Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Amatą palygino su gera knyga

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2019-01-25
Du Airidos Keciorienės restauruoti antikvariniai foteliai – patogi vieta ir jai pačiai prisėsti.

Rožine fantazija savo namus „Ąžuolo“ sodininkų bendrijoje pavertusi Airida Keciorienė, kaip pati sakė, išgyvena įdomiausius savo metus.

Paklūsta šlifuokliai, kompresoriai ir teptukai

„Už tai, kad galiu savo namuose daryti, ką noriu ir kaip noriu, esu dėkinga pakančiam vyrui Valdemarui“, – neslėpė jauna moteris.

Mėgstamiausia rožinė spalva dominuoja jos pačios išklijuotuose svetainės tapetuose, atnaujintuose minkštuose balduose, po kruopščių pamokų „jutubėje“ vestuvių 13-ųjų metų proga specialiai vyrui nutapytame paveiksle, virtuvės kampe esančiame šaldytuve ir net šuns Bakso guolyje ties laiptais.

Prieš tai kurį laiką dirbusi Palangos oro uoste, vėliau laikinai – Kretingos rajono švietimo skyriuje, į interjero kūrybą ji paniro netekusi šio darbo ir dėl to nė kiek nesigaili, nes veiklos turinti per akis.

„Mano dukros juokauja, sako: mama nedirba, bet išeina, kad vis tiek visąlaik dirba“, – šypsojosi pašnekovė.

Anot jos, sugebėjimą meistrauti ji pasitikrino surentusi guolį išsvajotai šiuo metu itin madingai mažai vokiečių špicų veislės kalytei, mat tokio guolio, kokį įsivaizdavo, parduotuvėse nerado.

„Nusipirkau plokštę rėmams, medinius strypus, pasiuvau rožinį minkštą patiesalą bei užuolaidėles“, – pasakojo ji. Tačiau atsitiko taip, kad vietoj išsvajotos baltos pūkuotukės namuose atsirado ne toks ir mažas paprastas „kieminis“, bet labai mielas Baksas.

„Važiavom anytai šuns, o Baksą pamatęs Valdemaras užsigeidė jo – esą mergaičių namuose ir taip daug, tebūnie į kompaniją dar nors vienas „berniukas“, – juokėsi Airida. Špicų kalytei skirtą rožinį raukinukais papuoštą guolį teko perleisti kitiems žmonėms, na, o Baksui nupirkti narvą, į kurį gyvūnas būna uždaromas tik „ekstremalioms“ sąlygoms esant, ir pasiūti rožinį minkštą patiesalą – kad derėtų prie čia pat stovinčių dviejų atnaujintų fotelių.

„Skaičiavau, kad prie jų 50 valandų praplušėjau, užtat rezultatu likau patenkinta“, – parodė pašnekovė, kuriai adatos, audiniai, dažai, teptukai, replės, kompresoriai, šlifuokliai po ranka nuolat. „Vyrui tokie darbo įrankiai nereikalingi, kokie reikalingi man“, – juokėsi ji.

„Skaičiavau, kad prie jų 50 valandų praplušėjau, užtat rezultatu likau patenkinta“, – parodė pašnekovė, kuriai adatos, audiniai, dažai, teptukai, replės, kompresoriai, šlifuokliai po ranka nuolat. „Vyrui tokie darbo įrankiai nereikalingi, kokie reikalingi man“, – juokėsi ji.

Balta spintutė su žaismingomis medžiaginėmis širdelėmis prie stalčių rankenėlių.

Reikia tik noro ir netingėti

Fotelius, kaip ir spintutes, staliukus, komodas, keletą kitų įdomių daiktų ji nusipirko antikvariatuose.

„Jeigu tik gražiai gyventi norintys lietuviai žinotų, kiek naudos galima pasidaryti kažkada buvusias prabangias, natūralaus medžio senienas prikėlus gyventi iš naujo! Parduotuvėse geros kokybės daiktai yra labai brangūs, daugeliui neįperkami, o restauruoti juos – gerokai pigiau, tik reikia norėti tuo užsiimti, paaukoti laiko ir netingėti,“ – neabejojo Airida.

Už abu subliūškusius, suskilinėjusius, bet tvirto karkaso fotelius ji sumokėjo 300 eurų, dar apie 100 eurų kainavo apmušalų medžiaga. Medines, meniškomis rožytėmis išraižytas dalis keliskart perdažė aplinkai draugiškais baldų dažais „Frenchic“ ir aptepė specialiai tam skirtu vašku.

„Tie nebrangūs dažai, kurių gali nusipirkti kiekvienas, – ekologiški, neskleidžia kvapo, užtat galima dirbti ir kambaryje, kuriame laiką leidžia visa šeima“, – sakė A. Keciorienė.

Palei svetainės sienas – ir kiti šiais dažais nudažyti baldai: balta Provanso stiliaus mažytė komoda su stalčiukais, prie kurių rankenėlių tabaluoja žaismingos detalės – iš audinio pasiūtos širdutės, aukštomis kojomis gėlių stovas, didesnė spintelė-sekcija, pro kurios stiklus dėmesį traukia ištaigingos pūstos švelnių spalvų porcelianinės vazos. Vieną jų už 180 eurų moteris nusipirko Kauno antikvariate, į kurį specialiai sendaikčių pasidairyti važiavo su Palangoje gyvenančia seniau tuo besidominčia drauge Daiva.

„Mums buvo taip įdomu, kad, koją įkėlusios 10 ryto, iš ten išgužėjom pavakarę apie ketvirtą, ir tai atrodė, kad akis ganyti galėjom ilgiau“, – juokėsi Airida.

Ant ilgo balto pietų stalo – ir gausybė antikvarinių porcelianinių taurių, lėkščių bei lėkštučių, dubenėlių. „Neturiu, kur viską susidėti – indauja tebelaukia savo eilės, kol atnaujinsiu ir perdažysiu“, – paaiškino Airida.

Kol ši vaza suspindo, reikėjo itin kruopščiai nuvalyti kiekvieną žmogeliuką ir rožę.

Įdomybių – ir į užsienio antikvariatus

Indus ji perka dėl to, kad gražūs, kad patinka. O kiek jie vertingi, iš karto ir nežino. Sakė, jog tai galima suprasti vėliau, rūpestingai plotelį po plotelio nušveitus, nublizginus. „Tada apverti aukštyn kojom ir ištyrinėji dugne esantį ženkliuką. Pavyzdžiui, šiam dubenėliui – 200 metų!“ – parodė Airida.

Ji atviravo pomėgiu pirkti senus daiktus, pačiai juos atnaujinti ir taip pasigražinti buitį jau užkrėtusi ir kaimynystėje gyvenančią draugę Kristiną, kuriai vaiko gimimo proga padovanojo pirmąjį vertingą kavos ar arbatos puodelį. O dabar ir kaimynės sekcija esanti pilna gražių indų.

Tačiau visų smagiausia, kad į šį pomėgį įsigyveno ir Airidos vyras Valdemaras. Antikvariatų, sendaikčių parduotuvių Kecioriams Lietuvoje nebeužtenka. Įstaigų administravimo specialybę įsigijusi, keletą užsienio kalbų mokanti moteris pati suplanuoja keliones į užsienį, dažniausiai ten, kur numatomos sendaikčių mugės. Pastarąjį kartą pora lankėsi Lilyje. Šiame šiauriniame Prancūzijos mieste kasmet organizuojamos vienos didžiausių Europoje sendaikčių mugės, besidriekiančios 100 kilometrų, o apsilanko jose milijonai žmonių. Pasak Airidos, tomis dienomis Lilyje neveikia nė viena parduotuvė, pastatyta daug laikinų kavinių.

Paklausta, ar kada nors jos pomėgis peraugs ir į rimtą verslą, moteris susimąstė – galbūt, bet ne dabar. „Pagal užsakymus kol kas nedirbu ir, kažin, ar to noriu. Manau, nuobodu būtų restauruoti daug vienodų kėdžių arba daug spintų. Man dar norisi vis ko nors naujo“, – atviravo ji.

A. Keciorienė teigė neįsivaizduojanti, kaip žmonės, ypač jauni, gali laisvą laiką leisti neužsiimdami rankdarbiais. Apie tai ji šnekasi ir su savo dukromis 14-os Aukse bei 10-ies Saule. „Ypač vyresniajai sakau – aš aštuntoje klasėje besimokydama 12 megztinių pati buvau nusimezgusi. Tėvai pinigų neturėjo daug, bet siūlams visad užtekdavo, buvau madinga“, – prisiminimais dalijosi Airida, į bet kokį meną ar amatą žvelgianti kaip į labai gerą knygą, kurią pradėjus skaityti nebeįmanoma atsitraukti.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas