Istorinėse straipsnio autoriaus pateiktose nuotraukose – Lietuvos šauliai lemtingųjų 1991-ųjų sausio įvykių dienomis

Mes, Parlamento gynėjai, šauliai, prieš 35-erius metus ryžomės bet kokia, netgi gyvybės, kaina stoti prieš iki dantų ginkluotą jėgą. Nepabūgome, nepasitraukėme, neišdavėme. Likome ištikimi Parlamente duotai kario priesaikai. Todėl šiandien galime drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis.

Jau 1990 m. gruodžio pradžioje turėjome žinių, kad rengiamasi aktyviems jėgos veiksmams prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tad jau gruodžio mėnesį visoje Lietuvos šaulių sąjunga slaptu mano, Gedimino Jankaus, kaip tuometinio vado, pasirašytu įsakymu buvo paskelbta parengties padėtis.

1991 m. sausio 7-ąją Vilniaus šauliai pradėjo saugoti savivaldybės pastatą. Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius, suderinęs su manimi, nurodė pagrindines šaulių pajėgas skirti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, Gedimino pilies ir joje plevėsuojančios valstybinės vėliavos apsaugai. Nuolat budėjo 100 vilniečių šaulių grupė.

1991 m. sausio 8-osios naktį visos Lietuvos šaulių rinktinėms ir būriams buvo pasiųstas slaptas mano, Lietuvos šaulių sąjungos vado, pasirašytas įsakymas vykti į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo. Tuomet jau žinojome, kad namo tąnakt negrįšime. Bet nežinojome, kad liksime budėti Parlamente beveik pusmetį, iki liepos. O galbūt negrįšime visai.

Iki tragiškojo sausio Lietuvos šaulių sąjunga jau turėjo savo struktūrą, išrinktą vadovybę, buvo atkūrusi žurnalą „Trimitas“, subūrusi aktyvius, pilietiškus, patriotiškai ir ryžtingai nusiteikusius narius. Daugybė šaulių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje saugojo valstybinius objektus, budėjo prie paminklų ir valstybei reikšmingų pastatų ir vykdė tuometinių Lietuvos valstybės vadovų užduotis.

Sausio 8 dieną 9 val. buvo numatytas neva taikus „Jedinstvo“ – prosovietinės organizacijos, suburtos komunistinių struktūrų, mitingas. Mitingo pretekstas – išvakarėse tuometinės Kazimieros Prunskienės vyriausybės paskelbtas sprendimas pakelti maisto produktų kainas. Mitinguotojams vadovavo ir kurstė sovietinis saugumas (KGB) bei Lietuvos komunistų partijos vadeivos Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius ir kiti. Mitinguotojai reikalavo ne tik sumažinti kainas, bet ir paleisti Aukščiausiąją Tarybą. Buvo gauta žinių, kad jie gali šturmuoti ir įsiveržti į Parlamentą.

Jau buvo skubiai išvežiotas mano slaptas įsakymas visoms rinktinėms ir būriams nedelsiant siųsti šaulius iš visos Lietuvos ginti Parlamentą ir kitus svarbius objektus, tuo pačiu – užtikrinti situacijos kontrolę vietose. Sausio 8 d. ankstų rytą prie Parlamento atvyko Šaulių sąjungos vadovybė, būrys Kauno rinktinės šaulių, Centro valdybos nariai. Šauliai stengėsi apjuosti ir apsaugoti Parlamentą nuo mitinguojančių „Jedinstvos“ aktyvistų. Prasidėjo susistumdymai, mitinguotojai pralaužė milicininkų ir mūsų gyvą grandinę, pasipylė per vidinį kiemą prie Parlamento durų, daužė langus ir veržėsi į rūmus. Pastato viduje aktyviai kartu su rūmų apsauga veikė Vilniaus rinktinės šauliai. Panaudojus vandens čiurkšles iš priešgaisrinių žarnų, įsiveržti į vidų pasisekė tik keliems maištininkams, kurie buvo greitai išvesti iš rūmų. Išsibarsčius mitinguotojams, dar budėjome prie pastato, kiek vėliau Krašto apsaugos generalinis direktorius Audrius Butkevičius pradėjo šaulius, kaip ir kitus gausiai susirinkusius savanorius, skirstyti gynybai rūmų viduje.

