Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kartenos partizanų pėdomis – į istorijos pažinimą

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2018-08-17

„Partizanai dažnai filmuose, knygose pateikiami romantizuotai, tarsi sudievinami. Iš tikrųjų į miškus išėjo ne dievai, o paprasti žmonės, kuriems teko visko patirti: vieną dieną esi vadas, bendražygių vertinamas už atsidavimą, kitą dieną, neatlaikęs okupantų kankinančio tardymo, gali tapti išdaviku. Kokią vidinę dramą turėjo išgyventi tie žmonės, žinodami, kad bet kokia jų padaryta klaida turės skaudžias ir neatitaisomas pasekmes“, – kalbėjo salantiškis Aurimas Rapalis, kuris domisi laisvės kovomis ir renka kraštotyrinę medžiagą apie tai.

Aurimas Rapalis (nuotr. kairėje) organizuoja pėsčiųjų žygius, kurių metu žygeiviai aplanko su Kardo rinktine susijusias vietas.

A. Rapaliui ypač brangi Žemaičių apygardos Kardo rinktinės istorija, tad jis galėjo pasidalinti žiniomis apie šios rinktinės Kartenos kuopą – ji buvusiame Kartenos valsčiuje veikė nuo 1945 metų pabaigos iki maždaug 1953-ųjų, kuomet dar buvo išlikusių pavienių aktyvių partizanų.

Neseniai A. Rapalis bendraminčius ir visus laisvės kovų istorija besidominčius žmones buvo subūręs į žygį, prasidėjusį Kartenoje ir nuvedusį į Lapius (Klaipėdos r.), aplankant partizanų žūties ir palaidojimo vietas. „Rengiant maršrutą buvo akivaizdu – maždaug kas 5 km yra kokio nors partizano žūties vieta, o kai pagalvoji, kiek daug dar jų yra neįamžintų“, – koks buvo partizaninio pasipriešinimo mastas, atskleidė A. Rapalis.

Jo žiniomis, Kartenos kuopa buvusi aktyvi ir joje per visą laikotarpį veikė apie 60 partizanų, turėjusių pagalbininkų ir civiliniame gyvenime. Kaip Kartenos kuopos vadai paminėtini Stasys Lukas – Vytautas, Juozas Martinaitis – Meškerė ir jo pavaduotojas – Kazys Stropus – Klevas, Antanas Jonauskas – Genys.

Kardo rinktinės Endriejavo, Gargždų, Kartenos, Kulių kuopos partizanai. Vėžaitinės miškas, 1947 m.

Bėgo į Vakarus – kad grįžtų kaip desantininkas

Viena svarbiausių figūrų Kardo rinktinėje, be jos steigėjo ir vado Kazimiero Kontrimo, buvo Juozas Jucys-Margis, kilęs iš Mikoliškių kaimo. Likimas lėmė, kad savo tėviškėje jis ir žuvo. J. Jucys-Margis buvo labai aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę, pelnęs bendražygių pagarbą – šie į jį kreipdavosi, vadindami vadu.

Įdomi J. Jucio-Margio biografijos detalė – jis kartu su bendražygiais Adolfu Jonausku-Pagiriu, broliais Vladu Freigofu-Audrūnu ir Algirdu Freigofu-Sūnumi 1949 metų rugpjūčio 19 dieną bandė pabėgti į Vakarus. J. Jucys-Margis planavo Jungtinėse Amerikos Valstijose mokytis desantininkų mokykloje, kad, kilus karui su SSRS, galėtų grįžti į Lietuvą ir kartu su amerikiečių kariais kovoti prieš sovietų valdžią. Be to, partizanai ketino vakarietiškoje spaudoje paviešinti medžiagą, atskleidžiančią, kokia nuožmi kova vyksta su okupantais Lietuvoje.

Keturi bendražygiai buvo persirengę sovietinės armijos karių uniformomis ir ketino pėsčiomis per Kaliningrado sritį pasiekti Lenkiją, o iš jos – į JAV okupacinę zoną Vokietijoje. Tačiau pakeliui jiems teko keliskart susiremti su sovietinės armijos kariais, kol Lenkijoje buvo suimti ir perduoti Sovietų Sąjungos pareigūnams. Vis dėlto konvojuojamas į Vilnių J. Jucys-Margis sugebėjo pasprukti ir, grįžęs į Kardo rinktinę, toliau tęsė kovą.

