Pedagogė tekstų autorė Asta Brazaitienė laukiama įvairiuose kūrybiniuose renginiuose Žemaitijoje.

Vydmantų gimnazijoje vokiečių kalbos mokytoja dirbanti 64-erių Asta Brazaitienė meniškai valdo žodį, virstantį jautriomis eilėmis, esė, haiku, akrostichais, legenda apie baltąją paukštę. „Tiek visokio žanro kūrinių mano stalčiuose, kuriems galioja tam tikri rėmai ir taisyklės. Man įdomu save išbandyti, o mano lyrinis herojus – savęs ieškotojas“, – sakė kūrybingoji pedagogė.

Žodis – kaip sėkla

Kalbėdama apie savo lyrinį herojų, A. Brazaitienė pasitelkė taško simbolį: „Suvokiu, kad esu tik taškas erdvėje. Jei matau saulę, nežinau, ar ji mane mato, nes esu jai per maža. Mąstau apie vertybes – bandau suprasti tai, kas brangu, ir eilėse filosofuoti. Visi mano herojai ieško gyvenimo prasmės – visi esame kaip sutrūkęs porcelianas ar suskeldėjusi žemė, kuriai reikia gerumo lietaus.“

Jos eilės gimsta spontaniškai: būna, vos prabudus arba dieną įkrenta žodis kaip sėkla. Ir kai perdien lyg vėjas nurimsta jos mintys, tas žodis auga ir išauga į medį – kūrėja negali užmigti, kol jo nepasodina.

Nors pedagogės Astos kūrybos kraitė – pripildyta su kaupu, tačiau, neslėpė, ji nėra išleidusi nė vienos savo knygos. Ne todėl, kad jų leidyba nepigi, o todėl, kad poezijai autorė kelia itin aukštus reikalavimus. „Neturiu tiek pasitikėjimo savimi, kad išdrįsčiau savo eiles publikuoti. Poezijos knygų yra labai daug, kaip ir kūrybos laisvės – apsčiai, ir daug kam tai – vienkartinis pasiskaitymas, o mėgstamos poezijos – maža“, – sakė kūrėja.

Ji neslėpė mąsčiusi, kad savo knygą galėtų pavadinti „Krešuliai“ arba „Dienos trupiniai“. Pirmasis pavadinimas skamba skausmingai, bet jei į baltą sniegą nepanardinsi savyje gimstančių eilių, jos užkimš gyvybinius syvus ir neleis ramiai miegoti. Arba trupiniai – tai, ką patyrei per dieną, iš jų susideda gyvenimo duona.

Pamėgo dainuojamąją poeziją

A. Brazaitienė tikino dar labai mėgstanti lietuvių bardų dainas, o Vytauto Kernagio „Severiutės rauda“ jai ligi šiol išlieka dainuojamosios poezijos viršūnėje. Iš meilės šiam kūriniui ji ir pati išmokusi groti gitara, ir, sakė, retsykiais išdrįstanti jį atlikti, o ir pati yra sukūrusi kelias dainas. „Viešumoje kaip bardė retai drįstu pasirodyti, tik tuomet, jei pajuntu renginio aurą, tik būdama konkrečioje vietoje suprantu, ar galėsiu dainuoti“, – teigė pašnekovė, patikinusi, kad labai mėgsta Kretingoje vasaromis rengiamus tradicinius bardų vakarus „Baltas paukštis“.

Ji – šiaulietė, ten gimusi augusi, išvien su mokyklos suolo drauge Rima kartu skaitė mylimus poetus – Algimantą Mikutą, Joną Mačiukevičių, o poezijos viršūnė abiem buvęs Justinas Marcinkevičius. Tuomet pradėjusi kurti ir pati.

Moteris sakė esanti dėkinga gyvenimui, kad suvedė ją su puikias pedagogais, tauriomis asmenybėmis, tarp jų – literatūrologe teatrologe Irena Veisaite, kuri jai dėstė germanistiką, domėjosi jos rašiniais, jos daug bendraudavo ir kūrybos temomis.

Spalvingas veiklų spektras

A. Brazaitienei labai svarbi yra gimtoji kalba ir tarmės: ji kasmet sėkmingai dalyvauja Nacionalinio diktanto konkursuose. „Man svarbu savivertė – noriu žinoti, ar taisyklingai kalbu, rašau. Mėgstu tarmes. Augau prie Ignalinos, pramokau aukštaitiškai, o, po studijų gyvendama Telšiuose – žemaitiškai, ligi šiol bendrauju su Mažeikių literatų klubu. Pastaruosius 9-erius metus įsikūrėme Palangoje, dalyvauju šio miesto folkloro ansamblio „Mėguva“ ir Teatro studijos veikoje, esu Palangos literatų klubo narė ir Palangos Trečiojo amžiaus universiteto vokiečių kalbos lektorė“, – spalvingą savo dabartinių veiklų spektrą piešė kūrėja.

O pastarųjų metų pedagogės Astos literatūrinę saviraišką atspindi jos sukurti tekstai fotomenininko Jono Strazdausko fotoalbumui, taip pat olandų tapytojo Arie Torcqué, kurio kūryba neseniai buvo pristatyta Kretingos r. viešosios M. Valančiaus bibliotekos erdvėse, meniniam albumui. Jos eilės ir esė publikuojamos įvairiose rinktinėse, tarp jų – ir neseniai išleistoje knygoje „Simonas Daukantas – tėvynės žmonės“.

---

Astos Brazaitienės kūryba pagal A. Torcqué paveikslus

TAŠKAS

Taškas,

apie tašką – kosmosas,

ir tas taškas kosmose –

tai tikrai ne aš.

Mano kūno kontūrai

erdvėje ištirpsta,

kosminėj platybėj

aš – jau nebe aš.

Sankirtose vėjų

aš – net ne smiltelė,

debesų arimuos

aš – net ne akmuo.

Tai kodėl man tenka

kosminė vienatvė,

jei mane vis neša

Nebūties vanduo?

---

ŽINAU

Nepamenu jau

iš kurios žvaigždės

į tavo žvaigždę,

Žeme, ateinu,

bet ligi graudumo

viskas artima man

lyg čia kelintąkart grįžtu.

Žinau aš jau,

kuria kryptimi tekės mūs

Laikas,

žinau, kad stoviu aš

ant Laiko ašmenų,

jie padalins mane perpus:

dalelę, Žeme, – tau,

dalelę – Žvaigždei,

iš kurios aš ateinu.

---

NEGALIU (Močiutei)

Žinau nedaug:

Ligi šiol negaliu

Nukabinti nuo sienos

Tavo nuotraukos,

Ištrint telefono numerio

Iš užrašų knygelės,

Prisukti Tavo Auksinio laikroduko

Ir išmest įskilusio puodelio,

Iš kurio Tu gėrei arbatą,

Negaliu

Žiūrėt pro Tavo langą

Ir nematyti Tavęs,

Negaliu

Tavo žirklėmis karpyti čiobrelių

Ir patikėt,

Kad tavo kelias

Baigiasi

Akmeniu...

• Rašyti komentarą (0)