Sausio 9-ąją iš pat ryto virš Vilniaus ratus suko sovietų kariniai sraigtasparniai. Jie mėtė atsišaukimus, kuriuose buvo rašoma, kad Lietuvos Parlamentas ir Vyriausybė veda respublikos gyventojus į pražūtį. Orouoste nusileido sovietų armijos lėktuvas, atgabenęs 50 Pskovo divizijos desantininkų ir grupę sovietinės armijos kariškių. Vėliau atskrido KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“.

Ir vėl prie Aukščiausiosios Tarybos pradėjo rinktis jedinstveninkai, reikalavę įvesti SSRS prezidento valdymą. Kitoje aikštės pusėje Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio kvietimu susirinkę tūkstančiai vilniečių skandavo „Lietuva“, „Landsbergis“, reiškė palaikymą teisėtai Lietuvos valdžiai. TV bokštas buvo apsuptas sovietų šarvuočių, pradėti blokuoti Vilniaus tiltai.

Tad sausio 9-ąją Šaulių sąjungoje įvesta ypatingoji padėtis, Centro valdybos įgaliojimai sustabdyti, buvau išrinktas sąjungos vadu ir paskirta Vado taryba, kuri buvo patariamoji institucija. Tad operatyviai vadovauti šauliams vadui buvo reikalinga sukarinto pobūdžio darinys. Tad skubiai buvo suformuotas mano vadovaujamas Šaulių sąjungos štabas, kurio nariais tapo rinktinių valdybų pirmininkai, štabų viršininkai ir kiti šaulių aktyvistai – vado pavaduotojas Stasys Ignatavičius, LŠS kadrų skyriaus viršininkas Albinas Čaplikas, „Trimto“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, Albertas Frejeris, Antanas Sirtautas, Saulius Slavinskas, Marijampolės rinktinės vadas Antanas Karalukas bei kt.

Per kurjerius išsiuntinėtas naujas slaptas mano nurodymas visoms rinktinėms siųsti kuo daugiau šaulių į Vilnių su ginklais, nors jau tomis dienomis nebuvome beginkliai.

Tą dieną buvo sudaryta ir Aukščiausiosios Tarybos gynybos taryba, kuri paskyrė Parlamento centrinį gynybos štabą. Štabui vadovavo KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius, viršininku paskirtas Jonas Gečas. Jo pavaduotojais – Česlovas Jezerskas ir Virginijus Česnulevičius. Be manęs, nuo Šaulių sąjungos į štabo sudėtį įėjo mano pavaduotojas Stasys Ignatavičius ir Kauno rinktinės šaulys Mindaugas Zakšauskas. Štabui teko rūpintis ne tik šauliams paskirto objekto gynybos ir pastate buvusių šaulių apginklavimo, maitinimo klausimais, bet ir šaulių dalyvavimo kitų svarbių objektų visame krašte apsaugos reikalais.

Šaulių sąjungos štabas įsikūrė II rūmuose, kur buvo sutelktos pagrindinės šaulių pajėgos. Pastate užsibarikadavę šauliai visomis tuo metu įmanomomis priemonėmis stiprino savo gynybos pozicijas.

Sausio 10 dieną įtampa toliau didėjo, sovietų kariuomenė pradėjo gaudyti Lietuvos jaunuolius į neva privalomą tarnybą armijoje, SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas paskelbė ultimatumą Aukščiausiajai Tarybai, reikalaujantį nedelsiant atkurti SSSR konstituciją ir atšaukti visus anksčiau priimtus aktus. Vilniuje spaudos konferenciją surengė Lietuvos komunistai kolaborantai – LKP CK pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius ir antrasis sekretorius Vladislavas Švedas, kurie grasino naujais streikais prieš teisėtą Lietuvos valdžią.

Vis gausiau atvykstantiems šauliams Centrinis gynybos štabas patikėjo AT II rūmų ir dalies I rūmų (IV aukšte rengiamą žvalgybinį postą) gynybą. Buvau paskirtas šių objektų gynybos komendantu. Šaulių sąjungos štabas įsikūrė II korpuse, kabinete, kurį užleido AT Pirmininko atstovas spaudai Audronius Ažubalis. Derindami su Centriniu gynybos štabu, pradėjome blokuoti silpniausias gynybos vietas, steigėme specialius kontrolės postus. Stebino kai kurių deputatų neslepiamas nepasitenkinimas, netgi nuskambantys reikalavimai išprašyti gynėjus iš Parlamento, ypač ginkluotus šaulius.