Kardo rinktinės partizanai, tarp kurių vadai Juozas Jucys–Margis (antroje eilėje, antras iš kairės) bei Kazimieras Kontrimas–Montė (trečioje eilėje, pirmas iš kairės).

Tačiau 1950 m. spalio 15 d. per surengtą operaciją sovietų kariams pavyko paimti į nelaisvę sunkiai sužeistą Kardo rinktinės vadą J. Jucį-Margį, jis kankinančio tardymo metu nurodė ir kitų partizanų slapstymosi vietas. Šie buvo susekti ir nužudyti, o pats J. Jucys-Margis buvo operuojamas, tačiau operacijos neatlaikė ir kitą dieną mirė.

Žinios keliavo žmonių grandine

Panaši lemtis susiklostė ir dar vienam partizanui – Pranui Arlauskui-Zaidei. Šis iš Šventosios kilęs vyras, nepaisant jauno amžiaus, dėl aktyvios veiklos buvo paaukštintas Kardo rinktinės vadovų, jam buvo patikėtos svarbios užduotys.

Tačiau 1948 metais P. Arlauskas-Zaidė buvo sužeistas, nes pateko į susišaudymą su sovietų kariais Šašaičių kaime, Kretingos rajone.

„Per tardymą iš P. Arlausko -Zaidės lūpų buvo išgautos 33 partizanų pavardės. Visi jie atsidūrė lageryje arba buvo panaudoti, susekant kitus partizanus. Taigi 1948 metų rugpjūčio – spalio mėnesiais rinktinė neteko daug žmonių, – pasakojo A. Rapalis. – Galima tik įsivaizduoti, kaip buvo sunku likusiems partizanams vėl suorganizuoti kuopos struktūrą, suprasti, kas galėjo juos išduoti, gyventi įtampoje, ar tarp jų pačių nėra šnipo. Juk tais laikais žinios buvo perduodamos žmonių grandine ir, nutrūkus vienai grandžiai, viskas subyrėdavo.“

Veikė kaip karinė organizacija

A. Rapalis pasidalino žiniomis ir apie dar vieną Kardo rinktinės vadų – Joną Žutautą–Šatkų Roką, kuris žuvo 1946 m. birželio 6 dieną, Budrių k. patekęs į Kartenos stribų pasalą.

„Jonas Žutautas-Šatkus Rokas aktyviai prisidėjo prie Kardo rinktinės organizavimo, buvo labai šviesus žmogus, baigęs Kretingos gimnaziją, – pasakojo A. Rapalis. – Dėl jo žūties Kardo rinktinės partizanai labai įsiuto ir, sukvietę bendražygius iš aplinkinių vietovių – iš viso apie 50 vyrų, organizavosi, kaip užpulti ir nusiaubti Kartenos miestelį: sugauti stribus bei jiems talkinančius žmones. Tačiau sovietų saugumas apie šiuos planus sužinojo, tad partizanams neliko nieko kito, kaip atšaukti šią operaciją.“

A. Rapalis pasakojo, kad partizanai veikė kaip karinė organizacija, rengusi veiksmų planus ir pasiruošusi mobilizacijai, jei šalyje prasidėtų kariniai veiksmai. Be to, bendražygiams miškuose pagelbėdavo užsislaptinę partizanai, kurie gyveno civilinį gyvenimą.

„Sunku suprasti, kokiomis sąlygomis veikė partizanai. Bet įsivaizduokite, jei šiandien, išėję į miesto centrą, pamatytumėte suguldytus 10 žmonių lavonų, iš kurių okupacinės valdžios kariai dar tyčiojasi? Koks begali būti žmogiškas bendravimas su tokiais tirono vaikais? Todėl partizanai ir nejautė jokio prielankumo tiems, kurie savo bendradarbiavimu padėjo okupantams įsitvirtinti. Ir visa tai vyko dar neseniai, senesni žmonės šiuos įvykius pamena“, – kalbėjo A. Rapalis, kuris jau ne vienus metus apklausia partizanų kovas atsimenančius senolius ir fiksuoja jų pasakojimus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas