![]() |
|
|
Muzika žmonėms su negalia – tarsi gydantis balzamas
„Parašykite apie du nuostabius žmones, kurių dėka mes jaučiamės pakylėti, kai groja muzika, kad galime jos klausytis, pagal ją šokti“, – atsiliepiant į tokį grupės Padvarių socialinės globos namų gyventojų redakcijai išsakytą pageidavimą ir buvo inicijuotas pokalbis su šios įstaigos užimtumo specialistais Daiva Pociuviene ir Petru Rudžiu apie jų darbo specifiką ir gebėjimą muzikuojant suteikti džiaugsmo ten gyvenantiems žmonėms. Šokis neturi prioritetų Pasak P. Rudžio, kiekvienas rytas jų įstaigoje – kaskart skirtingame gyvenamajame korpuse, kurių yra keturi, – prasideda muzikine valanda: „Nuo 10 iki 11 val. rengiu nedidelį koncertą hole tam, kad žmonės pasveikintų vienas kitą su nauja diena, taip pat ir ypatingomis progomis – kurio nors gimtadieniu ar vardadieniu.“ O kiekvieną penktadienį šokių salėje vyksta šokių rytmečiai: apie 50 žmonių po pusryčių susirenka pramogauti. Šoka, kas kaip moka ir gali, nes čia nėra nei amžiaus, nei lyčių prioritetų – šoka ir poromis, ir rateliais, ir moteris su moterim, ir vyras su vyru. Šoka ir sėdintys neįgaliųjų vežimėliuose, už rankų vedžiojami fiziškai sveikesnių partnerių. „Esmė yra tai, kad negalią turintys žmonės jaučia gyvenimo geismą, norą bent trumpam užsimiršti, skambant gyvai muzikai, šokio ritmu praskaidrinti savo kasdienybę“, – akcentavo įvairiais muzikos instrumentais, dažniausiai – akordeonu ir klavišiniais grojantis P. Rudys. Tam, kad gyventojams būtų įdomiau ir įvairiau, Petras pagroti gitara ir klavišiniais pasikviečia savo muzikuojantį sūnų Tomą. „Jiems tai naujas veidas, laukia jo, smagiai po to šnekučiuojasi“, – sakė jis. Kiek duoda, tiek gauna Tačiau D. Pociuvienė papildė, kad linksmintis tenori tik dalis Padvarių socialinės globos namų gyventojų, kiti nė raginami neateina į renginius: vieni galbūt iš liūdesio dėl negalios, kiti negali judėti dėl sveikatos. Tie, kurie ateina, susiburia į nedideles grupes, susidraugauja tarpusavyje ir juos visur pamatysi drauge: žaidžiant stalo žaidimus, šaškėmis ar šachmatais lauko pavėsinėse, ir vaikštinėjant kieme, ir būriuojantis prie televizoriaus ar teniso stalo, kurį įstaiga įsigijo ne per seniausiai. Padvarių socialinės globos namų kontingentas – gana specifinis: apie pusė gyventojų, ypač – vyresnio amžiaus, nebepakyla iš lovos, o jaunesnio amžiaus dažniausiai – su proto ir psichikos negaliomis. Pašnekovų pastebėjimu, šios ligos, ypač dimensija ir Alzheimerio liga, vis jaunėja. „Muzika tiems žmonėms yra kaip vaistas. Yra gyventojų, kurie mažai kalba, bet muziką jie girdi. Dar ir dėl tos priežasties groju korpusuose, kaskart skirtinguose aukštuose. Jeigu pats duodi iš „dūšios“ – matai degančias iš laimės akis, darbas su tokiais ypatingais žmonėmis nevargina. Dar nežinia, kiek ir pats iš jų gauni įkraunančios energijos“, – samprotavo grodamas žmones džiuginantis P. Rudys. Muzika ramina agresiją D. Pociuvienė labiau atsakinga už įstaigos renginius: ji buria žmones į saviveiklą, kad įvairiomis progomis – valstybinių švenčių, Kalėdų, Velykų ir kitomis arba vykstant į svečius pas kitų globos namų gyventojus – parengtų programas, tuo pačiu skatindama ir jų meninę saviraišką. „Ieškome kūrybinio potencialo tarp gyventojų, tačiau tai gana sudėtinga, nes tokių žmonių nedaug, o, ruošiantis šventėms, talkina ir įstaigos darbuotojai. Kai susirenkame repetuoti, aš groju, o negalią turintiems žmonėms paskirstau įvairius barškučius, kad jie pritartų pagal ritmą ir taip dalyvautų programoje, kiti pabando ir dainuoti.“ Profesionali muzikantė D. Pociuvienė Padvarių socialinės globos namų gyventojus gydančia muzikos galia džiugina jau 22-ejus, P. Rudys – 12 metų. „Gyvenu įstaigos kaimynystėje. Girdėdavau, kaip Daiva su gyventojais vasaromis muzikuoja kieme. Ir kai ją ištiko bėda – teko ilgai gydytis, mane pakvietė ją pavaduoti. Nuo to laiko ir likau“, – kalbėjo iš verslo srities į muzikos pasaulį paniręs P. Rudys. Pašnekovai tikino, kad savo darbe pripratę prie visokių žmonių: nors kai kuriems būdingas agresyvus elgesys, tačiau muzikuojant niekad nėra buvę konfliktų – užgrojus muzikai, agresija nurimsta. „Muzika visus veikia raminančiai. Kai ateina naujas gyventojas, pirmiausia stengiuosi sužinoti apie jo ligą, kaip reaguoti į jo elgesį. Stengiuosi nekelti balso, bet būna, kad reikia pasakyti griežčiau, kad taip elgtis negalima. Tenka pabūti tų žmonių ir auklėtojais, ir mokytojais. Esi jiems lyg ir „ausys“: labai nori pasikalbėti, nutaikę progą vis prieina, pasakoja apie savo gyvenimą, prisimena jaunystę“, – neslėpė D. Pociuvienė. Svarbu būti bendruomenėje Globos namų gyventojams, pasak užimtumo specialistų, labai svarbu jaustis, kad jie yra reikalingi. Ir ne vien pramogose, o ir darbinėje veikloje: jie talkina tvarkant aplinką ir ruošiant bendras vaišes. „Per rudens šventę mes, darbuotojai, hole pjaustome daržoves, gyventojai prieina, ir, paprašius pagelbėti, pasijaučia svarbūs. Vėliau visi sykiu valgome daržovių košę, bendraujame ir pramogaujame, mums tai kaip Kretingos miestui – tradicinė Moliūgo šventė“, – akcentavo pašnekovai. Tarpušvenčiu, tarp neseniai praūžusių Kalėdų ir Naujųjų Metų, vyko šventinė popietė, kurioje Padvarių socialinės globos namų vadovė Rima Narmontienė aktyviausiems gyventojams įteikė dovanų ir padėkos raštus už meninę veiklą ir darbinį užimtumą. Vadovė, lydima Kalėdų Senio – vieno įstaigos gyventojų – ir akordeonu trankiai plėšiančio P. Rudžio, su dovanomis taip pat aplankė kiekvieną įstaigos gyventoją. „Kad žmonės žinotų, jog jie yra svarbūs, jie – šių namų bendruomenė. Po kelių valandų grįžome pavargę ir sušlapę nuo vizitų ir patirtų emocijų, bet labai laimingi, kad suteikėme žmonėms džiaugsmo“, – akcentavo P. Rudys.
|