Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Apklausa

Ar domitės dabar pristatoma mero ir Tarybos 2023 m. ataskaita?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Vynuogių auginimo ypatumais mielai dalijasi ir su kitais

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2023-08-29
Auginti vynuoges informacinių technologijų mokytojui Aidui Kuteliui – tik pomėgis, o įgyta patirtimi jis dalinasi ir su kitais.

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos informacinių technologijų mokytojas 46-erių Aidas Kutelis daugiau kaip 20 metų augina ir puoselėja vynuoges – jo sodyboje po priedangomis ir lauke veši, dera per 130 veislių vynuogių, kurių dauguma – desertinės, nokinančios dideles 2–3 kg sveriančias kekes. Šių – desertinių – vynuogių skonių įvairovė nustebintų ir didžiausią gurmaną.

„Kurdamas sodybą ir namus pradėjau nuo aplinkos – sodinau medžius, pabandžiau auginti vynuoges. Ne viskas iškart pasisekė – iš klaidų mokausi jau 20 metų“, – A. Kutelis prisiminė, kad pirmuosius vynuogienojus jis pasodino 2001-aisiais, ir tai buvo daugiausia lietuviškų ir latviškų veislių uogos: „Zilga“, „Supaga“ „Liepsna“, „Juodupė“ „Širvinta“. Dauguma jų pasiteisino, kai kurios yra tinkamos auginti lauke.

Auginti vynuoges mūsų klimato sąlygomis yra nemenkas iššūkis. Ypač daug problemų kelia permainingi šalti pavasariai, kurie pajūrio sąlygomis dar ir vėluoja. „Vynuogė – toks augalas, kuris nušąla esant nulinei temperatūrai. Todėl daugumai desertinių vynuogių įrengiau priedangas – stačiau standartinius šiltnamius, tačiau juos patobulinau. O iš patirties galiu pasakyti – tos veislės, kurios skirtos auginti lauke, ir turi augti atvirame grunte, o desertinėms sąlygas reikia pagerinti, – A. Kutelis sakė dabar išbandantis ir vynuogių veisles, skirtas vynui gaminti. – Tačiau vynas manęs nedomina – man daug įdomiau, kaip šios veislės pritampa mūsų klimato sąlygomis – kaip jos tarpsta pajūryje be priedangų, ar spėja prinokti.“

Šiltėjant klimatui, vis šiauriau slenkasi daugybė pietų augalų, ne išimtis – ir vynuogienojai. A. Kutelio pastebėjimu, vynuogės nėra reiklios: jų, tarkim, nereikia laistyti, tačiau desertines veisles būtina „pamaitinti“. „Vynuogienojus „maitinu“ išskirtinai organika – nenaudoju jokių mineralinių trąšų, priedų ar cheminių augalų apsaugos priemonių. Tręšiu pelenais, mėšlu, atsirenku veisles – yra tokių, kurios visiškai nepasiduoda ekologiniam auginimui“, – teigė jis. Vynuogės gana atsparios ligoms, kol kas Lietuvoje nėra ir kenkėjų, kurie puola Prancūzijos ar Italijos vynuogynus – jiems čia gal būtų ir per šalta, nesvarbu, kad mūsų žiemos vis šiltesnės.

Tačiau Lietuvoje, kad ir po priedangomis, vynuogės dažnai nukenčia nuo miltligės. „Pagydyti nepavyks – nebent sustabdyti“, – paaiškino A. Kutelis, atkreipęs dėmesį, kad, nors vynuogės ir nereiklios, tačiau lengvai pasodinęs, gali lengvai vynuogienoją ir prarasti, todėl ypač svarbūs pirmieji dveji metai, kai formuojamas augalo kamienas, šakos. „Auginant vynuoges yra labai daug mechaninio darbo – imi žirkles ir eini genėti. Kol nugeniu paskutiniąsias vynuoges, jau reikia grįžti prie tų, kurias genėjau prieš tai“, – kad vynuogės labai veši ir leidžia daug ūglių, tvirtino vyras. Dar vienas niuansas – išretinti kekių užuomazgas. To nepadarius, vėlgi po metų antrų galima prarasti augalą. „Vynuogės yra savižudės – auga maksimaliai atiduodamos visą savo energiją. Atsisakyti pusės ar dviejų trečdalių žiedynų yra pats sunkiausias sprendimas, todėl save reikia nuteikti ir be jokios savigraužos šį darbą padaryti“, – A. Kutelis paaiškino, kad rudeniop, prieš didžiuosius šalčius, 90–95 proc. vynuogienojų yra nukerpama, paliekant 4–5 šakas kitiems metams. Susidariusią žaliąją masę A. Kutelis smulkina ir panaudoja kaip natūralų mulčą ar trąšą.

Vynuogės, arba vijokliniai uogakrūmiai, yra ilgaamžės, bet kad jos augtų 20 ir daugiau metų, būtina paisyti genėjimo rekomendacijų – padarius klaidų, po kažkurios žiemos augalas gali ir nebeprabusti. „Auginti vynuoges – tai numatyti žingsnius keleriems metams į priekį, kaip žaidžiant šachmatais ar programuojant“, – tvirtino A. Kutelis.

Šiuo metu jo sodyboje kai kurios vynuogės jau nuderėjusios, kai kurioms dar trūksta brandos. Malonus vynuogių kvapas labai vilioja širšes, kurios dar pavasarį, pastebėjo Aidas, atskrenda ir tarsi pasižymi augalus, prie kurių jos sugrįš rudenį. „Jau daug metų stebiu šį reiškinį, kai pavasarį širšės – jų būna nedaug – vis kažko ieško ir tupia ant sprogstančių vynuogienojų. Dar iki galo neišsiaiškinau, ką tai galėtų reikšti“, – vynuogininkas atkreipė dėmesį į tai, kad su širšėmis ir reikėtų kovoti pavasarį, o ne rudenį.

Vynuogių auginimą ir priežiūrą A. Kutelis išskirtinai vadina tik pomėgiu, kuriam atiduoda labai daug savo laisvalaikio. Bendrystė jį sieja ir su kitų šalių vynuogininkais, kuriems tai irgi yra pomėgis ir kurie dalijasi dauginamąja medžiaga, patarimais. Daug veislių į A. Kutelio sodybą yra atkeliavusios iš Ukrainos – šios šalies selekcininkai daug dirba, išvesdami ir išmėgindami veisles, tinkančias auginti atšiauresnėse vietose. „Tačiau nemažai patirties atėjo klaidų ir atradimų keliu – vis dėlto, kas tinka Ukrainai, gali netikti mums, o ir literatūros, kaip auginti vynuoges, iš esmės nėra“, – A. Kutelis sakė, kad pats mielai dalijasi savo patirtimi per socialinius tinklus – filmuoja savo vynuogyną, rodo, kokius ir kada būtina atlikti darbus, koks rezultatas. Labiausiai mėgstamos jo paties veislės – „Baltoji rožė“ („Belaja roza“), „Imperatorienė“ („Imperatrica“), „Dailininkas“ („Chudožnik“), o paklaustas apie planus, susijusius su vynuogynu, A. Kutelis juokavo, kad esminis tikslas – nebesiplėsti ir nesigundyti naujomis veislėmis. „Pasiekiau ribą – ko gero, daugiau aprėpti vynuogienojų nepajėgčiau fiziškai“, – svarbią priežastį įvardino A. Kutelis.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas