Ąžuolų grupė parterio pietinėje dalyje, įėjimas į parką ir šiaurės vakarinis skveras nuo parterio rytinės pusės. Fotografavo Paulina Mongirdaitė. XX a. 1 deš. Dainiaus Raupelio asmeninis rinkinys. Nuotr. publikuota leidinyje „Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras“ (2018)

Ne tik Kretingos muziejaus ekspozicijos, Tradicinių amatų centre rengiamos edukacijos, parodos ir įvairūs renginiai traukia turistus ir poilsiautojus iš visos Lietuvos bei užsienio valstybių – vasarą turistų gausiai lankomas ir Kretingos dvaro parkas, kurį labiausiai 1878–1891 m. išpuoselėjo grafas Juozapas Tiškevičius, Kretingoje įkūręs šeimos rezidenciją.

Nuo 1992-ųjų Kretingos dvaro parku rūpinasi ir jį prižiūri Kretingos muziejus. „Kertame sunykusius arba peraugusius želdynus, šienaujame, formuojame gyvatvores, alėjas, rengiame gėlynus, takus“, – Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė teigė, kad Kretingos dvaro parko laukia permainos, neatsiejamos nuo parko atkūrimo, infrastruktūros gerinimo ir istorinio atminimo išsaugojimo.

Kretingos dvaro parkas yra mišraus stiliaus ir plyti 23 ha plote. Anot J. Tertelienės, pradžią parkui davė Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis, XVIII a. pab. užveisęs vaismedžių sodą. Peizažinį parką XIX a. I p. suformavo grafai Zubovai, o grafų Tiškevičių laikais jis tapo mišraus stiliaus parku, kurį kartu su vaismedžių sodu grafas vadinęs Vasaros sodu.

Atlikus kelerius metus atlikus tyrimus, nustatyta, kad dvaro parko dendoflorą sudaro daugiau kaip 6 tūkst. medžių ir krūmų, priklausančių 28 šeimoms, 59 gentims ir 92 rūšims. Gausiausios rūšių skaičiumi šeimos: erškėtinių – 20 rūšių, pušinių ir kiparisinių – 32 rūšių. Parke vyrauja 32 savaiminių ir 83 introdukuotų medžių ir krūmų rūšys. „Vertingiausi parko želdiniai – parteryje auganti šimtamečių ąžuolų grupė, parko pietinėje dalyje ir rytinėje dalyje išlikusios kaštonų, pagrindinėje parko dalyje ir prie Vilniaus gatvės esančios liepų alėjos“, – svarbiausias parko vertybes įvardino J. Tertelienė, kurios pastebėjimu, senstantiems dvaro parko ąžuolams skiriamas ypatingas dėmesys, pasitelkiant profesionalius arboristus – medžio prigimtį išmanančius specialistus.

J. Tertelienės teigimu, praėjusią žiemą ąžuolai, kuriuos arboristai genėjo vasarą, išgyveno pakankamai gerai. Kaip jie ištvers šią žiemą – bus matyti pavasarį, kai pradės sprogti medžių lapai.

Ąžuolų grupė parterio pietinėje dalyje, įėjimas į parką ir buvusio šiaurės vakarinio skvero vieta nuo parterio rytinės pusės. Fotografavo Jolanta Klietkutė, 2018 m. Nuotr. publikuota leidinyje „Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras“ (2018)

Iki mūsų dienų Kretingos dvaro parke yra išlikę trys tikrai įspūdingų matmenų ąžuolai. Visi jie auga netoli dvaro rūmų. Vienas ąžuolų – 21 m aukščio ir 196 cm skersmens – auga priešais dvaro rūmus. Jų muziejininkai vadina senuoju Dvaro ąžuolu. Kitas, augantis šalia tako, vedančio į rūmus, yra 25 m aukščio ir 170 cm skersmens, dažnai pavadinamas Dramblio koja, nes jo kamienas būtent ir primena šio gyvūno koją. Dar vienas, trečiasis Dvaro parko ąžuolas, auga prie laiptų, vedančių trečiojo tvenkinio link. Bevardžio ąžuolo aukštis – 25 m, skersmuo – 188 cm. „Jo būklė yra pati prasčiausia, nes jo vidus – išpuvęs, vidus išdegęs. PO padegimo į jo vidų buvo primesta akmenų, ąžuolas buvo užbetonuotas. Kada tai atsitiko, sužinoti nepavyko“, – J. Tertelienė sakė, kad kalbantis su dendrologais ir arboristais paaiškėjo, jog tas padegimas ąžuolui kaip tik ir prailgino gyvenimą, kadangi jo viduje įsiveisęs grybas sudegė.

Svarstant, kuris gi ąžuolų galėtų būti seniausias, pirmenybė atitektų senajam Dvaro ąžuolui, bet tai gali būti netiesa. Šis ąžuolas yra vadinamojo laukų tipo – medis augo atviroje vietoje, jam niekada netrūko šviesos, savo šakas skleisti į šonus jis galėjo pakankamai žemai. „Tad šis ąžuolas gali būti jaunesnis negu atrodo“, – Gamtos skyriaus vedėja paaiškino, kad yra būdas nenupjaunant medžio sužinoti jo amžių. Tai – Preslerio grąžtas, galintis suskaičiuoti medžio rieves. Deja, toks būdas Kretingos dvaro ąžuolams netinka, nes du jų tikrai pažeisti puvinio.

Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė

„Su Lietuvos arboristų asociacijos direktoriumi Renaldu Žilinsku diskutavome, kuris ąžuolų galėtų būti seniausias. Jis sakė, kad medžio amžių nustatyti nėra lengva, gali būti, kad plonesnis ąžuolas bus senesnis už storesnį. Jo nuomone , būtent ąžuolas išdegusius vidumi gali būti pats seniausias, jame – per 400 metų, – kalbėjo J. Tertelienė, kuriai, kaip ir kitiems muziejininkams, teko skaityti, kad „iš grafo Chodkevičiaus laikų yra dar Kretingoje du nepaprasto storumo ąžuolai.“ – Apsidžiaugiau – gal mūsų globojamas ąžuolas yra vienas Jono Karolio Chodkevičiaus ąžuolų? Bet mano viltis sudaužė istorikas muziejininkas Julius Kanarskas, kuris patvirtino, kad yra toks padavimas, kad po vienu didžiuliu ąžuolu mėgęs sėdėti ir savo būsimus darbus apmąstyti didysis Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, o prie jo atskridus baltam balandžiui jis ir sumanęs XVII a. pradžioje šalia dvaro pastatyti bažnyčią su vienuolynu ir miestą.“

Tačiau istoriko teigimu, tą ąžuolą XX a. pradžioje nuvertė audra, yra išlikęs grafo Aleksandro Tiškevičiaus įrašas, kad per audrą buvo nuverstas labai storas ąžuolas, ir sodininkui suskaičiavus jo rieves paaiškėjo, kad jis tikrai parke augo, kai čia šeimininkavo didysis Lietuvos karvedys J. K. Chodkevičius. „Istoriko Juliaus Kanarsko teigimu, dvaro rūmai, valdant Jonui Karoliui Chodkevičiui, buvo mediniai ir kitoje vietoje. Tuo metu mūsų seniausias ąžuolas augo dvaro rūmų ūkinėje dalyje ir vargu, ar karvedys būtų ten ėjęs mąstyti“, – J. Tertelienė apgailestavo, kad nėra tas ąžuolas, po kuriuo mėgdavo pasėdėti miesto įkūrėjas. „Bet ką gali žinoti – o gal mūsiškis, trečiasis ąžuolas jį yra matęs bent iš toliau“, – vylėsi ji, dažnai šią legendą pasakojanti Kretingos dvaro parko lankytojams.

• Rašyti komentarą (0)