|
Minizoologijos sodo šeimininką atpažįsta tik šuo ir ponis
Trisdešimt trejų salantiškis Mindaugas Ivanauskas savo namų ūkyje užveisė tikrą zoologijos sodą: 20 arų plote įrengti voljerai, vištidės, aptvarai, tvartai, kuriuose bėginėja 60 retųjų paukščių bei dvi dešimtys egzotiškų žinduolių bei kanopinių. Ivanauskų sodybą pamėgo moksleiviai bei vasarą pro šalį keliaujantys turistai.
Savo prijaukintiems gyvūnams bei paukščiams M.Ivanauskas kasmet sulesina ir sušeria per 6 tonas grūdų bei kombinuotųjų pašarų, perka šieno, šakniavaisių. Šeimininko paskaičiavimu, pašarams jis išleidžia per 5 tūkst.Lt. „Jei žiūrėčiau tik naudos, gyvūnus laikyti būtų labiau nuostolinga, negu pelninga. Man jie nėra pasipelnymo šaltinis, o atgaiva širdžiai ir gyvenimo būdas“, - tvirtino M.Ivanauskas, pirmuosius retus paukščius pradėjęs auginti nuo vienuolikos metų. Regos negalią turintis Mindaugas vakarais sargauja Salantų vidurinėje mokykloje. Tad jam pakanka asmeninio laiko, kurį kone visą jis skiriąs gyvūnų priežiūrai bei literatūros studijavimui. M.Ivanausko žodžiais, gyvūnų pasaulis jam, ko gero, net įdomesnis už žmonių. Tarp gyvūnų irgi kunkuliuoja jausmai ir aistros – meilė, neapykanta, pavydas, neištikimybė, - tik visa tai vyksta atvirai ir natūraliai. „Savo darbo dieną ūkyje pradedu 7 val. ryto, ir galiu valandų valandas stebėti jų gyvenimą. Tikrai nepabosta, - tikino salantiškis. – Kartais ir naktimis nemiegu, ypač tomis, kai patelės turi atsivesti jauniklių“. M.Ivanauskui yra tekę konsultuoti net zoologijos sodų specialistus apie kai kuriuos retus, pas jį veisiamus gyvūnus. Ivanauskų sodyboje sykiu gyvena visa šeima: Mindaugo tėvas Vincas - veterinarijos gydytojas, mama Elena – buhalterė ir guvi 88-erių močiutė. Jei Mindaugui prireikia išvykti, jo ūkiu pasirūpina namiškiai. „ Globotinių šėrimas jiems – nemažas galvos skausmas: anksčiau kombinuotieji pašarai buvo vienos rūšies, dabar jų – bene dešimt rūšių. Loveliuose maisto turi būti visuomet. Nežinau, kiek yra teisingos specialistų teorijos, kad gyvūnams nestokojant pašaro, jie suėda jo trečdaliu mažiau“, - sakė Mindaugas. Pas salantiškį lama pirmąkart atsivedė mažylį
Rodydamas savo ūkį, Mindaugas paprašė nesiartinti prie motinos lamos, nes ši galinti apspjauti. Mat, prieš pusmetį ji atsivedė mažylį ir labai pyksta ant lankytojų už trikdomą ramybę. Šeimininkas prisipažino, kad privačiame ūkyje Lietuvoje – tai pirmas atvejis, kai lama apsivaikavo. „Nė nežinojau, kad patelė laukiasi. Atėjau į tvartą ir nustebau išvydęs mažylį. Maniškė lama susikergė po 8 mėn., kai paprastai jos susikergia tik po 2 metų“, - pasakojo M.Ivanauskas. Septynmečio patino su motina ir jaunikliu sykiu nesuleidžia, nes mažylis jau - tėvo konkurentas. Iš retesnių gyvūnų Ivanauskų sodyboje užveisti pekariai – tai agresyvios laukinės Pietų Amerikos kiaulės. „Jos veisiasi lengvai, tačiau jaunikliai sunkiai išgyvena. Laisvėje