|
|
|
Nuoširdaus susitikimo pažadinti prisiminimai
Senos nuotraukos, tos mūsų gyvenimo, o ypač jaunystės laikotarpio fiksuotojos, sukelia tiesiog kalnus prisiminimų, ir, žiūrint iš gyvenimo saulėlydžio perspektyvos, pažadina gilesnius apmąstymus ir ryšį su nūdiena. Šį pasaulį išvydau vaizdingose, poetų apdainuotose Biržų apylinkėse, kur dviejų upių santakoje senovę dar mena atstatyta Radvilų pilis, kur šią vietovę jaunas poetas Vaidotas Spudas įvardijo kaip „ties gimtaisiais Apaščios krantais“. Tad kaipgi čia neprisiminti Vaidoto, su kuriuo vienoje klasėje 1953-iaisiais baigėme Biržų I vidurinę mokyklą. Menu ir jo mūzą, įkvėpusią parašyti lyrines, kartu dramatines eiles „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Šios eilės tapo tokios paveikios, kad net garsų kompozitorių ir dirigentą Konradą Kavecką įkvėpė pagal jų tekstą sukurti muziką. O jos nuostabi melodija tiek atitiko poeto dvasinį išgyvenimą, kad kūrinys jau virto liaudies daina, jaudinančia tūkstančių žmonių širdis. Taigi santūrių, poetiškos prigimties žmonių kraštas, jų darnios užstalės dainos nuo pat vaikystės visam gyvenimui pagavo bei įsuko ir mane. Dar besimokydamas mokykloje dainavau chore ir oktete. Po mokslų užbaigimo, paskirtas dirbti į Rokiškio rajone, Juodupėje, esantį „Nemuno“ vilnos audinių fabriką, tuoj pat vėl tapau choro ir seksteto nariu. Ėjo 1960-ieji, jubiliejinės respublikinės Dainų šventės metai, jai buvo statoma didinga Vingio parko estrada. Šventės išvakarėse į fabriką atvyko „Tarybinės moters“ žurnalo korespondentė su užduotimi parašyti straipsnį, kaip choras rengiamas šventei. Negana to, ji mane, kaip choro seniūną, ir vieną aktyviausių chorisčių pasirinko išsivežti į Vilnių fotosesijai, neva apžiūrinčių, kaip Vilnius rengiasi šventei. Taip pakliuvome į jauno fotografo, o dabar jau ir išgarsėjusio fotografijos grando Antano Sutkaus rankas. Atsimenu, kaip mes visą birželio mėnesio kaitrią dieną buvome „tampomi“ po miestą ir jo apylinkes, kol galutinai išvargusius dar vienam kadrui pasodino Katedros kolonos papėdėje ir dabar, o stebukle, kaip neretai nutinka fotografijos pasaulyje, ši, o ne kitos nuotraukos garsina garbųjį fotomenininką! Dabar ši nuotrauka, įtraukta į A. Sutkaus parodų kolekciją, neretai anonsuojanti ir reprezentuojanti visą parodą, kartu su kitais jo „deimančiukais“ keliauja po platųjį pasaulį.
Kai prieš kelerius metus šią nuotrauką pamačiau respublikinėje spaudoje, paskambinau A. Sutkui, primindamas mūsų jaunystės dienas. Ir jo balse pajutau didžiulį susidomėjimą, o man būnant Vilniuje pakvietė būtinai susitikti. Ir štai po 65-erių metų, ištaikęs progą, ne per seniausiai aplankiau garsųjį maestro. Malonus, šiltas susitikimas, kupinas jaunystėje patirtų įspūdžių. Deja, apgaubtas ir minoro, nes metai negailestingi, tik skvarbus fotografo žvilgsnis išlikęs toks pat jaunatviškas. Ėjo 1960-ieji, jubiliejinės respublikinės Dainų šventės metai, jai buvo statoma didinga Vingio parko estrada. Šventės išvakarėse į fabriką atvyko „Tarybinės moters“ žurnalo korespondentė su užduotimi parašyti straipsnį, kaip choras rengiamas šventei. Negana to, ji mane, kaip choro seniūną, ir vieną aktyviausių chorisčių pasirinko išsivežti į Vilnių fotosesijai, neva apžiūrinčių, kaip Vilnius rengiasi šventei. Taip pakliuvome į jauno fotografo, o dabar jau ir išgarsėjusio fotografijos grando Antano Sutkaus rankas. Atsimenu, kaip mes visą birželio mėnesio kaitrią dieną buvome „tampomi“ po miestą ir jo apylinkes, kol galutinai išvargusius dar vienam kadrui pasodino Katedros kolonos papėdėje ir dabar, o stebukle, kaip neretai nutinka fotografijos pasaulyje, ši, o ne kitos nuotraukos garsina garbųjį fotomenininką! Dabar ši nuotrauka, įtraukta į A. Sutkaus parodų kolekciją, neretai anonsuojanti ir reprezentuojanti visą parodą, kartu su kitais jo „deimančiukais“ keliauja po platųjį pasaulį.
Kai prieš kelerius metus šią nuotrauką pamačiau respublikinėje spaudoje, paskambinau A. Sutkui, primindamas mūsų jaunystės dienas. Ir jo balse pajutau didžiulį susidomėjimą, o man būnant Vilniuje pakvietė būtinai susitikti. Ir štai po 65-erių metų, ištaikęs progą, ne per seniausiai aplankiau garsųjį maestro. Malonus, šiltas susitikimas, kupinas jaunystėje patirtų įspūdžių. Deja, apgaubtas ir minoro, nes metai negailestingi, tik skvarbus fotografo žvilgsnis išlikęs toks pat jaunatviškas. Prisiminimui man padovanojo tą garsiąją nuotrauką su autografu, net kelis kartus linkėdamas ją būtinai išsaugoti, nes, matyt, ir jam ji labai brangi. Ir iš tiesų – fotomeno vertintojai joje net įžvelgia charizmatiškus bruožus, ne veltui rašytoja Sandra Bernotaitė nuotrauką pavadino kaip „vieną A. Sutkaus deimantų“. O kadangi nuotraukos istorija susidomėjo ir Kretingos muziejaus muziejininkai, tai tik ten jai ir bus saugiausia vieta. 1961 m. atvykęs į Kretingą tuoj pat tapau dabar jau legendinio „Gintaro“ choro nariu. Iš pradžių tik kaip choristas, vėliau buvau išrinktas šio choro tarybos pirmininku. Aukščiausią meninį lygį „Gintaras“ pasiekė vadovaujant chorvedžiams Robertui Varnui, po to Gediminui Purliui. Kantriu darbu buvo pasiektas beveik profesionalus lygis. Daug dešimtmečių šis choras reprezentavo Kretingą, konkursuose skynė laurus rajonui, turėdamas savo gretose beveik 80 dainininkų. Choras buvo gera mokykla tada dar tik dainavusiems, vėliau Rūtai Jurgutienei ir Aloyzui Žiliui patiems tapus chorvedžiais. Pastarojo vulkaniška energija rajono muzikiniame gyvenime tiesiog stulbinanti. Choro veteranai džiaugiasi, kad „Gintaro“ paimtą aukštą natą dabar garbingai laiko jų vaikai ir vaikaičiai, tai Kretingos rajono kultūros centro kamerinis choras „Kristale“, Kretingos meno mokyklos chorų kolektyvai. Tad dainuoki, Kretinga! Tik esu nustebęs, kad toks platus kultūrą, meninę saviraišką reprezentuojantis baras mūsų muziejuje neturi savo atskiro kampo. Juk ne vien duona esme sotūs – apie tai muziejininkams būtų verta pagalvoti.
Albertas GUŽAUSKAS
Meno saviveiklos žymūnas, 1961–1981 m.
„Laisvės“ fabriko direktorius
|
|
