|
|
|
Mūsų žmonėsJosef Rifesser – Lietuvos bažnyčių puošėjas
Pranciškonių vienuolyno įsikūrimo Padvariuose istorija padėjo atrasti Italijos Pietų Tirolio regione, Val Gardenos Dolomitinių Alpių slėnyje dirbusius bažnytinio meno kūrėjus, tarp kurių garsėjo Rifesser giminės dinastija, kurios atstovas Josef Rifesser (1883–1984) Lietuvos bažnyčiose paliko žymų savo bažnytinio meno kūrybos pėdsaką. Unikalaus grožio kalnų slėnyje 1236 m. virš jūros lygio įsikūręs apie 5 tūkst. gyventojų turintis Ortisei miestelis, kurį vokiečių kalba kalbantys vietos gyventojai vadina St. Ulrich, iki I pasaulinio karo priklausė Austro-Vengrijos imperijai, o jam pasibaigus, atiteko Italijai. Šis slėnis šiandien garsėja ne tik kalnų slidinėjimo trasomis, Dolomitinių Alpių kalnų grožiu, unikaliomis sakralinio meno skulptūromis, bet ir tuo, kad čia žmonės kalba ne tik italų ir vokiečių kalbomis, bet vartoja ir lotynų kalbos pagrindu susiformavusią ladynų kalbą, kuria pasaulyje kalba tik apie 40 tūkst. žmonių. Josef Rifesser (1851–1919) vyresnysis, 1872 m. Ortisei miestelyje įkūręs medinių bažnytinio meno kūrinių dirbtuves, tęsė nuo XVIIa. čia puoselėjamas medžio skulptūrų gamybos tradicijas, kūręs skulptūras ir altorius Pietų Tirolio regiono bažnyčioms. Jo darbai 1900 m. Paryžiuje įvykusioje pasaulinėje parodoje buvo įvertinti sidabro medaliu, o Romos popiežius Pijus X (1835–1914) už nuopelnus katalikų bažnyčiai jį apdovanojo Šv. Grigaliaus ordino Riterio kryžiumi. Jo pėdomis sekęs sūnus mokėsi šio regiono sostinėje Bolcano mieste, vėliau baigė Ortisei meno mokyklą, kurioje patyrę medžio skulptūrų meistrai jį mokė šio meno meistrystės paslapčių. Dar besimokant, tėvas jį pasiimdavo į keliones pas bažnytinio meno užsakovus Lenkijoje ir Čekijoje. Lietuvos mylėtojų Riaukų šeima
Važiuojant iš Kretingos į Raguviškius, kaimo pradžioje pakeleivius pasitinka Siksto Riaukos gatvė. Ji veda senų medžių apjuostos vienkieminės sodybos link. Tai buvęs Riaukų šeimos ūkis, apylinkės žmonių atmintyje žinomas kaip Raguviškių mokykla. Kretingos parapijos metrikų knygose Riaukų šeima minima nuo XIX a. 8 deš. Manoma, kad ji čia atsikėlė po baudžiavos panaikinimo, įsigijusi vieną vienkieminių sodybų, pastatytų plėšininėje Mišučių dvaro bendro naudojimo žemėje Būdviečių ir Raguviškių kaimų paribyje. Iš pradžių Riaukų sodyba priklausė Būdviečių kaimui, o XIX a. pab. tapo Raguviškių kaimo teritorijos dalimi. Vienas pirmųjų čia šeimininkauti ėmėsi Jono Riaukos sūnus Antanas Riauka (1814–1889), su žmona Barbora Budryte Riaukiene, sūnumi Antanu, dukterimi Barbora ir samdiniais triūsęs 46 ha dydžio ūkyje. Greta ariamos žemės, didesnėje ūkio dalyje plytėjo pievos, krūmais ir medžiais apaugusios ganyklos. Šeimos galvai mirus, ūkis paliko vieninteliam sūnui Antanui Riaukai (1852–1914), sukūrusiam šeimą su Barbora Zabityte. Naujieji sodybos šeimininkai buvo šviesūs, pažangūs, išsilavinę, inteligentiški, sumanūs ir giliai tikintys ūkininkai. Antanas Riauka 1909–1911 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kretingos vartotojų bendrovę, tapo vienu jos steigėjų, 1911 m. buvo išrinktas valdybos nariu. Tiesa, sūnus Sikstas prisimena, kad tėvas vienu metu pamėgęs alkoholį ir įklimpęs į skolas, už kurias ūkį buvo ruošiamasi parduoti iš varžytinių, tačiau žmona Barbora sugebėjo pasiskolinti pinigų ir išmokėti visas skolas.
Italas vienuolis, pamėgęs lietuvių literatūrą ir istoriją
Italas vienuolis salezietis 53-erių Pjeras Karlas Manzo prieš pusmetį atvyko į Kėkštų kaimo Jaunimo sodybą talkinti čia jau nuolatos įsikūrusiam garbaus amžiaus kunigui misionieriui Hermanui Šulcui. Charizmatiškas, vietoje nenustygstantis vienuolis itin puikiai, su švelniu romanišku akcentu kalba lietuviškai, žino ir cituoja mūsų poetus. Groja gitara ir traukia lietuviškas dainas, o ypač mėgsta Andriaus Mamontovo kūrybą. Lietuvoje – saleziečio misijos
Saleziečio kelią K. P. Manzo pasirinko prieš 34-erius metus: kunigo pašaukimas jo netraukė, todėl tapo pedagogu – Turino universitete baigė italų kalbos, geografijos ir istorijos studijas. „Teko 11 metų mokytojauti naujoje, pagal šv. Jono Bosko dvasią, atidarytoje privačioje saleziečių mokykloje Turine. Esu savotiško stebuklo liudytojas, kaip viena klasė išaugo į didžiulę mokyklą, kuri tiesiog sprogo nuo pageidaujančių į ją patekti mokinių. Nors kai kurie vaikai tingėdavo mokytis, bet labai noriai eidavo į šią mokyklą“, – prisiminė Pjeras Karlas.
Misionieriauti į Lietuvą Pjeras Karlas atvyko prieš 10-metį: pirmiausiai dirbo Vilniuje, po to Trakuose, amatų mokykloje, o ligi atvykstant į mūsų rajoną 7-erius metus mokytojavo Telšiuose Vincento Borisevičiaus gimnazijoje – mokė penktokus Lietuvos istorijos ir dirbo sielovadininku.
Sankt Peterburgas. XIX a. 9 deš. II pusė
Lentvaryje rezidavę, vėliau į Kretingą persikėlę, grafai Sofija ir Juozapas Tiškevičiai vyriausius dukrą ir sūnų pakrikštijo savo vardais. Deja, tiek pirmagimės Sofijos, tiek jos brolio Juozapo gyvenimo kelias buvo trumpas. Juozapui 1867 m. mirus, tėvai šį vardą suteikė kitąmet gimusiam kūdikiui, kuris ryškiausius savo gyvenimo ir veiklos pėdsakus paliko garsiajame Užutrakio dvare.
Juozapas Tiškevičius gimė 1868 m. sausio 12 d. Lentvario dvare. Augo šeimos rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje, Lentvario ir Kretingos dvaruose. Nuo mažens jį auklėjo ir mokė guvernantės Scholastika Michalovska ir prancūzė Marija Fajard. Jojimo meno išmoko ir elgesio su ginklais įgūdžių berniukas įgijo tėvo dvaruose ir medžioklės vilose.
Nuo mažens tėvai ir artimieji jį vadino Juziu (lenk. Józio). Šiuo mažybiniu vardu vėliau, būdamas jau suaugęs, jis pasirašinėjo artimiesiems rašytuose laiškuose. Sulaukusį mokyklinio amžiaus tėvai sūnų, kaip ir jo brolius, išsiuntė į Sankt Peterburgo privilegijuotų berniukų vidurinę karo mokyklą, kurią baigęs jaunuolis studijavo kariūnų mokykloje ir įgijo karinį-ekonominį išsilavinimą. Baigęs mokslus, gavo korneto – jaunesniojo kavalerijos karininko – karinį laipsnį ir buvo paskirtas į Rusijos imperijos kavalergardų pulką, kuris ėjo imperatoriaus rūmų garbės sargybą, rūpinosi imperatoriaus šeimos narių saugumu. Juozapas tapo caro Nikolajaus II motinos Marijos Sofijos Frederikos Dangmar Gliuksburg (1847–1928), rusų vadintos Marija Fiodorovna, asmeniniu adjutantu, jam buvo suteiktas imperatoriaus rūmų kamerhero titulas. Tarnybos metu didelę dalį laiko praleisdavo imperatoriaus rūmuose, dalyvavo įvairiuose priėmimuose, daug bendravo su Rusijos imperijos ir iš užsienio kraštų atvykusia diduomene, gerai pažino diplomatinio etiketo taisykles.
„Mano brolis Juozapas buvo visiškai kitokio tipo [negu kiti broliai]: labai aukštas, gana dailus brunetas gražiomis akimis ir tamsiais antakiais, – rašo atsiminimuose sesuo Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska. – Labai taupus, net smulkmenose, skrupulingas, savikritiškas. Perdėtai teisingas, nepakentė vadinamas geresniu negu pats apie save manė. Jei jį kas nors pagirdavo už gerą darbą, visada aiškindavo, kad tai padarė ne dėl kilnių ketinimų, o iš pareigos jausmo. Tiesą, dažniausiai nemalonią, visada neprašytas žmonėms sakė tiesiai į akis, dėl ko jo draugų ratas nepapilnėjo. Buvo snobas, ir pats tai pripažino. Ne kartą man sakė: „Tai taip kvaila būti snobu. Tiesą sakant galėčiau būti laimingas su šeima nedideliame namelyje ir su vienu tarnu, tačiau statau įspūdingą rezidenciją. Nežinau kam. Ar tik tam, kad sudaryčiau žmonėms įspūdį? Bet tokia yra mano prigimtis, kurios negaliu atsikratyti.“ Jis buvo stipriai prisirišęs prie šeimos, nuoširdus ir mylintis. Tačiau, nepaisant to, jam sunku buvo palaikyti gerus santykius, nes dažnai skundėsi ir murmėjo. Po brolio Vlado jis dažniausiai su mumis, „mažosiomis“ seserimis, bendravo ir užsiėmė.“
Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus pastatas pažymėtas skiriamuoju simboliu – „Mėlynojo skydo“ (Blue Shield) ženklu.
Šis ženklas simbolizuoja stabilumą ir pusiausvyrą. Juo žymimi ypatingos svarbos kultūros paveldo objektai, kuriems taikomas apsaugos reglamentas, įtvirtintas UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijoje.
„Mėlynasis skydas“ įpareigoja kariaujančias šalis nesunaikinti tokiu ženklu pažymėto objekto ir nenaudoti jo karo tikslams, neišvežti kultūros vertybių į kitą šalį, draudžia jas traktuoti kaip karo reparacijas. Apsaugos tikslas – ugdyti ginkluotųjų pajėgų karių pagarbą visų tautų kultūrai ir kultūros vertybėms.
Hagos konvencijos antrajame protokole nustatyta, kad objekto pažymėjimas „Mėlynuoju skydu“ garantuoja, kad tuo atveju, jeigu šis objektas būtų sunaikintas ar sugadintas per ginkluotą konfliktą, šie veiksmai būtų prilyginti karo nusikaltimui ir už juos grėstų tarptautinė baudžiamoji atsakomybė ir tarptautinis baudžiamasis persekiojimas. Ši konvencija priimta Hagoje 1954 m., Lietuva ją ratifikavo 1998-aisiais. Šiuo metu Hagos konvenciją yra ratifikavusios 136 šalys, tarp jų Rusija (!) ir Ukraina. Tai itin svarbu šiandienos geopolitiniame kontekste.
Į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo statinių, ženklinamų UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencijos skiriamuoju simboliu, sąrašą įtrauktas 141 Lietuvos kultūros paminklas: pilių, bažnyčių, vienuolynų, dvarų kompleksai, istoriniai rūmai, kiti aukščiausią nacionalinį reikšmingumo lygmenį ir aukščiausią valstybės apsaugos – kultūros paminklo – statusą turintys statiniai.
1993 metais Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jam suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.
Autoriaus nuotr.
Edmundo Benečio nuotr.