vaikuodamosi patelės pasislepia, o čia nėra kur. Šios kiaulės yra visaėdės: ėda viską, kas gyva. Jų skrandžiai yra keturių skyrių ir suvirškina absoliučiai viską. Prie šių gyvūnų elgtis reikia labai atsargiai, nes greit gali likti be rankos“, - pekarių ypatumus nusakė Mindaugas. Pekarių kaina, pasak pašnekovo, - pasakiška: zoologijos sode porelė kainuoja iki 1200 Lt. Pas Mindaugą apsilanko agresyvių šunų šeimininkai, kurie norėtų pekarius panaudoti šunų dresavimui, ir siūlo nemažus pinigus. Vienok, Mindaugas prisipažino, jog antžmogiams kankinti gyvūnų jis neparduodąs ir neketinąs parduoti už jokius pinigus. Pasak šeimininko, jis šeriąs savo gyvūnus, bet draugystės tarp jų nėra jokios. Iš daugybės jo sodybos gyventojų jį pripažįsta tik šuo ir atokiau besiganantis ponis, atsiliepiantis į Mindaugo švilpimą. Ponį prieš septynerius metus Mindaugui padovanojo Kaliningrado zoologijos sodo darbuotojai, su kuriais buvo užsimezgusi nuoširdi draugystė. Rudoji urvinė žąsis „pastatė“ ūkį
Pasak Mindaugo, ant šitų žąsų jis „pastatė“ savo ūkį. Šios žąsys buvo labai
retos, jos nesiveisdavo zoologijos soduose. O pas Mindaugą – kuo puikiausiai. Todėl jam atsirado galimybė keistis su kolekcionieriais ir papildyti ūkį kitais gyvūnais. Beje, jos – ir labai brangios. Šiandien jų pora kainuoja apie 500 Lt.
Didžiuodamasis šeimininkas aprodė ir vieną rečiausių Lietuvoje – Orlovo peštukinę – vištą. „Per didžiausius vargus ją pavyko gauti iš Sankt Peterburgo kolekcionierių. Rusijoje šia višta labai didžiuojamasi. Pora jų kainuoja 200 Lt. Kaip už vištas tai - nemažai. Dėl gyvūnų įvežimo dabar – griežti ribojimai: iš Europos vežk, ką nori, o iš Rusijos tai – kone tabu“, - sakė šeimininkas.
Laukymėje ganosi masyvus karčiuotas avinas, kilęs iš Šiaurės Afrikos. Jis, beje, labai ištikimas savo patelei. „Jei pripažįsta patelę, lieka jai ištikimas ir kitų nebepripažįsta. Per dešimt metų jis sudraskė net keturias savo rūšies avis. Galingu smūgiu trenkia ragais ir išsyk nulaužia galvą“, - pasakojo M.Ivanauskas.
Šeimininkas su didžiuliu entuziazmu galėtų valandų valandas pasakoti apie savo globotinius, kurių kiekvienas turi savo istoriją. Tarkim, dėl grožio jis laiko skudurinę žąsį, kurių nemėgsta paukštininkai. Viename aptvare pas jį sugyvena Vietnamo kiaulė, nykštukinis Kamerūno ožys, perlinės vištos, triušiai ir mandarininės antys.
Atskirai įkurdinta pora baltųjų povų. Tai – itin vertingi, žmonių išvesti paukščiai. Patinas sniego baltumo uodegą išskleidžia tik prieš patelę.
M.Ivanauskas džiaugiasi, kai į jo ūkį atvyksta besidomintys gyvūnais žmonės. Vienok, pasitaiko ir negeranoriškų atvykėlių, kurie erzina globotinius, o paskui šeimininkui būna sunku juos nuraminti.
Savo mėgėjiško zoologijos sodo lyginti su „naujųjų lietuvių“ ūkiais jis nelinkęs: „Jie paprastai yra uždari ir į juos bet kas nepatenka, o juose laikomų gyvūnų kainos – pasakiškos“.
|