|
Oratorija „Mončys“ – Lietuvos skambesys Prancūzijoje
Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pirmąkart visuomenei buvo pristatytas bendras Lietuvos ir Prancūzijos projektas „Skulptoriaus Antano Mončio pėdsakais Prancūzijoje“ – multikultūrinė oratorija „Mončys“. Šis savitas projektas yra Lietuvos 2024-ųjų sezono Prancūzijoje dalis ir spalio 20–26 dienomis bus pristatytas Prancūzijos Sen Žil Krua de Vi (Sent-Gilles-Croix-de Vie) bei Lano (Laono) miestuose. Unikaliam kūriniui subūrė komandą Šio unikalaus projekto, į visumą sujungiančio kamerinę ir folkloro muziką, literatūrinį tekstą ir liaudies kūrybą – kaukes, giesmes, taip pat vaidybinius elementus, idėjos autoriai ir jos generatoriai yra Palangos kultūros centro folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovė etnografė Zita Baniulaitytė ir Palangos kamerinio choro vadovas Edmundas Jucevičius. Projekte panaudotos tautodailininkų – šviesaus atminimo palangiškio Alberto Žulkaus ir kretingiškio Adolfo Andriejaus Viluckio – drožtos kaukės. Palangiškiai Z. Baniulaitytė ir E. Jucevičius uždegė prie jų sumanymo prisidėti ir žinomus šalies kūrėjus: taip kūrinio kompozitoriumi tapo Linas Rimša – jis ir Acid jazz (mišraus džiazo, folko, soulo, hip hopo stiliaus) atlikėjas ir Crossover (skirtingų stilių atlikėjų derinimo) pradininkas Lietuvoje; muzikinės dalies koordinatoriumi tapo kompozitorius Rytas Svilainis. Oratorijos scenarijų sukūrė vienas populiariausių Lietuvos rašytojų, režisierių, scenaristų Alvydas Šlepikas, kuris pernai buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ir meno premija. Oratorija sudaryta iš 4 dalių: jose su folkloro ir kamerine muzika puikiai rezonuoja A. Šlepiko skaitomi tekstai, liudijantys apie Antano Mončio, nuo Grūšlaukės kilusio ir Prancūzijoje išgarsėjusio menininko prigimtinį pašaukimą prisijaukinti ir kalti akmenį taip, kad šiuo žmogaus rankų ir Dievo kūriniu žavėtųsi visas pasaulis.
Tiltas tarp Palangos ir Prancūzijos Oratorija skirta atlikti chorui, folkloro atlikėjams, skaitovams, instrumentinei grupei, A. Mončio švilpiams. Iš viso scenoje pasirodė per 60 atlikėjų. Į jos kompoziciją dar integruoti švilpiai, karnavališkas kaukių performansąs, skulptoriaus pamėgtos ir kitos tradicinės žemaitiškos dainos bei giesmės, prancūziškų melodijų vingrumo elegancija, perkusijos įvairovės, tradicinių žemaitiškų ir prancūziškų instrumentų skambesys. „Ši oratorija – labai didelis pasiekimas Palangos kultūros centro bendruomenei ir visai Palangai. Ir tai – labai svarbi kultūrinė investicija, pristatant Palangą tarptautiniu mastu“, – akcentavo Palangos kultūros centro vadovė Vita Petrauskienė. Tačiau apie tai, kad jų projektą galima būtų pristatyti ir Prancūzijoje, prieš dvejus metus, anot vadovės, nebuvę nė minties. Ji užgimė, kai sulaukė Kultūros ministerijos atstovo vizito Palangoje ir pasiūlymo dalyvauti Lietuvos 2024 m. sezono Prancūzijoje programoje. „Užsidegėme, juolab kad Palangoje turime unikalųjį Mončį – kultūros tiltą tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Jo asmenybė, o ir palangiškių sumanymas sudomino ir L. Rimšą bei A. Šlepiką“, – apie projekto užuomazgas prieš 2-jus metus pasakojo V. Petrauskienė. Antano Mončio iškilimas ir palikimas Palangos kultūros centro vadovė pasakojo, kad idėja sukurti oratoriją būtent apie A. Mončį, kaip Palangos ir Kretingos kultūros vėliavnešį, gimė itin veikliems, sumaniems ir energingiems jų centro kūrėjams Z. Baniulaitytei ir E. Jucevičiui. Jie pirmieji, pamatę Lino Mikutos dokumentinį filmą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“ apie genialųjį kraštietį, ir įkvėpti jo siužeto, kuriame daug liaudies muzikos, instrumentų, dvejus metus audė mintį apie galimą projektą, kol šis ėmė rutuliotis. Nes A. Mončio asmenybė ir jo kūryba yra tarsi tvarus tiltas, jungiantis lietuvių ir prancūzų kultūras, todėl jiedu sumąstė jį dar labiau įtvirtinti. Kaip ir daugumos iškilių menininkų, lietuvių skulptoriaus A. Mončio, gimusio Lietuvoje, bet didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusio Prancūzijoje ir ten išgarsėjusio, kūryba labiausiai įvertinta po mirties. Prancūzijoje skulptoriaus veikla ryškiausia buvo nuo 1950 iki 1993 metų. Didžioji Mončio kūrybos palikimo dalis atvežta ir saugoma Lietuvoje, tačiau ir Prancūzijos Lano miesto Šv. Marcelio bažnyčioje yra išlikusios 1951–1952 m. A. Mončio akmenyje iškaltos „Kryžiaus kelio stotys”, dvi skulptūros: „Šv. Juozapas” ir „Kelių Madona”, o Saint-Gilles-Croix-de-Vie išliko skulptūra „Gaidys”, kurią prancūzai restauravo ir 2011 m. vėl pastatė miesto aikštėje, taip įamžindami lietuvio kūrinį.
|