|
|
|
Pristatė knygą apie Alvydą Šeduikį
Palangos miesto bibliotekoje gausiai susirinkusiai publikai buvo pristatyta šios bibliotekos iniciatyva išleista knyga apie Alvydo Šeduikio gyvenimą, veiklą ir kūrybą.
Autoriumi įvardijo patį Daugeliu talentų apdovanotą pasipriešinimo kovų dalyvį, tikinčiųjų teisių gynėją, už antitarybinio turinio lapelių platinimą 5-eriems metams Mordovijos griežto režimo lageriuose kalintą palangiškį po jo mirties Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus yra apdovanojęs Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. „Neblėstanti žvaigždžių šviesa“ – taip pavadintas leidinys. Simboliška, kad jį sudariusi Aldona Šeduikienė autoriumi įvardino patį dėl ligos 1987 m. Anapilin iškeliavusį vyrą, nes, anot moters, į knygą sugulė mažai redaguoti studijų tuometiniame Juozo Tallat-Kelpšos technikume bei Vilniaus konservatorijoje metų susirašinėjimai, iš Mordovijos lagerių siųsti laiškai, atskirą skyrių sudaro Alvydo poezija ir vertimai iš latvių kalbos, draugų bei bičiulių prisiminimai. Tik tada, kai atvertė archyvą ir sėdo prie kompiuterio, A. Šeduikienė teigė supratusi, kad giminės rankose yra kur kas daugiau medžiagos, negu ji turi namuose – tai ir Alvydo tėvo taip pat vargonininko Antano Šeduikio aprašyti šeimos gyvenimo įvykiai, pradedant pokariu, ir vyriausiosios sesers lituanistės amžiną atilsį Genovaitės Stunžėnienės Aukštaitijos kaimo, iš kur jie buvo kilę, šviesūs vaizdai bei atlapaširdžių aukštaičių charakteriai. Buvo visų „Leidinį išleisti pasiūlęs bibliotekos direktorius Kęstutis Rudys tikriausiai tikėjosi brošiūros, o man išėjo 300 puslapių knyga“, – šypsojosi A. Šeduikienė. Iš pradžių ji sakė ketinusi trumpinti, bet vėliau apsigalvojusi. „Gal kam pasirodys, kad vieno kito laiško galėjo nebūti, tačiau aš ryžausi pasidalinti ir tuo, kas labai asmeniška, intymu. Norėjau būti atvira, nes supratau, kad Alvydas nepriklausė man vienai, visada jis buvo visų – kur bevažiavom, kur begyvenom“, – knygos pristatymo metu kalbėjo ji. O gyventa daug kur. Iš lagerio į Lietuvą A. Šeduikis grįžo 1970-aisiais. Nors gamtos buvo apdovanotas daugeliu talentų – meistravo, kūrė poeziją, domėjosi medžio drožyba ir senąja baltų kultūra, turėdamas muzikinį išsilavinimą apsisprendė vargonuoti. Pirmoji parapija, kuri jį priėmė, buvo Žemaičių Kalvarija, vėliau – Skuodas, Telšiai, Šiluva. Apie 1982-uosius šeima persikėlė į Palangą, kur gyveno Aldonos tėvai. Čia A. Šeduikis įsidarbino Gintaro muziejuje, bet netrukus buvo pakviestas į Telšių šv. Antano Paduviečio katedrą vėl vargonuoti. „Augome keturi vaikai, ir visi iš tėčio ką nors perėmėm gero. Jauniausioji, mažiausiai jį pažinojusi Jurga – kūrybiškumą su kaupu, Alvydas – kruopštumą, atsakomybės jausmą, Mindaugas – nuoširdumą“, – kalbėjo knygą apie tėvą parengti mamą nuolat raginusi vargonininkė muzikologijos daktarė Eglė Šeduikytė-Korienė. Renginyje skambėjo muzikalios Šeduikių šeimos narių atliekami muzikiniai kūriniai, poeto Vytauto Mačernio eiles skaitė Adolfas Lukošius, Konstantino Čiurlionio esė – režisierė Dalia Kanclerytė. Prisiminimais dalijosi artimi A. Šeduikio studijų ir likimo draugai Algis Kaliūnas bei Jonas Volungevičius. Buvo parodyta nuotraukų iš A. Šeduikio vaikystės ir jaunystės, visi norintieji prisiminimui namo galėjo parsinešti po knygą.
|
|
