klasikinių kalbų – lotynų ir graikų studijas.


Kretingos teatro patriarchas – Egidijus Radžius

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2024-04-19

Režisierius teatro legenda Egidijus Ražius – scenoje ir gyvenime

Egidijus Radžius. Prieš kelis dešimtmečius šis vardas tarp teatro žmonių buvo žinomas visoje Lietuvoje. E. Radžius Kretingoje subūrė tokį teatrą, apie kurį sklandė legendos, o žmonės veržte verždavosi į jo spektaklius. Režisierius visas gyveno teatre, tuo persiėmė ir jo aktoriai, kurie ir šiandien, minint šviesaus atminimo E. Radžiaus gimimo 95-ąsiais metines, už išgyventą ypatingą bendrystės laiką su meile lenkia galvą prieš jį.

E. Radžiaus Kretinga neteko 2000-aisiais. Praėjus metams po jo mirties Egidijaus Radžiaus vardu buvo pavadintas Kretingos rajono kultūros centro suaugusiųjų teatro kolektyvas, kuriam vadovauti ėmėsi E. Radžiaus mokinys režisierius Nerijus Gedminas.

Koks buvo Egidijus Radžius – asmenybė ir režisierius, koks išliko jo suburtų aktorių atmintyje ir ką jie išvien su prisiminimais išsinešė iš tuometinio teatro scenos ir užkulisių į savus gyvenimus, „Pajūrio naujienoms“ pavyko pakalbinti keletą kretingiškių, šio teatro senbuvių.

Konstancija MACIENĖ, ilgametė Kretingos r. kultūros centro vadovė:

– E. Radžius atvyko į Kretingą 1968 m. – tuomet aš dirbau rajono Kultūros skyriuje. Dramos studiją mūsų mieste jau buvo subūrusi Bronė Tautkutė, ji vėliau išvyko į Vilnių, kur dirbo „Panoramos“ režisiere. E. Radžius stojo į jos vietą, susirinko kolektyvą ir vadovavo Kretingos teatrui 32-jus metus, iki savo mirties. Per tą laiką sukūrė apie 50 premjerų, net – muzikinius spektaklius, nes vaidino dainuojantys aktoriai – labai gražiais balsais išsiskyrė Sigutė Lubienė, Birutė Krilovienė ir paties režisieriaus žmona Birutė Radžiuvienė.

Pats teatro pakilimas buvo apie 1978–1980 metus: jame vaidino apie pusšimtis aktorių ir pakliūti į šį kolektyvą buvo didžiulis prestižas. Vaidinti kretingiškiai būdavo kviečiami po visą Lietuvą, jie buvo žinomi ir Kultūros ministerijoje, ir Nacionaliniame kultūros centre kaip geriausias mėgėjiškas teatras. Mūsiškių spektakliai būdavo rodomi per televiziją, kretingiškiai yra vaidinę net Nacionalinio dramos teatro scenoje. 1974 m. teatrui buvo suteiktas liaudies teatro, o 1977-aisiais ir liaudies muzikinio teatro vardas. Aš pati tevaidinau tik dviejose pjesėse: R. Skučaitės „...Ir teisė mylėti“ bei muzikinėje komedijoje „Svirplys“. E. Radžiaus vadovavimo metu teatras tapo Lietuvos klojimo teatrų krivūlės laureatu, – Lietuvos nacionalinis kultūros centras ligi šiol atsimena Radžių kaip teatro patriarchą.

Jis labai mylėjo savo aktorius, rūpinosi jais. Buvo be galo darbštus – kiekvieną veiksmą atidirbdavo nuo A iki Z, savo reiklumu aktorius „vedė iš proto“. Anksti tapo našliu, iš esmės teatre užaugo ir jo duktė Jorūnė.

Kai po E. Radžiaus mirties buvo pasiūlyta suteikti jam Kretingos rajono Garbės piliečio vardą, nors ligi tol, gyvam esant keliskart Savivaldybės tarybai teikiau jo kandidatūrą, bet politikai vis atmesdavo, tuomet pasiūliau jo vardu pavadinti Kultūros centro teatrą – nuo 2001-ųjų gegužės teatras taip ir vadinasi. Tai tarsi padėka E. Radžiui už jo triūsą, Kretingoje įspaustas jo pėdsakas labai ryškus.

E. Radžius buvo ne tik puikus režisierius, bet ir be galo geras skaitovas, pasižymėjęs aksominiu balsu. Abu su šviesaus atminimo mokytoja Ligija Vaičiulėniene buvo nepamainomi mūsų krašto respublikinių Dainų švenčių dalyviai.


Rusijos imperijos muitinės pastatas.

Fot. Paulina Mongirdaitė, apie 1912 m.

Rotušės aikštės vakariniame pakraštyje, kampe su Birutės gatve, priešais nebeveikiantį „Gintaro“ restoraną, nuo XVII a. iki 1941 m. gaisro stovėjo vienas pirmųjų Kretingos mūrinių namų. Ilgą laiką čia veikė iždinė, muitinė, o tarpukariu įsikūrė brolių Vailokaičių bendrovės Ūkio banko skyrius, Kretingos apskrities viršininko administracija ir jai pavaldžios įstaigos.

Šio pastato atsiradimas susijęs su XV–XVI a. Kretingos krašte vykusiais istoriniais įvykiais, kuriuos inspiravo tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1422 m. pasirašyta Melno taikos sutartis. Nustačius sieną tarp šių valstybių, Lietuvai atitekusiose istorinėse Kretingos pilies žemėse prie Akmenos upės susiformavo Kretingos kaimas, o toliau nuo sienos buvo pastatytas Kretingos dvaras. Jo valdytojai ne tik administravo dvarui priklausančius kaimus, bet ir kontroliavo valstybinę sieną.

Teokratinę Vokiečių ordino valstybę 1525 m. pertvarkius į pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę, suaktyvėjo prekybiniai ryšiai tarp jos ir Žemaitijos seniūnijos prekybos centrų. Užsienio prekybai kontroliuoti, valstybės renkamam muito mokesčiui už importuojamas, tranzitu vežamas ir eksportuojamas prekes rinkti buvo pradėta formuoti muitinės sistema. Muitinė buvusi įsteigta ir strategiškai patogioje vietoje pasienyje su Prūsijos karalyste atsidūrusioje Kretingoje, kurią kirto vienas svarbesnių prekybos traktų, jungusių šiaurės vakarinę Žemaičių seniūnijos dalį ir Livonijos ordiną su Klaipėdos uostu. Iš pradžių muitinės ir sienos apsaugos funkcijas vykdė Kretingos dvaras, šalia kurio per Akmenos upę ėjusi brasta, per kurią kėlėsi nuo Kartenos ir Salantų Klaipėdos link keliaujančios pirklių gurguolės.


Knygnešys iš Žemaičių Kalvarijos Vincas Juška (1860–1939), 1894 m. sulaikytas Sedos turguje su draudžiama spauda, už tai nubaustas 2 m. kalėjimo ir 3 m. tremties.

Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas

Prie pat Rusijos-Prūsijos sienos įsikūrusi Kretinga vaidino svarbų vaidmenį lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu 1864–1904 m., gabenant ją iš Karaliaučiaus krašto į Lietuvą. Minėdami lietuviškos spaudos susigrąžinimo 120-ąsias metines, prisiminkime tuos, kurie drąsiai kovojo už lietuviško žodžio laisvę. Vienas jų Nasrėnuose gimęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875), pirmasis pradėjęs kovą su spaudos draudimu, pirmasis pradėjęs lietuviškas knygas spausdinti Prūsijoje, paruošęs dirvą slaptam knygų spausdinimui, gabenimui ir platinimui. Įkūręs pirmąją nelegalią leidybos ir spaudinių platinimo organizaciją, veikusią 1867–1870 m., jis daugelį savo parašytų ir kitų lietuviškų knygų išspausdino iš savo lėšų ir dažniausiai nemokamai jas platindavo. Kare su carine valdžia už lietuvišką žodį jis buvo laikomas generolu, kai karininkai buvo kunigai, bajorai, negausūs inteligentai, o didžiausias išbandymas teko eiliniams kariams – valstiečiams, darbininkams, smulkiesiems prekybininkams, amatininkams – socialiniu požiūriu vargingiausiam lietuvių tautos sluoksniui, kuris sudarė knygnešių branduolį.


Legendinė Lietuvos asmenybė – kraštietė Jadvyga Šilauskaitė Bieliauskienė ir jos gyvenimas sudomino Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos Kraštotyros ir istorijos skyriaus vyresniąją bibliotekininkę Ritą Vaitkienę (kairėje).

Kretingos žemė užaugino stiprią asmenybę – kovotoją už Lietuvos laisvę Jadvygą Bieliauskienę, mergautine pavarde Šilauskaitę. J. Bieliauskienė gimė 1929 m. sausio 15 d. Rūdaičių kaime, mirė sulaukusi 80-ties, 2009 m. lapkričio 21 d. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse. Ji – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja, partizanų ryšininkė, pogrindinės spaudos platintoja. Dukart kalinta politinė kalinė, išvien su kitomis disidentėmis sugebėjo parašyti ir iš vienintelio Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių sunkaus režimo kalėjimo Mordovijoje perduoti laišką tuometiniam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui.

Seimui 1990-ųjų kovo 11-ąją skelbiant nepriklausomybę, J. Bieliauskienė Seimui įteikė išsaugotą prieškario Lietuvos valstybės herbą, o vėliau įkūrė Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją.

Darbai tebežavi menotyrininkus

Šie įdomūs faktai apie iš Rūdaičių kilusią, kaimo pradžios mokyklą baigusią, o vėliau mokslus tęsusią Pranciškonų ir Palangos gimnazijose, pogrindinei gimnazistų ateitininkų organizacijai priklausiusią kraštietę J. Šilauskaitę ir jos vėlesnį laisvės kovų kelią kretingiškiams yra pateikti Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus darbuotojų surengtoje parodoje „Nepriklausomybė yra visų ir kiekvieno kūryba“. Greta istorinės medžiagos iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kitų šaltinių – ir Jadvygos lageryje piešti piešiniai, kuriuos parodai iš šeimos archyvo patikėjo jos sūnus kultūrologas Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas 66-erių Žilvinas Bieliauskas.

Pieštuku, tempera ir akvarele tapyti motinos darbai technika ir išskirtiniu dėmesiu detalėms, pasak Ž. Bieliausko, tebedomina dailininkus ir menotyrininkus. Pavaizduoti daiktai – pirštinė, apavas, susidėvėję ir aptriušę, tokie, kokie būdingi lagerio gyvenimo sąlygomis. Barako aplinka, šalčiu ir atšiaurumu alsuojantys apylinkių peizažai atspindi vidinę kūrėjos būseną. Atskiros detalės, o kai kada – ir darbų neišbaigtumas suartina jos kūrybą su šiandienos menu.

Kūrėja pristatyta Rimanto Dichavičiaus sudarytame albume „Laisvės paženklinti“. Jos darbai buvo eksponuoti Palangos miesto viešojoje bibliotekoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, Šiaulių miesto galerijoje „Langas“.

„Intos lageryje Komijoje mamą piešti pamokė ten kalėjęs dailininkas, studijavęs meną Paryžiuje“, – tvirtino Ž. Bieliauskas. Jo motina buvusi nepaprastai kūrybinga – iš duonos trupinių  lipdydavo įspūdingus rožančius. Iš viršininkų gavusi leidimą, lagerio kieme sumontavo Saulės laikrodį, kuris puikiai veikė, – mechaninių laikrodžių kaliniai negalėjo turėti.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas