Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vakarų Lietuva

Lesykla su paukščiais – Nasrėnų globos namų simbolis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-09-05
Jūratė Mačernienė džiaugėsi, kad kalvio Audriaus Kasparo sukurta skulptūra puikiai atspindi Nasrėnų globos namų dvasią.

Kretingos rajono Kūlupėnų seniūnijos Nasrėnų globos namų teritorijoje dėmesį pirmiausiai patraukia mosėdiškio kalvio Audriaus Kasparo iš metalo sukurta skulptūra, užkelta ant lauko riedulio – ji vaizduoja lesyklą su joje sutūpusiais paukščiais. „Tai – mūsų bendruomeniškumo simbolis“, – kalbėjo Jūratė Mačernienė, vadovaujanti jau antrus metus veikiantiems Nasrėnų globos namams.

„Ši skulptūra tarsi įprasmina šių namų veiklą ir gyvenimą už jų sienų. Įsižiūrėkite atidžiau: lesykloje susibūrę 7 paukščiai, o dar du tupi ant į dangų besistiebiančių šakų. Ją kurdamas meistras tikrai nežinojo, kaip bus įrengti kambariai ir juose įkurdinti gyventojai. Dabar skulptūroje mes įžvelgiame simboliką, kad dauguma mūsų gyventojų gyvena kambariuose po kelis, tarsi vienoje krūvoje, o du – vienviečiuose kambariuose. Norėjome, kad skulptūra būtų užkelta ant akmens, žemaitiškai – kūlio, kad atspindėtų nuo jo kilusios vietovės – Kūlupėnų – pavadinimą“, – J. Mačernienė pakvietė į namus, kur maloniai šnekučiavomės su jų gyventojais.

Kiekvieno – sava gyvenimo istorija

Jaukiame poilsio kampelyje prie televizoriaus bendravo dviese – 62-jų Steponas Vasylius ir 85-erių Gediminas Stonkus. Abu sakė besidomintys įvykiais Lietuvoje ir užsienyje, tądien sekė naujienas apie pagrobtą ir į Rusiją išvežtą mergaitę. O paklausti, kaip gyvena, sakė besidžiaugią čia tvyrančia ramybe, bendryste ir gera priežiūra. Steponas – našlys, turįs judėjimo negalią, ligi atvykstant čia gyvenęs Kalniškiuose, dirbęs vairuotoju. Gediminas sakė dirbęs Salantų pagalbinėje mokykloje ūkvedžiu, mėgęs muzikuoti.

Atskirame kambaryje prie didžiulio televizoriaus įvykius stebėjo ir pirmoji šių namų gyventoja 73-jų Jadvyga Kuokštienė iš Želvių kaimo. Sakė, didžiumą gyvenimo dirbusi gamybos srityje, turinti šeimą, tačiau visi užsiėmę, dirbantys, o, kad nejaustų vienatvės, atvykusi į Nasrėnų globos namus. Artimieji per šventes ir, kai iš užsienio grįžta duktė, parsivežantys ją namo.

Jos kaimynė 90-metė Bronislava Kungytė iš Naujosios Akmenės, dirbusi veterinarijos gydytoja, nustebino pomėgiu skaityti, tądien ji buvo įnikusi į biografinę Valdo Adamkaus knygą „Paskutinė kadencija“.

Pasak J. Mačernienės, dieną ji pradedanti nuo laikraščių, kurių jai parūpina darbuotojai, o knygų atveža artimieji.

Kalbinti gyventojai savaip interpretavo savo gyvenimo istorijas, tačiau J. Mačernienė įspėjo, kad ne visomis jomis galima tikėti, nes sunkios ligos ir negalios savaip koreguoja žmogaus atmintį.


Dievo Motinos soboro Konotopo mieste šventikas Pavlas Kuzas

„Aš rankoje laikau ne šautuvą, bet kryžių, tačiau okupantai vis tiek mane buvo įtraukę į pirmiausiai suimtinų asmenų sąrašą“, – pasakė karo kapelionas Pavlas Kuzas. Jam, 45-erių šventikui, dirbančiame su Rusija besiribojančio Sumų regiono Konotopo mieste, nutolusiame 100 km nuo sienos, pasisekė su šeima išvykti likus valandai iki okupantų įsiveržimo 2022 vasario 24 dieną.

Į Konotopą įžengę okupantai nedelsiant atvyko prie tėvo Pavelo namo, o po to dar ne kartą tikrino, ar šventikas negrįžo, ir kaimynų klausinėjo, kur jis gali būti. Rusijos saugumiečiai pirmomis Konotopo okupacijos dienomis gatvėse vaikščiojo rankoje laikydami energetinio gėrimo skardinę, kad vieni kitus atpažintų, ir suiminėjo vyrus, dalyvavusius nuo 2014 metų vykstančiuose mūšiuose Donecke ir Luganske.

P. Kuzas ne tik lydėjo karius į šiuos mūšius, bet ir organizavo rinkti paramą frontui. Didžiausią Kremliaus pyktį šis šventikas vis dėlto buvo užsitraukęs tuo, kad sugebėjo prikalbinti didelę dalį Konotopo tikinčiųjų pereiti iš maskvietiškos pravoslavų bažnyčios į pavaldžią Kijevui.

„Iš įvairių šaltinių žinau, kad mane priešui buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolaborantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą“, – sakė tėvas Pavlas. Pieš 14 metų jam atvykus dirbti į antrą pagal dydį regiono miestą, turintį 85 tūkst. gyventojų, čia tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kijevui, o visose kitose skambėjo Maskvos propaganda.

Per tą laiką tėvui Pavlui pavyko Konotope pastatyti tris naujas cerkves, o dar dvi pavaldžios Kijevui iškilo užmiesčio gyvenvietėse. Statistika tapo iškalbinga – daugiau kaip pusė mieste gimstančių naujagimių dar prieš karą jau buvo krikštijami ukrainietiškose cerkvėse.

Didžiausiu tikinčiųjų traukos centru tapo naujai pastatytas Dievo Motinos soboras, kuriam vadovauja P. Kuzas. Soboro rūsyje dvasininkas įrengė paramos armijai ir pabėgėliams rinkimo centrą, o priešais soborą įkūrė šlovės alėją pagerbti kariams, žuvusiems kovoje su Rusija.


Vynuogių auginimo ypatumais mielai dalijasi ir su kitais

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-08-29
Auginti vynuoges informacinių technologijų mokytojui Aidui Kuteliui – tik pomėgis, o įgyta patirtimi jis dalinasi ir su kitais.

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos informacinių technologijų mokytojas 46-erių Aidas Kutelis daugiau kaip 20 metų augina ir puoselėja vynuoges – jo sodyboje po priedangomis ir lauke veši, dera per 130 veislių vynuogių, kurių dauguma – desertinės, nokinančios dideles 2–3 kg sveriančias kekes. Šių – desertinių – vynuogių skonių įvairovė nustebintų ir didžiausią gurmaną.

„Kurdamas sodybą ir namus pradėjau nuo aplinkos – sodinau medžius, pabandžiau auginti vynuoges. Ne viskas iškart pasisekė – iš klaidų mokausi jau 20 metų“, – A. Kutelis prisiminė, kad pirmuosius vynuogienojus jis pasodino 2001-aisiais, ir tai buvo daugiausia lietuviškų ir latviškų veislių uogos: „Zilga“, „Supaga“ „Liepsna“, „Juodupė“ „Širvinta“. Dauguma jų pasiteisino, kai kurios yra tinkamos auginti lauke.

Auginti vynuoges mūsų klimato sąlygomis yra nemenkas iššūkis. Ypač daug problemų kelia permainingi šalti pavasariai, kurie pajūrio sąlygomis dar ir vėluoja. „Vynuogė – toks augalas, kuris nušąla esant nulinei temperatūrai. Todėl daugumai desertinių vynuogių įrengiau priedangas – stačiau standartinius šiltnamius, tačiau juos patobulinau. O iš patirties galiu pasakyti – tos veislės, kurios skirtos auginti lauke, ir turi augti atvirame grunte, o desertinėms sąlygas reikia pagerinti, – A. Kutelis sakė dabar išbandantis ir vynuogių veisles, skirtas vynui gaminti. – Tačiau vynas manęs nedomina – man daug įdomiau, kaip šios veislės pritampa mūsų klimato sąlygomis – kaip jos tarpsta pajūryje be priedangų, ar spėja prinokti.“

Šiltėjant klimatui, vis šiauriau slenkasi daugybė pietų augalų, ne išimtis – ir vynuogienojai. A. Kutelio pastebėjimu, vynuogės nėra reiklios: jų, tarkim, nereikia laistyti, tačiau desertines veisles būtina „pamaitinti“. „Vynuogienojus „maitinu“ išskirtinai organika – nenaudoju jokių mineralinių trąšų, priedų ar cheminių augalų apsaugos priemonių. Tręšiu pelenais, mėšlu, atsirenku veisles – yra tokių, kurios visiškai nepasiduoda ekologiniam auginimui“, – teigė jis. Vynuogės gana atsparios ligoms, kol kas Lietuvoje nėra ir kenkėjų, kurie puola Prancūzijos ar Italijos vynuogynus – jiems čia gal būtų ir per šalta, nesvarbu, kad mūsų žiemos vis šiltesnės.


Vilniuje Dimai teko susitikti ir su Vytautu Landsbergiu.

„Po sužeidimų fronte 2016-aisiais nuskraidintas reabilituotis į Lietuvą supratau, kodėl jūs labiausiai mus remiate: patyrėte Rusijos agresiją 1991 m. gindami televizijos bokštą ir įsisąmoninote, kad Maskva yra bendras mūsų priešas“, – pasakė 31-erių karo sanitaras Dima Sobota.

Žodis „sobota“ lietuvių kalba reiškia „šeštadienį“, tad dauguma Dimos fronto bičiulių mano, kad tai jo slapyvardis, o ne pavardė, mat fronte kovotojai prisistato slapyvardžiu. „Ta prasme man pasisekė, nes pasisakius pavardę dar prieš karą stadione visi manė, kad sakau slapyvardį“, – prisiminė Dima.

Apie stadioną Dimą užsiminė ne atsitiktinai, nes nuo paauglystės buvo aistringas Charkovo „Metalisto“ futbolo klubo fanas ir net dalyvaudavo muštynėse su kitų komandų sirgaliais. „Dalis visuomenės dėl tų muštynių į mus žiūrėjo kreivai, bet požiūris pasikeitė 2014 metais, kai Rytų Ukrainos miestuose kilo Rusijos KGB išprovokuoti Maskvos ir Kijevo šalininkų susirėmimai, o fanai tapo Ukrainos gynėjais“, – prisiminė vaikinas.

Dima neslėpė, kad ilgiausias jaunystės laikmetis – pastarieji devyneri metai – yra susiję su karu. Jaunuoliui buvo 22 metai, kai per žiemos sesijos egzaminus universitete 2014-aisiais išgirdo, kad sostinėje kyla „Euromaidano“ barikados, ir jis, viską metęs, išvyko padėti opozicijai.

Tuometiniam šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui nusprendus nutraukti derybas dėl Ukrainos stojimo į ES ir labiau suartėti su Rusija, į gatves protestuoti išėjo masės žmonių, o jaunuoliai ėmė statyti barikadas.

„Policija nepraleido į Kijevą organizuotai autobusais vykstančių opozicijos šalininkų, bet mes, futbolo fanai, prasiveržėme po kelis autostopu, padėjome sostinėje statyti barikadas, kovojome ir nugalėjome“, – džiugiai pasakojo vaikinas.

Džiaugsmas buvo trumpas, nes Maskvos remiami V. Janukovyčiaus šalininkai užgrobė Krymą ir panoro prijungti kitus Rytų Ukrainos regionus prie Rusijos.


Iniciatyvos įkurti Jurgio Pabrėžos muziejų Kretingos bažnyčioje, kurioje jis dirbo ilgiausiai – 33-jus metus, ėmėsi kretingiškės Asta Pocienė (dešinėje) ir Jolanta Klietkutė.

Per Žolinę Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios bokšto aikštelėje buvo atidaryta nauja lankytina vieta – Pranciškonų vienuolyne gyvenusiam ir dirbusiam kunigui, švietėjui, liaudies gydytojui, botanikui Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai (1771–1849) skirta ekspozicija-mini muziejus. Jo iniciatoriai ir įkūrėjai – pernai įsteigto Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos labdaros ir paramos fondo atstovai – teigė, kad tai esąs pirmasis ir vienintelis J. A. Pabrėžai skirtas muziejus Lietuvoje.

Išlikę autentiški daiktai

Naująją ekspoziciją aprodė šio fondo atstovės – jo vadovė visuomenininkė Asta Pocienė ir Kretingos muziejaus muziejininkė Jolanta Klietkutė. Skliautuota patalpa su nedideliu langeliu labiau primena vienuolyno erdvę, – juolab kad dėmesį pirmiausia patraukia senas, daugiau kaip šimtmetį skaičiuojantis, pranciškono abitas, sulopytas ir apsiūlėtas buvusio jo šeimininko. O pajuodusi mūro siena primena apie bažnyčią prieškariu niokojusius gaisrus.

Į kuklų muziejų, kuris, kaip teigė A. Pocienė ir J. Klietkutė, iš Kretingos pranciškonų vienuolyno, kuriame J. A. Pabrėža praleido 33-jus savo gyvenimo metus, atkeliavo keletas autentiškų jo daiktų – vienuolio klauptas ir 3 jo paties sukurti darbai, tiksliau – šių kopijos, nes originalai saugomi muziejuje. Viename paveikslų autorius gana meniškai nutapė šv. Antaną, kitame – Dievo Motiną, o trečiasis – herbariumas, sukurtas iš tų žolynų, kuriuos pats augino, rinko ir tyrinėjo. Iš jų centre sulipdytas ir visiems gyvenimo prasmė primenantis priesakas: „Deiws mata – cziesos bieg – smertis gien – wiesznaste lauks“.

Rodydama klauptą, J. Klietkutė pasakojo, kad pagal vieną J. A. Pabrėžos mirties versijų, jis ir buvo rastas sukniubęs jame per maldą. Šiandieną ant klaupto – labai simboliška – mažojo lankytojo paliktas išlankstytas popierinis laivelis. „Nieko nėra atsitiktinio: šio eksponato nereikėtų lankytojams išbandyti atsiklaupus, gal todėl vaikas ant jo ir padėjo laivelį. Šis laivelis tarsi asocijuojasi su paties J. A. Pabrėžos vienuolišku pasižadėjimu: kai, dirbant Kartenoje, plaustu jam teko keltis per sraunią Miniją pas sergantį vaiką, jis meldė: „Viešpatie, jei liksiu gyvas, pasižadu tarnauti tau visą gyvenimą“, – legendiniu tapusį J. A. Pabrėžos gyvenimo momentą atskleidė jo biografija ir dvasinio tobulėjimo keliu besidominti J. Klietkutė.


Charkovo kazokų atamanas Turas pelnė daug apdovanojimų.

„Apie tai, kad priešo specialiosios tarnybos „medžioja“ kariuomenės vadus, karių stovyklas ir ginklų sandėlius, viešai neskelbiama, bet tai yra realybė. Kare vyksta daugybė dalykų, nematomų civiliams. Mane Kremlius irgi įtraukė į būtinų sunaikinti asmenų sąrašą“, – pasakė Charkovo kazokų atamanas slapyvardžiu Turas.

53 metų vyras iš tiesų yra profesionalus Ukrainos armijos karininkas, vadovaujantis šauktinių karių apmokymo stovyklai, ir jau keturis kartus patyręs sunkius sužeidimus per priešo bombardavimus. Paskutinis Turo sužeidimas buvo pats rimčiausias.

Visuomeninei kazokų organizacijai „Pilietinis Slabados judėjimas“ kariūnas vadovavo iki Rusijai užpuolant Ukrainą, dabar jo pareigas vykdo pavaduotojas. Žodis „Slabada“ reiškia istorinį geografinį regioną, egzistavusį XVII–XVIII a. ir apėmusį plačias kazokų gyvenamąsias vietoves ties dabartiniu Ukrainos ir Rusijos pasieniu.

Regionas iš pradžių vadinosi „laukinėmis stepėmis“, ir nemaža jo dalis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vėliau žemės atiteko carinei Rusijai, kuri XVIII šimtmečio viduryje panaikino pačios anksčiau suteiktą Slabados kazokų savivaldą ir autonomiją.

Autonomijos centru buvo tapęs Charkovo miestas, todėl šiame ir gretimuose Ukrainos regionuose prieš kelis dešimtmečius ėmusios atsikurti kazokų organizacijos dažnai pavadinimuose mini žodį „Slabada“.

Kazokų judėjime Turas dalyvauja ne atsitiktinai: vyras tokiu būdu nusprendė pratęsti Zaporožėje gyvenusių prosenelių tradiciją.

Turo slapyvardis liudija tiesiogines sąsajas su kazokais, nes reiškia „patrankos akmenų rinkėją“. Viduramžiais vienu metu į patrankų vamzdžius vietoje metalinių kulkų buvo kišami pailgi akmenys, ir artileristų padėjėjai privalėjo jų pririnkti.

Nuo 2008 m. kazokų veikloje dalyvaujantis Turas po dešimtmečio tapo judėjimo vadovu ir pelnė atamano titulą. „Į organizaciją tuo metu jungėsi karinei tarnybai dėl amžiaus ar sveikatos būklės netinkantys asmenys, mes propagavome tautinį patriotizmą ir ruošėme jaunimą tarnybai kariuomenėje, mokėme istorijos ir primirštų tautinių dainų, amatų“, – pasakojo Turas.

Atamano teigimu, karui su Ukraina Maskva rengėsi seniai, o likus trims mėnesiams iki įsiveržimo pradžios, į Charkovą, kitus pasienio miestus ir sostinę Kijevą pasiuntė diversantų grupes. Atvykėliai Charkove apsigyveno iš anksto kolaborantų išnuomotuose butuose, kuriuose kaupė ginklus ir sprogmenis, o kilus karui privalėjo kelti chaosą ir talkinti saviškiams.


„Dažnas, atėjęs pas mus, teiraujasi: „Koks tas pirmas sezonas po karantino, ar daug lankytojų ateina vasarą?“ Galiu pasakyti tiek: svečių ir iš Lietuvos, ir iš užsienio sulaukiame vis daugiau, lankyti muziejus jau tampa madinga tradicija“, – pastebėjimais pasidalino Palangoje esančio Antano Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Birutė Turauskaitė.


„Aš nebijau, ir tu nebijok: ji nekanda, neturi dantų. Tik kutena, kai vaikšto“, – į rankas paėmusi atgijusią liauną medžio šakelę primenančią gyvalazdę, padrąsino penkiametė Luna Blauzdytė. – Man jos patinka, padedu mamai jas prižiūrėti. Vieną kartą pabėgo, tai žinok – jos moka vaikščioti aukštyn kojomis“.


Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentė kretingiškė režisierė Auksė Antulienė turi ambicingų tikslų tarptautiniais festivaliais pakelti šalies mėgėjų teatro prestižą.

Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos viceprezidentė, Kretingos rajono kultūros centro Vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vyriausioji režisierė Auksė Antulienė dalyvavo birželio 19–25 dienomis Vengrijoje, Debreceno mieste, įvykusiame Pasauliniame mėgėjų teatrų asociacijos (AITA/IATA) surengtame festivalyje, kuris tapo ir dalimi 10-osios Pasaulinės teatro olimpiados. Į Lietuvą A. Antulienė parvežė džiugią ambiciją ir siekį – 2027 m. pasaulio vaikų ir jaunimo teatrų festivalį surengti Kretingoje.

Lietuva – tarp pasaulio elito

Pasak A. Antulienės, Lietuvos teatro kolektyvai puikiai pasirodo kas dvejus metus vis kitoje šalyje ir kas ketverius metus Monake vykstančiame pasauliniame mėgėjų teatro festivalyje – ši šalis yra būtent šio festivalio krikštamotė.

Festivalis, prieš 70 metų sumanytas grupelės teatro jaunuomenės ir gavęs Monako princų pritarimą, per laiką įgijo svorį: kasmet paraiškas dalyvauti jame pateikia per 50 šalių, tačiau į festivalį pakviečiamas tik kas kelintas norintis, – šiemet kolektyvai iš 12 šalių. „Mums didelė garbė, kad Lietuvos mėgėjų teatras kaskart patenka tarp pasaulio elito“, – džiūgavo viceprezidentė.

Šiemet Debrecene Lietuvai atstovavo Vilniaus universiteto studentų dramos teatras. Greta išskirtinių žanrų ir skirtingų temų spektaklius parodžiusių teatrų, mūsų sostinės studentai, pasak A. Antulienės, atvežė Volfgango Borcherto pjesę „Valanda 00“ (režisierė Felicija Feiferė). Pasirinktas spektaklis vaizdavo, kaip iš karo grįžta traumuoti jauni žmonės ir neberanda savo namų.

„Tema labai atitiko laikmetį, nors vilniečiai spektaklį kūrė dar neprasidėjus karui Ukrainoje, tarsi vedami nuojautos. Spektaklis labai įtaigus, emocionalus, jame daug judesio. Festivalio vertinimo komisija lietuviams negailėjo gerų žodžių, ir tai darsyk sustiprino jos pasitikėjimą Lietuva“, – A. Antulienė kalbėjo, kad AITA/IATA prezidentas Aledas Rhys Jones, jau ir anksčiau parodęs pasitikėjimą Lietuva, po šio pastatymo darsyk pasiūlė kitą festivalį surengti būtent mūsų šalyje.


Muzika suveda į brandžią draugystę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-06-20
Kretingiškis muzikas Audrius Janonis, išugdęs ne vieną garsią asmenybę, dar įrašo muziką ir groja savanoriaudamas.

Švenčiant Kretingos miesto 770-ąjį jubiliejų, kretingiškis muzikas 54-erių Audrius Janonis, dirbantis Kretingos rajono kultūros centro scenos inžinieriumi ir Pranciškonų gimnazijos neformaliojo ugdymo vadovu, lyg žmogus-orkestras sukosi daugelyje renginių – buvo atsakingas už jų įgarsinimą, o ir pats grojo klavišiniais per bardų muzikos vakarą „Baltas paukštis“ ir krikščioniškojo roko grupės „Gyvasis vynmedis“ šlovinimo koncerte.

Tarp klientų – žinomi vardai

A. Janonis, Klaipėdos konservatorijoje baigęs džiazo studijas pas maestro Vytautą Grubliauską, dar turi individualią įrašų studiją. Dažniausiai sakė dirbąs su vokalistais ir ansambliais, o įrašų paskirtis būnanti labai įvairi: kas įsirašo sau ir kaupia asmeninę fonoteką, o dažniausiai – konkursams ar televizijos laidoms. Tarp jo klientų – ir žinomi vardai, tokie, kaip Inga Valinskienė, Edmundas Kučinskas – šie buvo atvykę į jo studiją Kretingoje. Kažkada, prasitarė, jam yra tekę groti žinomose muzikos grupėse „Tabasco“ ir „Tekila“.

Pastaruoju metu, sakė, dirbąs su Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos pedagoge Diana Beržanskiene, kuri, jo žodžiais, labai stipriai parengia vaikus, skinančius laurus įvairiuose prestižiniuose konkursuose – jis rengia aranžuotes, ant kurių sykiu „lipdo“ dainas.

O ir paties A. Janonio ryškus įspaudas, ugdant jaunuosius talentus. Pats kuriantis dainas, ne vienai jų parašęs ir eilių, itin ramaus ir santūraus būdo A. Janonis prasitarė, kad tradiciniam bardų festivaliui „Baltas paukštis“ šiemet kartu su savo mokine vokaliste Gita Vaikėnaite dainas sukūrę ekspromtu.

Savo mokiniais, sakė, labai pasitikintis, jų nespaudžiąs, ir prie kiekvieno prieinąs nestandartiškai. Ir nors nemažai jo darbinės veiklos metų prabėgę Klaipėdos ir Kretingos mokyklose, tačiau pedagoginė veikla, atviravo, jo netraukianti: „Mokytojauti – ne man. Mano ugdymo principas – netrukdyti vaikui, kad jis pats susirastų savo muzikavimo koncepciją. Muzikalių vaikų aš neieškau, jie patys mane susiranda“, – atviravo būreliams įprastai vadovaujantis A. Janonis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas