Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kostiumas skirtas Lietuvos ambasadorei, kuri dirba Italijoje.

Minint 800-ąsias Žemaitijos vardo paminėjimo metines, 2019-ieji Seimo paskelbti Žemaitijos metais. Pasak kretingiškės tautodailininkės Ievos Garjonienės, žemaičių tautinis kostiumas siekia kelis šimtmečius, šiandien jis – iš esmės nepakitęs, o spalvų įvairove nukonkuruoja bet kurį kitą regioną.

Žemaičiai – konkretūs žmonės

Ievos Garjonienės teigimu, Žemaitijos etnografinio regiono tautinis rūbas nėra įmantrus – praktiško kirpimo marškiniai, konkrečios tautinio kostiumo spalvos – raudona, žalia, tamsiai mėlyna. Ištekėjusios žemaitės rišdavosi skareles, merginos ant galvos dėvėdavo ranges. Jei skarelė siuvinėta, ją rišo po smakru, jeigu ne – mazgą darydavo virš kaktos.

Liemenė turi būti šiek tiek pasikabinusi, daugumai moterų tai nepatinka, nes anot jų, toks kirpimas storina. Liemenės klostės siuvamos rankomis. Moterų liemenės siuvamos taip, kad suveržtų ir pakeltų krūtinę, liemenė – tarsi korsetas.

Juostų moterys neryšėjo, tačiau mėgdavo dideles dryžuotas skaras užsimesti ant pečių. Sakyta, kad kuo daugiau skarų ir sijonų turi žemaitė, tuo ji turtingesnė.

Kituose Lietuvos etnografiniuose regionuose buvo paplitę languoti sijonai, Žemaitijoje – vertikaliai dryžuoti. Žemaitės, norėdamos parodyti savo turtingumą, kartais dėvėdavo 3 ar 4 sijonus, kelių sijonų dėvėjimas išryškindavo liemenį, juose vyravo raudona spalva. Anot I. Garjonienės, tai – šventiška spalva, tinkanti bet kokio amžiaus žmogui. Žemaitiški sijonai turėtų būti ne mažiau 5 spalvų, įprastai naudojamos 7 spalvos. Sijonus retai kada puošdavo juoda, balta ir geltona spalvas – pastarosios Žemaitijoje žmonės vengdavo.

Žemaičių prijuostės yra itin plačios, gali būti 2,4 m pločio, sijonai buvo maždaug 3 m pločio. Prijuostės skersadryžio audimo. Nuo prijuostės iki sijono apačios turėtų būti apie 15–18 cm, tuomet atrodys idealiai. Žemaitiškos prijuostės gerokai platesnės negu kitų etnografinių regionų. Anot I. Garjonienės, marškinių kirpimas yra labai svarbus: „Internete yra daugybė pavyzdžių, tačiau dažnai marškinius tenka pritaikyti pagal žmogaus kūną. Tam įtakos turi ir laikysena, pečių plotis.“

Žemaičių tautinis kostiumas turi panašumų su Latvijos tautiniu kostiumu – yra tokių pat ryškių spalvų, taip pat marškiniai pasiūti su „varlytėmis“, dėl kurių baltinių apykaklė tampa stati, o apykaklės siuvinėtos augaliniais motyvais.

Stinga profesionalių audėjų

Pastaruoju metu išaugus tautinio kostiumo populiarumui, padidėjo siūlomų medžiagų pasiūla. Anot I. Garjonienės, nesertifikuoti rūbai neturi tiek daug spalvų, medžiagos kokybė yra prastesnė. Sertifikuotų audėjų, iš kurių nuaustų medžiagų tautodailininkė siuva kostiumus, nedaug. Bendradarbiaujama su audėjomis iš Šiaulių, Marijampolės ir Gargždų.

Pašnekovės teigimu, gaminys turi būti ne mažiau nei 100 metų, kad jis būtų pripažintas tautiniu paveldu. Ieškant kostiumo autentiškumo, nagrinėti muziejiniai eksponatai: „Visi muziejai išvaikščioti, spalvos surinktos, sijonų jau yra išausta visokių. Ieškoma naujovių, tačiau ką nors išskirtinio atrasti darosi sudėtinga.“

Jei kostiumas siuvamas iš autentiškų audinių, kartu su audimu kostiumo gamyba gali trukti apie pusmetį. Audėjoms sudėtinga priausti daug medžiagų per trumpą laiko tarpą, todėl laukti autentiškos medžiagos gali tekti apie 3 mėnesius. Anot I. Garjonienės, audėjos amatas nyksta, nes jaunoji karta jo nebeperima. Kretingos audėjų darbų nėra išlikę, todėl dažnai kretingiškių kolektyvai rengiami Plungei būdingais raštais.

Gamindama rūbus pašnekovė konsultuojasi su Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautinio kostiumo specialiste Danute Keturakiene, etnografe Dalia Bernotaite, Žemaitijos nacionalinio parko etnografe Aldona Kuprelyte iš Platelių.

Kostiumo svarbą suvokia ne visi

Liepos šeštąją paskelbus Tautinio kostiumo diena, išaugo žmonių, norinčių turėti asmeninį kostiumą, skaičius. Juos įsigyja įvairių kultūros namų saviveiklininkai, meno mokyklų kolektyvai. I. Garjonienė tautinius rūbus siuvo ir Lietuvos dainininkėms – Rasai Serrai, Aistei Smilgevičiūtei, skrabalininkui Regimantui Šilinskui ir kt.

Pastaruoju metu tautinis kostiumas tampa Lietuvos reprezentaciniu įrankiu – šalies ambasadoriai užsienio valstybėse įvairių progų metu vilki šiuos rūbus. Juos ėmė įsigyti savivaldybių tarybų, LR Seimo nariai ir medicinos įstaigų vadovai ar verslininkai. „Bet kokie žmonės neperka sau kostiumo. Jie yra išsilavinę ir supranta, kokį rūbą dėvi“, – akcentavo tautodailininkė.

Pašnekovė prisiminė, kad pirmieji tautinius kostiumus siekė įsigyti tremtiniai, jų rūbas dažnai lieka laidotuvėms arba ateities kartoms. Dažniau poreikį turėti savo kostiumą jaučia moterys, rečiau siuvamas vyriškas tautinis kostiumas. Pirmąkart vilkėdami tokį rūbą žmonės jaučiasi neįprastai, tačiau dauguma vėliau nori patys juos įsigyti. „Tie, kurie niekada nėra dėvėję tautinio kostiumo, nesuvokia jo svarbos ir reikšmės“, – tikino I. Garjonienė.

Tautinį kostiumą pamėgę žmonės vėl grįžta pas tautodailininkę kartu su savo artimaisiais ir draugais. Pašnekovė prisiminė siuvusi Klaipėdos krašto kostiumą juodaodei merginai iš Čikagos, jį apsivilkusi ji netvėrė džiaugsmu. Viena nuotaka prie altoriaus žengė tautodailininkės kurtu kostiumu. Jaunosios išrinktasis buvo iš Škotijos, abu susituokė vilkėdami savo šalių tautinius kostiumus.

Anot I. Garjonienės, daug jos siūtų kostiumų iškeliauja į Vokietiją ir Norvegiją. Pastarojoje šalyje tautiniai rūbai labai madingi, juos vilkėdami žmonės gali išreikšti savo identitetą. „Pats smagiausias dalykas, kai vėl grįžta tie patys klientai siūtis kostiumų“, – tikino pašnekovė.

Paklausus, kiek vidutiniškai kainuoja tautinis kostiumas, pašnekovė įvardijo 1 tūkst. eurų sumą. Moteriška prijuostė gali kainuoti nuo 130 iki 400 eurų, sijonas – nuo 170 iki 220 eurų. „Nors tautinis kostiumas kainuoja daug, tačiau rūbas turės išliekamąją vertę ir po šimtmečio“, – tvirtino I. Garjonienė.

Anot pašnekovės, tautinio kostiumo siuvimo teoriškai neišmokstama: „Viskas ateina iš nesuskaičiuojamų valandų praktikos.“

Moteris šiuos rūbus pradėjo siūti prieš 13–14 m. „Be galo įdomus darbas, labai patinka. Niekada negalvoju, kiek aš uždirbsiu, mąstau, kaip tas kostiumas atrodys jį užsivilkus žmogui, koks kojų ilgis, kokie jo plaukai, akys, kokia liemenės spalva labiausiai tiks“, – sakė tautodailininkė.

Sigita RAZMUTĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas