Su dvaru įsigijęs ir rūmus, J. Tiškevičius juos patobulino pristatydamas verandą ir Žiemos sodą. Nuotr. priklauso Kretingos muziejui, fotografuota Paulinos Mongirdaitės

Napoleono Ordos paveiksle dvaras apie 1875 metus Nuotr. priklauso Kretingos muziejui

Kretingos dvaras, ne kaip architektūrinis pastatas, bet kaip ūkinis vienetas skaičiuoja jau pusę tūkstančio metų. Prieš 500 metų įkurtas administruoti pasienio žemes, dvaras per savo istoriją turėjo ne vieną šeimininką. Vieni menkai žinomi, kiti – palikę itin ryškų pėdsaką Kretingos istorijoje. Garsiausias dvaro valdytojas, be jokios abejonės, yra legendinis grafas Juozapas Tiškevičius II. Tad kaip ten buvo iš tiesų – grafas dvarą išlošė kortomis ar vis dėlto jį įgijo ne tokiu romantišku būdu?

Senoje Kretingos muziejaus knygelėje „Kretingos dvaro savininkai“ istorikas Julius Kanarskas vardina įspūdingą dvaro šeimininkų sąrašą. Ne visi tame dvare gyveno, bet jį valdydami vis kažką naudingo nuveikdavo.

Po Melno taikos, per kurią 1422 m. buvo nustatyta siena tarp LDK ir Vokiečių ordino, susiformavo Kretingos kaimas, o jame ir minimas Kretingos dvaras. Iš pradžių Žemaičių seniūnams Kęsgailoms priklausęs dvaras atliko pasienio teritorijos apsaugos funkciją, rinko mokesčius. Dvaras anuomet anaiptol nespinduliavo dabartine prabanga ir didikai vargu ar jame gyveno. Tačiau tai nesutrukdė XVI a. I p. Kretingos dvarui tapti karališku. Dvaras priklausė Žygimantui Senajam, kuris vedė garsiąją Boną Sforcą. Kretingos valdos vėliau priklausė jų sūnui Žygimantui Augustui, iš meilės vedusiam Barborą Radvilaitę. Ir, nors valdovai Kretingos dvare negyveno, jis buvo valstybinis, todėl drąsiai jį galima sakyti jį buvus karališku.

Matyt, Žygimantas Augustas prie Kretingos dvaro prisirišęs nebuvo, nes jį perleido vienam savo didikų, kuris dvarą atidavė Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui. Po jo mirties Kretingos dvaras, anuomet buvęs medinis, atiteko žmonai Kristinai, o ši jį perleido savo sūnui Jonui Karoliui – Kretingos miesto įkūrėjui, bažnyčios ir vienuolyno fundatoriui. Pasak legendų, dvaro teritorijoje ir dabar tebeauga ąžuolai, regėję garsųjį karvedį.

Kretingos dvarui priklausė ne tik hektarai žemės, bet ir ūkiniai pastatai. Nuotr. priklauso Kretingos muziejui, fotografuota Paulinos Mongirdaitės

Dvaras apie 1890 m. Nuotr. priklauso Kretingos muziejui, fotografuota Paulinos Mongirdaitės

Po J. K. Chodkevičiaus mirties 1621 m. Kretingos dvaro valdas paveldėjo jo dukra Ona Scholastika, turtą perrašiusi vyrui Jonui Vladislovui Sapiegai. Šis dvarą buvo praskolinęs, bet sugebėjo susigrąžinti atgal. Taip Kretingos dvaras ne vieną dešimtmetį išbuvo Sapiegų giminės rankose. Kol galų viena Sapiegaičių – Kristina Rozalija – nutekėjo į Masalskių giminę, ir Kretingos dvaro valda perėjo į Masalskių giminės rankas. Bene garsiausias dvaro šeimininkas buvo Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis.

Jo nurodymu, dvaro pastatai buvo pakelti ant akmeninių pamatų, pasakojama, kad į Kretingą jis atvežė egzotiškų augalų, taip tarsi duodamas simbolinę pradžią būsimam Žiemos sodui.

Kadangi vyskupas šeimos turėti negalėjo, Kretingos dvarą paveldėjo jo dukterėčia Elena Apolonija Masalskaitė de Ligne. Palaidojusi pirmą vyrą, ištekėjo už Vincento Gavelo Potockio. Šiojo rankose dvaras ilgai neužsibuvo. Grafui prasiskolinus, Kretingos dvaras perimtas valstybės žinion. Teismo sprendimu V. G. Potockis dvarą pardavė. Valda 1806 m. perėjo į grafų Zubovų rankas.

Zubovų atstovas Platonas, kuris buvo imperatorės Jekaterinos II favoritas ir neva su ja susitikdavęs Kretingos dvare. Platono dėka dvare pradėtas planuoti angliško stiliaus parkas, palei dabartinę Vilniaus gatvę išmūryta akmeninė tvora.

P. Zubovui mirus, Kretingos dvaras atiteko jo sūnėnui Aleksandrui, vėliau broliui Dmitrijui. Šis dvarą perleido sūnui Nikolajui, kuris pastatė mūrinius rūmus, kokius galime matyti ir šiandien. Po Nikolajaus dvarą valdė jo sūnus Gavrilas. Su juo baigėsi Zubovų era Kretingoje, ir prasidėjo garsioji legenda apie tai, kaip grafas Tiškevičius Kretingos dvarą išlošė kortomis.

Legenda, žinoma net ir už Kretingos ribų, pasakoja, kad du grafai – Gavrilas Zubovas ir Juozapas Tiškevičius II – lošė kortomis. Grafui Tiškevičiui tąkart fortūna šypsojosi labiau. Jam pavyko laimėti. O lošiama, anot pasakojimų, buvo iš dvaro. Tokiu būdu J. Tiškevičius II praturtėjęs dar vienu dvaru, o G. Zubovas likęs be turto.

Deja, tai tik savotiškai romantiška legenda. Iš tiesų G. Zubovas nebuvo itin ūkiškas žmogus. Valstybei jis įsiskolino ir už skolas Kretingos dvaras buvo parduotas varžytinėse 1874 m. To meto taisyklės leido per metus varžytinėse prarastą turtą išsipirkti, tačiau grafas G. Zubovas to nepadarė. Visiškai teisėtai Kretingos dvaras perėjo į grafo J. Tiškevičiaus II rankas.

Tad kaip gimė tokia legenda, jei Kretingos dvaras galų gale buvo parduotas varžytinėse? To meto moraliniai svertai buvo kiek kitokie, negu šiandien. Turto praradimas anuomet, kaip ir dabar, buvo laikoma savotiška negarbe. Bet štai lošimas kortomis buvo pramoga ir pralošti buvo garbingesnis įvykis negu varžytinės. Galima sakyti, kad apie savo „aristokratišką“ nelaimę – pralošimą kortomis – gandą paskleidęs G. Zubovas sukūrė savotišką viešųjų ryšių akciją, kuri poveikį turi iki šiol. Juk daugelis šią romantiška legenda tiki ir dabar.

Tiškevičių rūmai po restauracijos. Autorės nuotr.

Kretingos dvaras šiandien. Autorės nuotr.

Tačiau kaskart klausantis legendos apie kortomis išloštą dvarą, kyla dar ir kitas klausimas: kokios likimo kortos turėjo sukristi, kad grafo J. Tiškevičiaus II šeima gyventi atsikraustytų būtent į varžytinėse nupirktą Kretingos dvarą? Juk dvarų šeima turėjo ne vieną ir ne du.

Į šį klausimą atsakyti padeda jauniausios J. Tiškevičiaus II dukros Elenos Klotildos prisiminimai. Šeima gyveno Lentvario dvare, buvo išvykę į Paryžių. Dukra prisiminimuose rašo, kad Lentvaris visai nebuvęs ramybės oazė. Pro Lentvarį buvo nutiestas geležinkelis, o pats grafas neva pasišovęs pastatyti geležinkelio stotį. Mainais už šį darbą gavęs pirmenybę sužinoti apie varžytines ir galimybę pirmumo teise pirkti praskolintus dvarus. Betgi toji geležinkelio stotis atnešusi daugybę nekviestų svečių. Stotyje traukinio laukiantys keleiviai neretai užklysdavo ir į Lentvario dvarą. O grafas, pasak dukters, buvęs per daug lenkiškai mandagus ir svetingas, kad nepasiūlytų sumuštinio, arbatos puodelio ir malonaus pokalbio.

Tad šioji priežastis, kaip ir nuovargis nuo Paryžiaus, Vilniaus šurmulio, o gal prastėjanti sveikata nulėmė, kad grafas Juozapas nusprendė kraustytis į Kretingą. Šis sprendimas mieste pradėjo įspūdingą Tiškevičių valdymo epochą. Ši epocha, o tiksliau grafų Tiškevičių šeima, Kretingai padovanojo pirmąją telefono liniją Lietuvoje, pirmąją hidroelektrinę, pirmąjį miesto šaligatvį, pirmąjį mūrinį tiltą, grandiozinę bažnyčios rekonstrukciją, Žiemos sodą ir visą kultūrinį lauką, kurio poveikis ir nauda jaučiami iki šiol.

• Rašyti komentarą (3)