– Sovietmečiu. Dirbau mokykloje, viskas buvo įslaptinta, nors visi mano ir vyresnės kartos žmonės žinojo. Mano šeima patyrė sovietinių represijų jėgą, bet buvome atsargūs apie tai kalbėti. Aš pati 10 metų praleidau Sibiro tremtyje: mano tėvą įkalino 25-eriems metams Komijoje, jis dirbo šachtose, o mama su mumis, trimis vaikais, atsidūrė Krasnojarsko krašte. Į Lietuvą grįžome 1958-aisiais, po Stalino mirties. Tikrąją šventės dvasią pajutau tik po nepriklausomybės atkūrimo.
Alfonsas RUDGALVIS:
– Dar tarybiniais laikais. Švęsdavome su draugais – būdavo ar su slidėmis, ar rogutėmis leisdavomės į žygius, pramogaudavome su ta intencija, kad pažymėti savo valstybės dieną. Vėliau kalbėdavomės tarpusavyje susėdę, kad negirdėtų tie, kam nereikia. Apie lietuvybę, mūsų tautos kovas žinojau, nes mano tėvas Alfonsas buvo partizanas, šeimoje apie tai atsargiai teužsimindavo, bet jau vaikas žinojau pokario istoriją.
Erika STAČKŪNĖ:
– Ko gero, mokykloje. Gimiaus išvien su Lietuvos nepriklausomybe – 1990-aisiais, ir mėnuo tas pats – kovas, tik diena kita, 28-oji. Tad nuo pat mažumės girdėjau apie savo valstybę, iškovotą jos laisvę. Vėliau ilgą laiką gyvenau užsienyje: nors ten gyvenimas ekonomiškai geresnis, bet vis vien visuomet būsi migrantas. Savo valstybėje, savo mieste, jautiesi visiškai kitaip. Gimus dukrai, traukė į Lietuvą, nes jaučiau labai stiprų šeimos trūkumą.
Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
