Jau trečius metus veikiantis Kretingos atviras jaunimo centras virto vieta, kur jaunimas randa veiklų, draugų, atramą ir save.

Kai Kretingos atviras jaunimo centras prieš beveik trejus metus atvėrė duris, darbuotojoms teko gerokai paplušėti, kad jaunuoliai šią vietą išdrįstų vadinti sava. Šiandien centre kasdien šurmuliuoja kelios dešimtys jaunų žmonių, o per šiuos metus jame apsilankė net 474 unikalūs lankytojai. Ir tai nebėra tik erdvė „pakimarinti“, bet ir vieta, kur jaunimas randa veiklų, draugų, atramą ir save.

Pirmieji metai – sudėtingi

Atviro jaunimo centro vyriausioji socialinė darbuotoja Dominyka Paulauskienė neslėpė – pirmieji centro darbo metai buvo sudėtingi. „Iš pradžių jie ateidavo užsidarę, tylūs, nieko nenorintys. Dažnai iš mokyklų, namų ar aplinkos atsinešę tą jausmą, kad yra nurašyti, neįdomūs, nereikalingi. Ateina su tomis visuomenės uždėtomis nuostatomis“, – kalbėjo Dominyka.

Socialinė darbuotoja Greta Beniušytė pridūrė, kad kurti ryšį su centro lankytojais – lėtas ir kantrybės reikalaujantis procesas: „Jaunas žmogus neprisileidžia iš karto. Jam reikia laiko suprasti, kad čia niekas nevertins, nemoralizuos. Bet, kai ryšys atsiranda, viskas keičiasi – jie atsiveria, įsitraukia, ima veikti.“

Tą pokytį darbuotojos mato iki šiol: jaunuoliai, prieš kurį laiką sėdėję kampe su gobtuvu ant galvos, šiandien patys siūlo idėjas veikloms, ateina su klausimais, prašo patarimo, o centre jaučiasi kaip namuose.

Įgalino veikti

Nors iš pradžių centras buvo kaip vieta tiesiog praleisti laiką, dabar jaunuoliai čia randa kur kas daugiau. „Ir iš tiesų pirmuosius metus jaunuoliai pas mus ateidavo pažaisti įvairius žaidimus, tiesiog sėdėti ir naršyti telefonuose, tačiau tuomet toks ir buvo tikslas – juos pritraukti į Atvirą jaunimo centrą, įgyti jų pasitikėjimą, todėl dabar jau galime veikti, suteikti jiems daugiau galimybių, įgalinti jaunuolius“, – paaiškino D. Paulauskienė.

Šiais metais Atvirame jaunimo centre lankytojai galėjo save atrasti įvairiose srityse. „Suteikėme jiems galimybę išbandyti profesiją, ugdome socialinius įgūdžius kartu su senjorais gamindami maistą, dalyvaudami veiklose, einame į žygius, vasarą dalyvavome stovykloje Latvijoje, kur mūsų jaunuoliai turėjo galimybę pažinti žmonių, turinčių negalią, kasdienybę, su jais kartu veikti, tapti jų pagalbininkais. Mūsiškiai ne tik neatsiribojo – jie padėjo, palaikė, bendravo. Nustebino tai, kad jaunuoliai neskirsto, nesako, kad žmonės, turintys negalią, yra kitokie. Tai parodė, kokį brandų požiūrį turi mūsų jaunimas“, – kelis pavyzdžius įvardino G. Beniušytė.

Viena ryškiausių jaunuolių iniciatyvų – Atviro jaunimo centro laikraštis, kurį jie leido nuo pradžios iki pabaigos savarankiškai, sulaukę tik truputėlį jaunimo darbuotojų pagalbos. „Jie patys sprendė, kokie tekstai jame atsidurs, fotografavo, iliustravo, – tikino D. Paulauskienė. – Centre organizuojame kūrybines veiklas, meno terapijas, vykstame į sporto klubą, mūsų jaunuoliai dalyvauja įvairiuose centro inicijuojamuose projektuose.“

Kartais užtenka vieno prašymo – ir jaunuoliai sutinka net ir dėl sunkesnių užduočių. „Turėjome situaciją, kai vienai šeimai reikėjo sunešti malkas žiemai. Dauguma jaunuolių atėjo dėl socialinių valandų, tačiau dviem jų tų valandų net nereikėjo, jie vis tiek atėjo padėti iš geros valios“, – apie jaunuolių pokyčius kalbėjo D. Paulauskienė.

Ateina įvairių interesų jaunuoliai

Atvirame jaunimo centre lankosi labai įvairūs jaunuoliai: tie, kurie turi draugų ir daug veiklų, ir tie, kurie jaučiasi vieniši, susiduria su emociniais sunkumais ar jaučiasi visuomenės nuvertinti. „Turime jaunuolių, kurie ateina tik pažaisti biliardą ar „PlayStation“. Jie neturi emocinių sunkumų – jiems tiesiog patinka būti čia. Ir tai normalu“, – tikino G. Beniušytė, akcentuodama, kad centrą lanko įvairių interesų ir poreikių turintys jaunuoliai – ir motyvuoti, ir nemotyvuoti.

Bet yra ir tokių, kurie čia randa tai, ko neturi kitur, – saugius santykius. „Kai kur nors jų nepriima, čia jie randa draugų. Turėjome vieną labai uždarą jaunuolį – šiandien jis kiekvienam prie durų sako „labas“. Mokykloje jam sunku, bet čia jis – bendruomenės dalis“, – tvirtino D. Paulauskienė.

Atviro jaunimo centro komanda – kaip šeima. Čia dirba skirtingo temperamento, požiūrių ir patirčių specialistai, todėl kiekvienas jaunuolis randa artimesnį sau žmogų.

„Vieniems arčiau širdies Greta, kiti verčiau bendrauja su manimi, kiti – su Jonu ar Monika. Skirtumai mums – pranašumas“, – teigė socialinė darbuotoja Dominyka.

Darbuotojos neslėpė, kad su jaunimu būna ir pykčių, ir susitaikymų. „Kaip tikroje šeimoje – pasipykstam, susitaikom, pasijuokiam, dirbam, švenčiam. Bet tai tik įrodo, kad santykis tikras, gyvas“, – džiaugėsi G. Beniušytė.

Šiandien jaunuoliai centre ne tik leidžia laiką, bet ir atsiveria: ateina pasikalbėti, papasakoti apie rūpesčius, klausia patarimo. „Jie ateina kaip į antrus namus – kartais kaip pas mamą, kartais kaip pas vyresnes seses, – sakė D. Paulauskienė. – Yra tekę ne kartą ir ašarą jiems nubraukti.“

Anot jos, svarbiausia, kad jaunuoliai čia leidžia sau būti savimi – be etikečių, be nuosprendžių, be baimės būti atstumtiems.

Per trejus metus Kretingos atviras jaunimo centras išaugo iš „saugios vietos po pamokų“ į gyvą, įvairų, atvirą jaunimo bendruomenės branduolį. Ir tai – tiek jaunimo, tiek darbuotojų bendras darbas. „Dabar turime jaunimą, kuriuo didžiuojamės. Jie galvoja, diskutuoja, kritikuoja, siūlo idėjas, padeda vieni kitiems. Jie tikrai nėra tokie, kaip kartais įvardina visuomenė“, – akcentavo D. Paulauskienė.

• Rašyti komentarą (0)