1929 m. balandžio 5 d. į Padvarius kurti pranciškonių moterų vienuolyno atvykusi sesuo Ona Augustina Galdikaitė (1898–1990) vargu ar tikėjo, kad geradarių dėka po kelerių metų čia bus pastatytas naujas vienuolyno pastatas su koplyčia, kurią papuoš Italijoje pagamintas neogotikinis altorius.
Į Padvarius, į Placidos Paulikauskaitės dovanotą ūkį atvykusi Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijono Martinijono Bučnio duotu dideliu dviejų arklių traukiamu vežimu, kurį vadeliojo broliukas Teodoras ir kuriame buvo sukrauti traukiniu iš Kauno atvežti geradarių suaukoti daiktai – puodai, šluotos, kibirai, kastuvėlis pelenams ir kelios lovos bei stalai – O. Galdikaitė patyrė dvejopus jausmus, apie kuriuos 1989 m. savo atsiminimuose ji rašė: „Ką radau? Kieme netoli namo stovi pakrypęs kryžius be kančios. O Viešpatie! Ar Tu man užleidai savo vietą ant to kryžiaus?“
Nors įsikūrimas Padvariuose prasidėjo nuo medinės trobelės gerojo kambario plūktinės aslos gramdymo kastuvu, ilgainiui pagalba įsikūrimui spartėjo. 1929 m. tėvas M. Bučnys pašventino senojo namo palėpėje įrengtą koplyčią, o 1930 m. kovo mėn. buvo gautas leidimas statyti vienuolijai reikalingus namus ir įkurti novociatą. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis taip pat nurodė ir būsimą jų vardą: Dieviškosios Jėzaus širdies seserų pranciškonių kongregacija, kurią jis 1931 m. vasario 6 d. patvirtino ir kanoniškai. Suderinus vienuolyno namų su koplyčia statybos projektą, O. Galdikaitė pradėjo galvoti ir apie šiai koplyčiai pritaikytą altorių, kuris katalikų bažnyčioje ar koplyčioje yra svarbiausia dalis, prie kurio kunigas per šv. Mišias meldžiasi ir aukoja auką.
O. Galdikaitė savo prisiminimuose rašė, kad altoriaus meistrą ir jo adresą jai nurodė Salantų bažnyčios statytojas kunigas Pranciškus Urbonavičius (1868–1941), nes italų meistrų sukurtos Salantų bažnyčios altoriaus skulptūros jai padarė gerą įspūdį. Iš Ortisei miestelio Italijos šiaurėje, Val Gardenos slėnyje, visame pasaulyje garsėjančiame XVII a. siekiančiomis medžio skulptūrų meistrų tradicijomis, kilęs Josef Rifesser tęsė savo giminės tradiciją, nes jo tėvas taip pat buvo medžio skulptorius, ir ši tradicija šimtmečius čia buvo perduodama iš karto į kartą. Šiame Dolomitinių Alpių slėnyje tarp vietos gyventojų vyrauja vokiečių kalba, čia naudojama ir reta ladynų kalba, kuri susidarė iš šnekamosios lotynų kalbos, jai XIX a. patyrus didelę vokiečių kalbos įtaką.
Taip apibūdinamas šviesaus atminimo palangiškis sodininkas tautodailininkas Aleksandras Jakštas (1921–2007), kurio gyvenimas žemėje šiemet būtų skaičiavęs 104-uosius gyvenimo metus. Apie šią kūrybingą asmenybę prisimena jo aplinka, o taip pat išlikę drožti medžio darbai patriotine tema – bareljefai, skulptūros, aktualūs ir šiuo laikmečiu, nes skirti svarbioms mūsų tautos progoms – Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai ir Kovo 11-ajai.
Gyveno lietuvybe ir jai skyrė darbus
Didieji Lietuvos kunigaikščiai. Lietuviškų legendų ir pasakų herojai. Keturių darbų kompozicija, vaizduojanti lietuvių tautos okupaciją ir nepriklausomybės atkūrimą: viename bareljefe ironiškai vaizduojama, kaip Stalinas smaugia Lietuvą, kitame – kaip Gorbačiovas kalbasi su lietuvaite, dar kituose – Molotovo-Ribentropo pakto motyvai ir Vytis, arba išreikštas Kovo 11-osios džiaugsmas. Tokias temos, iškaltos bareljefuose, atspindi ir paties kūrėjo jausmus, gyvenimo sampratą ir jo itin plačią visuomeninę veiklą.
Apie tėvą, save vadinusį tikru palangiškiu, nes Palangoje praleido per 50 savo gyvenimo metų, nors ilgus dešimtmečius dirbo gėlininku-daržininku Vydmantų tarybiniame ūkyje, papasakojo jo dukterys 70-metė Aleksandra Galinienė ir 75-erių Nijolė Štrupkienė. Abi dukterys taip pat gyvena Palangoje, tačiau Aleksandra vasaras leidžia Kretingoje, „Draugystės“ sodininkų bendrijoje, kur ir įkurdinta didžiuma anūkams ir proanūkiams paliktų jos tėvo drožinių.
Tautodailininkas A. Jakštas dar buvo pynėjas, pynęs savita senovine technika – iš eglės šaknų, o tam reikėdavo susirasti išgriuvusių eglių, kad jų šaknys būtų prieinamos nukirsti.
Buvo atgijęs Palangos Juzė
„Kada tėvas pradėjo drožinėti, nė neatsimename – vasarą vis dirbtuvėse, o žiemą bute drožinėdavo, pindavo įvairius krepšius, vazas, dėžes. Atsimenu, jo paprašė, kad kino teatrui „Naglis“ išdrožtų masyvų bareljefą ant sienos, vaizduojantį legendinius personažus – Naglį ir Neringą. Ilgai jis ten kabėjo, eidavome pasigrožėti. Jau tuomet tėtis buvo žinomas meistras, bendraudavo su kitais krašto tautodailininkais“, – prisiminė A. Galinienė.
Palangiškė etnokultūros specialistė, kraštotyrininkė, ansamblio „Mėguva“ įkūrėja ir jo vadovė nuo 1988-ųjų Zita Baniulaitytė A. Jakštą prisimena buvus itin aktyvų kultūros veikėją, visuomenininką, ypatingos charizmos žmogų, turėjusį turtingų idėjų, gebėjusį aplink save burti kitus. Aleksandras vaidino, dainavo, šoko pagyvenusių žmonių kolektyve „Bočiai“, pats rengė etnografines programas. Ilgus metus jis įsikūnydavo į garsųjį Motiejaus Valančiaus personažą – Palangos Juzę ir per Palangos miesto šventes organizuodavo teatrališkas grupes.
„Išsidrožė masyvias žirkles, turėjo šiaudinę skrybėlę, iš kažkur susiradęs surdutą. Greta jo būdavo ir Domicelė, abu rengdavo vaidinimus. Subūręs savo mėgėjų grupę, vaidindavo Užgavėnėse – pats parūpindavo kaukes, priderindavo rūbus, aksesuarus – kokie įspūdingi velniai, raganos pasipildavo į gatves. Per Palangos atidarymo šventę eidavo kitokie karnavalai – Aleksandras sugalvodavo, kaip aprengti saulės, pavasario, vasaros personažus. Jo grupę kviesdavo į Rumšiškių Užgavėnes, Sartų lenktynes. Jį filmuodavo, medžiaga yra saugoma ir Nacionaliniame liaudies kultūros centre“, – kalbėjo Z. Baniulaitytė.
Liudvikas Haidukas (Lajos Hajduk)
Fot. Mai es Tarsa. Budapeštas, XIX a. II p.
Šiemet sukako 110 metų, kai mirė karališkasis sodininkas-planuotojas, grafo Juozapo Tiškevičiaus valdų vyriausiasis daržininkas Liudvikas Haidukas, savo ir pagalbininkų rankomis kūręs ir puoselėjęs Kretingos dvaro parką ir žiemos sodą.
Liudvikas Haidukas, vengriškai – Lajos Hajduk, gimė 1856 m. Vengrijos karalystėje, manoma, Budapešte. Susidomėjęs daržininkyste, sodininkyste ir želdininkyste, šių disciplinų pagrindų mokėsi šalia Austrijos-Vengrijos imperijos sostinės Vienos įsikūrusioje Habsburgų dinastijos Šionbruno (Schönbrunn) rezidencijoje, tapo karališkuoju sodininku-planuotoju.
<>
Gabų sodininką-daržininką pastebėjo Vienos apylinkėse poilsiavę Lietuvos didikai. Pirmasis į savo valdas jį pakvietė Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis. Archyvuose išlikęs dokumentas liudija, kad 1878 m. už darbą kuriant ir tvarkant Rietavo dvaro parką Liudvikui Haidukui buvo išmokėtas 450 sidabro rublių metinis atlyginimas.
Netrukus šį savo profesijos žinovą nusižiūrėjo geras kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių bičiulis, vienas turtingiausių to meto Lietuvos didikų, grafas Juozapas Tiškevičius, 1878 m. ėmęsis Kretingos dvare kurti nuolatinę savo šeimos rezidenciją. Manoma, kad į Kretingos dvarą Liudvikas Haidukas atvyko apie 1880–1881 m. Čia jam buvo patikėta kurti iš Lentvario perkeltos Tiškevičių rezidencijos aplinką – vasaros ir žiemos sodus, prižiūrėti daržininkystės ir sodininkystės ūkį.
Liudviko Haiduko persikėlimo į Kretingą aplinkybės dar neatskleistos. Galbūt šeimininko pakeitimui įtakos turėjo geresnis atlyginimas, o gal jam apsispręsti padėjo tai, kad grafienė Sofija Tiškevičienė turėjo vengriškas šaknis: jos tėvo Aleksandro Horvato protėviai į Lietuvą ir Lenkiją iš Vengrijos persikėlė 1575–1576 m. drauge su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapusiu Transilvanijos kunigaikščiu Steponu Batoru. Kretingos dvare Liudvikas Haidukas netruko prigyti ir ši vieta tapo produktyviausia ir paskutine jo gyvenimo ir veiklos stotimi, kurioje jis praleido daugiau kaip 30 metų, iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Ona Galdikaitė Telšiuose.
1959 m. Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijos archyvo nuotr.
Pirmuosius bernardinus vienuolius Kretingoje 1602 m. įkurdino jos valdytojas Jonas Karolis Chodkevičius (1570–1621), kai moterų vienuolija pradėta kurti tik 1920 m. gruodžio mėnesį. Viena pirmųjų seserų vienuolių, savo gyvenimą paskyrusi Dievui, buvo Ona Galdikaitė (1898–1990), žinoma poetiniu slapyvardžiu Vynmedžio šakelė, rašiusi eiles, sovietmečiu bendradarbiavusi pogrindiniuose leidiniuose, iš užsienio kalbų vertųsi teologinius leidinius ir religines knygas.
Ji gimė 1898 m. Giršinų kaime prie Mosėdžio pasiturinčių 80 ha. ūkio savininkų Fortunatos Karevičiūtės ir Felikso Galdiko šeimoje ir buvo vienintelė mergaitė tarp 4 brolių, iš kurių Adomas vėliau tapo garsiu dailininku. Giliai maldinga motina savo laiku buvo atsisakiusi troškimo tapti vienuole, kad jos vienintelis brolis Pranciškus taptų kunigu. Į kunigus po Petrapilio dvasinės akademijos baigimo 1886 m. įšventintas Pranciškus Karevičius (1861–1945) 1914 m. tapo Žemaičių vyskupu ir juo išbuvo iki 1926 m., kai savo pareigas perleido jaunesniam vyskupui Juozapui Skvireckui, netrukus įstojęs į Marijonų vienuoliją Marijampolėje. O. Galdikaitė, baigusi pradinę mokyklą Mosėdyje, 1912 m. tęsė mokslus Kaune, Saulės progimnazijoje, iš kur, baigusi 2-i klases, dėl prasidėjusio I pasaulinio karo artėjant frontui išvyko į Panevėžį, iš kur 1915 m. persikėlė į Rusijos Kislovodsko miestą pas tetą, iš kur 1916 m. išvyko į Voronežą, kuriame buvo apsistoję nemažai karo pabėgėlių lietuvių ir veikė mergaičių bei berniukų gimnazijos. Čia baigusi 6-ą ir 7-ą klases O. Galdikaitė sugrįžo į Kauną ir tęsė mokslus katalikiškoje Saulės gimnazijoje, kuriai vadovavo garsus ateitininkas Pranas Dovydaitis (1886–1942), Vasario 16-osios Akto signataras, profesorius. Čia ji pradėjo publikuoti ir pirmuosius eilėraščius – maldas, iš kurių liejosi motinos įskiepyta gili religinė dvasia, kuri ją lydėjo visą gyvenimą. 1919 m. po gimnazijos baigimo, O. Galdikaitė išvyko į Vokietiją Miunsterio universitete studijuoti teologijos, filosofijos bei pedagogikos mokslų, bet dėl sveikatos problemų grįžo namo ir po poilsio bei ilgų apmąstymų, nusprendusi rinktis vienuolės gyvenimą ir tarnystę Dievui, 1921 m. Kretingoje įstojo į sunkiai besikuriančią materialinių sunkumų ir dvasinių vadovų trūkumo kamuojamą Šv. Pranciškaus III ordino seserų kongregaciją, kuri dėl neatitikimo kanonams 1924 m. buvo panaikinta. O prieš tai , siekdama kanoniško patvirtinimo, kongregacija privalėjo tobulinti savo seserų dvasinį gyvenimą, todėl 1922 m. pradžioje buvo užmegzti ryšiai su Vokietijos Nonenverto pranciškonių vienuolynu, į kurį 1922 m. rugsėjo mėn. O. Galdikaitė, kaip labiausiai išsilavinusi, ir išvyko.
Kretingos rajono M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvyko susitikimas su Palangoje gyvenančiu Šv. Rašto vertėju, humanitarinių mokslų daktaru, biblistu ir teologu Giedriumi Saulyčiu. Jis pristatė neseniai 4 atskiromis knygomis Lietuvos Biblijos draugijos išleistą Naująjį Testamentą, papasakojo apie seniausius rankraščius ir koks buvo Šventojo Rašto kelias į Lietuvą.
Rašė hebrajų ir graikų kalbomis
Bibliją sudaro Senasis Testamentas, nušviečiantis išrinktosios tautos kelią iki Kristaus gimimo, ir Naujasis Testamentas, pasakojantis apie Kristaus atėjimą, Jo mokymą, Prisikėlimą ir mokinių darbus. Senasis Testamentas parašytas hebrajų, Naujasis Testamentas – graikų kalbomis.
„Po įžymaus antikos karvedžio Aleksandro Makedoniečio žygių IV a. prieš Kristų užkariaujant pasaulį – dalį Europos, Afrikos ir Azijos, užkariautose tautose išplito graikų kalba, kaip, tarkim, dabar anglų, – paaiškino mokslininkas. – Nors žydai Jėzaus laikais kalbėjo aramėjų kalba, tačiau sinagogose melsdavosi hebrajiškai, o vėliau – graikiškai.“
Pasak G. Saulyčio, senieji rankraščiai buvo rašomi ant papiruso, kuris atsirado III tūkstantmetyje prieš Kristų – iš pradžių rašyta į ritinius, vėliau jie būdavo pjaustomi ir rišami į knygas. O nuo I a. prieš Kristų imta naudoti pergamentą, kuris buvo išrastas Pergamo mieste, dabartinėje Turkijoje. Pergamentas – tai itin plonai specialia technika išdirbtos Pergame augintų ožkų veislės odos.
Seniausi Biblijos fragmentai
Seniausias išlikęs Šv. Rašto fragmentas – iš pranašo Izaijo knygos, ranka perrašytos ant papiruso 125 m. prieš Kristų. Izaijo pranašystė greta kitų šventraščių buvo aptikta Kumrano uolose, dabartiniame Izraelyje.
Biblistas G. Saulytis pasidžiaugė, kad jam taip pat pavykę perskaityti kai kuriuos senuosius hebrajų tekstus. Seniausias išlikęs fragmentas iš Naujojo testamento – tai 90 m. rašytas Jono evangelijos 18 skyriaus fragmentas.
„Labai keista, kad dėl Jėzaus gyvenimo, kaip istorinio fakto, vis dar abejojama, nors net 4 Evangelijos jį liudija, prabėgus labai nedaug laiko po tikrų istorinių įvykių. Tačiau niekas neabejoja Herodotu, Sokratu ar Platonu – nei dėl jų gyvenimo, nei dėl raštų, nors jie gyveno šimtmečius iki Kristaus“, – pastebėjo G. Saulytis.
|
|