Mano, kaip komendanto žinioje, buvo ir pirmieji karininkų kursų klausytojai, vadovaujami kursų viršininko, plk. Bronislavo Vizbaro, pasieniečiai, Kauno medicinos instituto studentai, atvykę savanoriai ukrainiečiai ir baltarusiai, kurie netrukus sudarė atskirą būrį. Visi buvo paskirstyti budėjimams į įrengiamus postus. Iš Centrinių rūmų patekti į mūsų korpusą buvo galima siaura galerija (dabar jos likusi tik dalis, o II korpuso vietoje išdygo naujieji Seimo rūmai). O korpuso pusrūsyje įrengtas uoliai saugomas ir sustiprintas praėjimas į vidinį Parlamento kiemelį. Šiam postui vadovavo šaulys Antanas Sirtautas ir ginkluotų šaulių grupė. Be mano, kaip šio korpuso gynybos komendanto, rašytinio leidimo nei kas įeidavo, nei išeidavo. Kilo nepatenkintų, ypač dažnai pirmyn atgal, be jokių aiškinimų zujančių kai kurių deputatų pasipiktinimas. Netrukus buvo suderinta leidimų sistema su Centriniu gynybos štabu. Tad leidimams reikėjo Štabo viršininko Jono Gečo ir mano parašų.

Kitame pastate, III korpuse, gynybos pozicijas užėmė dabar generolo Česlovo Jezersko mokomoji kuopa, būsimojo „Geležinio Vilko“ bataliono užuomazga ir pulkininko Jono Paužuolio vyrai. Centriniuose rūmuose postus turėjo Kauno savanoriai, vadovaujami Vitalijaus Stralecko, Rimanto Ruzo Afganistano karo dalyviai, Antano Kliunkos Šiaulių savanoriai ir daugybė kitų gynėjų.

Sausio 11 d. sovietų kariškiai griebėsi daugybės smurtinių veiksmų ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Šiauliuose, Alytuje. Buvo ieškoma pabėgusių iš sovietų armijos kareivių, užgrobiami pastatai, o netrukus sovietų šarvuočiai apsupo ir užgrobė Krašto apsaugos departamento būstinę Viršuliškėse, išcentrinės kulkos buvo sunkiai sužeistas KAD savanoris Vytas Lukšys.

Vėliau užėmė ir nusiaubė KAD patalpas Kosciuškos gatvėje. Tankai ir šarvuočiai apsupo Spaudos rūmus, kareiviai daužė žmones. Rūmai buvo užgrobti, užimtas Nemenčinės TV centras.

Būtent sausio 11 d., mes, rūmų gynėjai, davėme Kario priesaiką Centrinių rūmuose. Daugelis savanorių ir šaulių tokią priesaiką davė antrą kartą, bet tai buvo ypatinga – Lietuvos laisvės gynimo priesaika, kovojančio Kario priesaika. Krašto apsaugos generalinis direktorius Audrius Butkevicius, informavęs apie okupantų smurtinius veiksmus, pasiūlė apsispręsti prieš ją priimant, o negalinčius likti – pasitraukti. Tą dieną, po AT pirmininko Vytauto Landsbergio kreipimosi į gynėjus, Kario priesaiką kartu su Vytautu Landsbergiu, Algirdu Patacku, Audriumi Butkevičiumi, Česlovu Jezersku, visais Centrinio Gynybos ir Šaulių sąjungos gynybos štabų nariais ir kitais gynėjais savanoriais davė net 152 šauliai. Vėliau atvykstantys šauliai taip pat prisiekė sausio 12, 13, 14 d. ir vėlesnėmis sausio dienomis, kai kurie – vasario pradžioje. O tuo pačiu metu kiti šauliai su gausiai susirinkusiais žmonėmis budėjo Kaune, Juragiuose, Sitkūnuose, saugojo svarbius objektus.

O įtampa augo, okupantų siautėjimas tęsėsi – sausio 12 naktį ginkluoti kariškiai užgrobė VRM Omon (Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrys) bazę Valakupiuose. Tai įvyko dėl niekingos būrio štabo viršininko B. Makutinovičiaus (vėliau kaltintas dėl karo nusikaltimų, mirė 2015 m.) išdavystės. Jis ir dar 30 buvusių Lietuvos milicininkų perėjo į okupantų pusę. Niekšiškai perbėgo, pagrobę 15 mašinų, 200 vnt. kovinių ir sportinių šaunamųjų ginklų. Naktį buvo puldinėjami ir padeginėjami laikinojo pasienio postai-nameliai,

Pavakarę šaulių saugomus II rūmus aplankė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, lydimas Centrinio gynybos štabo viršininko pavaduotojo Česlovo Jezersko. Informavau apie pasiruošimą gynybai, lydėjau gynėjams Laisvės simboliu tapusį Vytautą Landsbergį, kuris apėjo ir apžiūrėjo visus postus, įtvirtinimus, kalbėjosi su šauliais – gynėjais, pasidžiaugė mūsų ryžtu, kalbėjo apie akivaizdžią Sovietų Sąjungos agresiją, tačiau nuteikė mus viltingai. Šis apsilankymas buvo ne vienintelis – vėliau Pirmininkas dažnai mus aplankydavo, bet tas, pirmasis, sausio 13-osios išvakarėse, man tapo įsimintiniausias. Stiprinantis dvasią ir pasiryžimą. Vytautas Landsbergis niekur nesitraukė ir nesiruošė trauktis. Jis davė kario priesaiką, kaip ir mes. Jis buvo su mumis, žinojome. kad bus iki galo.

O sausio 12-ajai dienai baigiantis, apie 24 val. sovietų tankai, šarvuočiai, dengti sunkvežimiai iš Šiaurės karinio miestelio pajudėjo Karoliniškių link. Viename sunkvežimių – KGB „Alfos“ grupė...

Tragiška, kruvinoji naktis – tokia buvo sausio 13-oji. Įtampa, nežinia ir vienintelė mintis, įkyriai kalanti – laikytis, nesudrebėti, nepasiduoti. Ir – priešintis, negailint gyvasties. Žinojom ir jautėm didžiulį visų žmonių palaikymą, visų, tą tragišką naktį apsupusių Aukščiausiąją Tarybą, skubėjusių ginti TV bokštą ir RTV pastatą. Beginklė, pasiaukojanti gynyba. Lietuvos laisvės gynyba. Bolševikinės kolaborantų partijos (SSKP) vienas vadeivų J. Jermalavičius viešai skelbė, kad „nacionalistų vyriausybė nuversta“. Gynėjus pasiekia žinia, kad dingo mūsų Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas. Pirma mintis – perversmininkai jį pagrobė, o gal net nužudė...

Užėmę TV bokštą, tankai ir šarvuočiai pajudėjo Parlamento link. Mums tada nebuvo abejonių – bus puolimas, bet mes privalome priešintis. Aplink riaumojančių tankų judėjimas galėjo būti ir dėmesį atitraukiantis manevras – per tą laiką priartėtų kariniai malūnsparniai. Tada, žinoma, neliktų jokios galimybės mums išlikti gyviems, būtume nukauti, gal dar spėję iššauti. Todėl mus, ginkluotus, pasilikusius vidiniame kieme ir vadino mirtininkais. Esą, nesipriešindami gal išliksime gyvi... Tokios kalbos man ir bendražygiams, žinoma, kėlė nerimą, bet labiau – pasipiktinimą.

Skubiai buvo sudaryta Aukščiausiosios Tarybos laikinoji gynybos taryba, kurios vadovu paskirtas AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, AT kreipėsi į pasaulio valstybes ir SSSR tautas dėl sovietų agresijos, sovietų tankams vis artėjant, per garsiakalbius pasigirdo V. Landsbergio balsas, prašantis žmones atsitraukti nuo rūmų, nes gali būti šturmuojamas Parlamentas. Tačiau žmonės aplinkui dar labiau susitelkė, girdėjome, kaip pradėjo skanduoti „Lietuva, Landsbergis!“.

Tada, apie pirmą valandą nakties, atskubėjo Centrinio gynybos štabo pasiuntinys ir svarbiausių postų vadus iškvietė į štabą. Buvo įsakyta visiems ginkluotiems ir uniformuotiems rūmų gynėjams, žinoma, visų pirma šauliams, palikti savo postus, išeiti iš rūmų ir įsimaišius į minią, laukti signalo – kelių raketų. Tada negalėjau patikėti ir suvokti tokio įsakymo prasmės. Palikti įtvirtintus postus, palikti visai beginklius gynėjus rūmų viduje, o patiems sprukti, slepiantis tarp aukotis pasiryžusių žmonių? Kilo tam tikra sumaištis ir pasipiktinimas. Vykdydami tą nelemtą įsakymą, visi ginkluoti ir uniformuoti šauliai išėjome ir išsirikiavome vidiniame kiemelyje, kurį vėliau pakrikštijome „mirtininkų kiemeliu“. Taip, būtent tokie ir buvome. Kreipiausi į savo vyrus, pakartodamas štabo įsakymą – išsilakstyti ir įsimaišyti į minią ar kur nors kitur. Neatsirado nė vieno, panorusio palikti kovinę rikuotę. Bėgti uniformuotiems, ginkluotiems? Palikti kovinius postus? Sulaužyti priesaiką? Jokio ryšio su Centriniu štabu nebeliko. Tada pats apgraibomis slinkau į Centrinius rūmus, į gynybos štabą II aukšte. Visos šviesos rūmuose buvo užgesintos, siekiant išvengti snaiperių kulkų, visur tvyrojo benzino garų tvaikas, nes buvo parengta taip vadinamųjų Molotovo kokteilių, tarp pasilikusiųjų nežinioje beginklių arba ginkluotų strypais kai kurių rūmų gynėjų, likusių be vadų ir informacijos, buvo akivaizdi panika ir pasimetimas. Tada šiaip ne taip suradau štabo viršininką Joną Gečą. Jis buvo susijaudinęs ir tiek tepasakė: „Elkis pagal sąžinę“.

Taip ir pasielgiau. Grįžęs pas savo vyrus „mirtininkų kiemelyje“ daviau komandą grįžti į rūmus, vėl užmti savo postus ir pasiruošti gynybai.

Vėliau Šaulių sąjungos Vado taryba nusprendė daugiau nebepalikti šauliams patikėtų gynybos pozicijų Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kol Parlamentui grės pavojus. Tai buvo įforminta mano įsakymu šauliams.

Tačiau baisiausios žinios dar laukė. Tik paryčiais tiksliai sužinojome beginklių aukų skaičių ir jų vardus.

Gindami TV bokštą, tą naktį žuvo du mūsų broliai šauliai – Vilniaus rinktinės „Geležinis Vilkas“ kuopos šauliai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis. Dariaus kūnas suvarpytas 5 kulkomis, Igno – 7. Jiems buvo tik po 17 metų... Sovietų desantininkai žudikai beginklius vaikinus šaltaktraujiškai nužudė. Po mirties didvyriai apdovanoti Vyčio Kryžiaus I laipsnio ir Šaulių Žvaigždės ordinais.

Tą žudynių naktį prie TV bokšto žuvo ir Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Vytautas Vaitkus.

1991 m. gegužės 19 d. iš pasalų buvo nužudytas Vilniaus rinktinės šaulys pasienietis Gintaras Žagunis – paskutinė šaulių auka nepriklausomybės įtvirtinimo laikotarpiu. Niekada neužmiršime didvyrių gyvybės aukos už Lietuvos laisvę.

1991 m. rugpjūčio 19 d. ankstų rytą Maskvoje prasidėjo pučas, kurio pradžią Lietuvoje lydėjo sovietinių karių jėgos demonstravimas. Šauliai ėmėsi priemonių apsaugoti dokumentaciją ir kitas vertybes. Kaune kariškiai Šaulių sąjungos Centro valdybai pateikė ultimatumą iki 17 val. nutraukti bet kokią veiklą ir apleisti patalpas. Kitose šaulių rinktinėse taip pat sulaukta kariškių ultimatyvių reikalavimų. Pučo Maskvoje dienomis Šaulių sąjungoje sustiprinta kovinė parengtis, sudarytos mobiliosios kovos grupės, vėl pradėta budėti prie vyriausybinių ir kitų svarbių objektų, imtasi priemonių pasirengti galimam ilgesniam pasipriešinimui. Šauliai ėmėsi žvalgyti sovietų karinius dalinius ir jų aplinką, stengėsi užmegzti kontaktus su sovietų kariais, kad būtų galima juos paveikti, bent kiek neutralizuoti kariškių veiksmus prieš Lietuvą. Pusketvirto šimto šaulių dieną naktį saugojo Seimą tiek per Sausio įvykius, tiek po jų – iki pat 1991 m. rugpjūčio 24 d., kai baigėsi Pučas Maskvoje.

Gediminas JANKUS

• Rašyti komentarą (14)