|
|
|
Palangiškis populiarina švyturius
Palangiškis dailininkas kolekcionierius farologas (švyturių tyrinėtojas) 54-ių Aidas Jurkštas, Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje pristatęs naujai išleistą paties redaguotą lenkų rašytojo Nobelio premijos laureato Henriko Senkevičiaus knygą „Jūros švyturio sargas“, ja pradėjo kelionę po Žemaitiją, kurios siekis – supažindinti visuomenę su švyturių svarba tautų istorijoje ir kultūroje. Dovana Lietuvos visuomenei Pristatydamas nedidelės apimties – vos 48 psl. novelę, kurią papildė vaizdais ekrane, A. Jurkštas pasakojo, kad ši knygelė išskirtinė tuo, nes išleista Lenkijoje šios šalies Nacionalinio jūrų muziejaus bičiulių draugijos, besirūpinančios Gdansko pakrantės švyturių turizmu, iniciatyva bei už jos lėšas. „Lenkijoje švyturių turizmas yra labai populiarus. Ši visuomeninė draugija siekia padėti jį populiarinti ir kaimyninėje Lietuvoje. Ji įsteigė švyturių mėgėjų apdovanojimą „Bliza“, kuriuo siekiama skatinti turistus lankyti savo ir kitų šalių švyturius. Švyturiai apipinti mįslingomis istorijomis, jie žavi ne tik nepakartojamais jūros vaizdais, bet ir atveda laivus į uostą. Todėl jie taip traukia viso pasaulio turistus“, – kalbėjo pirmąjį Lietuvoje, Šventojoje, švyturių muziejų siekiąs įkurti A. Jurkštas. Skatinant susidomėjimą švyturiais, ir buvo išleista Lietuvos visuomenei skirta H. Senkevičiaus novelė, parašyta 1884 m., Lietuvoje pirmąsyk išleista 1908 m. Šios novelės bei populiarių kūrinių „Quo vadis“, „Tvanas“, „Be dogmos“ autorius buvo daug po pasaulį keliavęs žurnalistas. Jis pabuvojo ir novelėje aprašomoje Panamoje, kai tuo metu buvo statomas garsusis kanalas, sujungęs Rytų ir Vakarų Amerikos krantus.
Spalvingas herojus – galbūt lietuvis H. Senkevičius novelėje aprašo Panamos šiaurės Aspinvalio miestelyje nutikusią tikrą istoriją apie švyturio sargą senį Skavinskį, kuris galimai buvo lietuvių kilmės. Švyturio sargas, gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus – buvęs aukso kasėjas Australijoje, deimantų ieškotojas Afrikoje, šaulys Indijoje, ūkininkas Kalifornijoje, sielininkas Amazonės džiunglėse, cukraus fabrikantas Havanoje – galiausiai ramybę rado sergėdamas švyturį. Novelė – ne tik apie žmogaus vienatvę ir meilę jūrai, bet ir apie tėvynės ilgesį. Senis prarado darbą, širdžiai plyštant iš džiaugsmo ir skausmo, po 40 metų klajonių į rankas patekus Adomo Mickevičiaus poemai „Ponas Tadas“, prasidedančiai eilėmis „Lietuva, tėvyne mano“. A. Jurkštas padovanojo kelis knygos „Jūros švyturio sargas“ egzempliorius bibliotekai, taip pat – kiekvienam tądien į susitikimą atėjusiam klausytojui. Muziejui dovanotų kolekciją Švyturiai – A. Jurkšto gyvenimo aistra: jis juos piešia, kolekcionuoja modelius ir suvenyrus, keliauja po pasaulį juos tyrinėdamas. Palangiškis taip pat rašo ir leidžia knygas, tarp jų – enciklopedinio pobūdžio „Lietuvos švyturių istoriją“. Dešimtmetį mynęs įvairių institucijų slenksčius, A. Jurkštas pasiekė, kad Lietuvos teritorijoje esantys švyturiai, priklausę Saugios laivybos administracijai prie Susisiekimo ministerijos, būtų perduoti savivaldybėms, – neseniai Šventosios švyturys sugrąžintas Palangos miesto savivaldybei. Jis siekia įkurti modernų inovatyvų Švyturių muziejų Šventojoje, kuris taptų unikaliu visame Baltijos regione. Muziejui jis dovanotų savo sukauptą kolekciją. „Šalia švyturio atsirastų ir miniatiūrų parkas su neišlikusių Lietuvos ir kitų Baltijos šalių švyturių maketais. Puoselėju dar vieną svajonę – sukurti Baltijos šalių švyturių turizmo žiedą“, – būsimą švyturių populiarinimo viziją piešė farologas.
Pasak A. Jurkšto, Lietuvoje iš viso buvo 7 švyturiai, iš jų 4 jūriniai – Šventosios, Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos bei 3 vidaus vandenų – Uostadvario, Ventės rago ir Pervalkos.
|
|
