Salomėja Lubytė sakė, kad jos kūrybai, derinant medį ir gintarą, didelės įtakos turėjo Nyderlandų dailininko Pito Mondrijano stilius, kuriam būdingos tiesių linijų stačiais kampais vaizdavimas.

Ligi tobulumo nušlifuoti juodo ąžuolo trikampiai, stačiakampiai, kubai ir į juos įkomponuoti įvairių atspalvių ir formų gintaro gabalėliai, sutvirtinti sidabru, – toks yra iš Kūlupėnų kilusios tautodailininkės, pagal specialybę – architektės, 30-metės Salomėjos Lubytės kuriamų papuošalų stilius, kurį ji įtvirtino autentišku stiliaus ženklu „SL dabi“.

Medis – iš kartos į kartą

S. Lubytė, nuo 2023-ųjų tapusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare ir tais pačiais metais įgijusi Prabavimo rūmų licenciją ir asmeninį atsakomybės ženklą, kad galėtų dirbti su tauriaisiais metalais, paaiškino ir savojo prekės ženklo prasmę: SL reiškia kūrėjos vardą ir pavardę, o „dabi“ – lietuviško žodžio „dabintis“ (puoštis) santrumpą. O jos, kaip architektės, profesinis požiūris ir sprendimai natūraliai atkeliavo ir į laisvalaikiu jos kuriamų papuošalų pasaulį, diktuodami itin tikslias jų formas. Kodėl menininkė pasirinko juodą ąžuolą ir jame apgyvendino gintaro gabalėlius? Į tai Salomėja atsakė: „Medis, kaip kūrybos medžiaga, mūsų šeimoje eina iš kartos į kartą: abu mano seneliai – arklininkas Antanas Piluckis ir račius Stanislovas Lubys meistraudavo, darė baldus, šaukštus, verpimo ratelius. O tėtis Antanas Lubys yra tautodailininkas medžio drožėjas ir liaudies paveldo restauratorius. Jis nuo vaikystės mane su broliu Donatu, kuris taip pat yra baldžius, mokė valdyti kaltus. Namie rasdavau įdomių ąžuolo atplaišą, išskirtinių šakelių, – pradėjau jas rinkti, dėlioti, šlifuoti, suteikdama joms geometrines formas“.

Vaizduotė įpiešė gintarą

Ąžuolas natūraliai per laiką nuo gulėjimo gamtoje juoduoja. Tokio seno medžio nėra gausiai, todėl tautodailininkė išnaudoja kiekvieną tėvo dirbtuvėse atlikusį gabalėlį. Pasirinkimo nėra gausu. Šis medis yra toks kietas, kad, anot Salomėjos, šlifuojant net kibirkščiuoja.

Ilgainiui paruoštos geometrinės medžio gabaliukų formos tarytum pačios prašė kūrėją įjungti vaizduotę: „Žvelgiu į atplaišą – nėra nė vienos vienodos, nes medis turi savo raštą. Norėjau kažkokio dzingt: sugalvojau – geltona juodame fone. Namie buvo gintaro gabalėlių, išsiardžiau apyrankę – tiko tobulai, išėjo nuostabi spalvų ir medžiagų dermė. Taip į medinius pakabukus, žiedus, auskarus ėmiau įspausti smulkias gintaro detales.“

Kurti S. Lubytė pradėjo baigdama architektūros studijas. Sujungimo detalės iš pradžių buvo paprasto metalo. Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad tokioms lengvoms natūralioms medžiagoms – ąžuolui ir gintarui – reikia atitinkamos kūrėjo pagarbos ir kokybės. Todėl ėmėsi iniciatyvos gauti licenciją dirbti su sidabru, paauksuotu sidabru – kiekviename „SL dabi“ kūrinyje įspausta praba ir greta jos – kūrėjo atsakomybės ženklas.

Dviejų vienodų nėra

S. Lubytė tikino, kad nėra dviejų vienodų jos kūrinių, nes ir medžio, ir gintaro gabaliukai pačios gamtos sukurti skirtingi. „Medis ir gintaras – tokios medžiagos, kurios reikalauja meilės. Kūrybai reikia nusiteikimo ir susikaupimo: jeigu to nėra, nieko neišeina“, – atviravo tautodailininkė. Juolab kad jos pasirinktos papuošalų formos – konkrečiai apibrėžtos ir neperkrautos detalėmis.

Kūrėja savo papuošalus realizuoja ne vien interneto parduotuvėse, bet veža ir į kasmetines tautodailininkų muges. „Man patinka gyvas kontaktas su žmonėmis: mėgstu pasakoti apie medžiagų išskirtinumą, jų natūralius raštus. Paaiškinu, kad papuošalą galima drąsiai valyti: tiek sidabrą, tiek medį – kad geriau išryškėtų jo raštas, patariu patepti sėmenų aliejumi ir palikti, kol susigers“, – tvirtino pašnekovė.

Jeigu papuošalo formą padiktuoja užsakovė, tokį ir sukuria, tačiau, Salomėja suabejojo, ar tai stimuliuoja jos vaizduotę, praplečia kūrybos lauką. Nes jos papuošaluose – užkoduota gyvybė, kai gintaras tarytum sušyla juodo ąžuolo glėbyje.

• Rašyti komentarą (1)